Tuo tarpu gero maisto ekspertai blankią lietuvių meilę žuviai aiškina klaidingu pirmuoju įspūdžiu. „Daugeliui mūsų žuvis atrodo neskani, nes, pavyzdžiui, vaikystėje valgėme prastos žuvies ar nežinome, kaip tinkamai ją išsirinkti ir paruošti“, – tvirtina sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė.
Skanu, tik ne bet kokia ir ne bet kaip
„Mums aiškinama, kad žuvis ant mūsų stalo turėtų pasirodyti bent kelis kartus per savaitę. Tačiau tai nepadeda. Daugelis tiesiog nenori valgyti to, kas jiems neskanu“, – sako V.Kurpienė ir priduria, kad priežasčių, kodėl valgome mažai žuvies, toli ieškoti nereikia. Vos kelis kartus gyvenime – darželyje, mokykloje ar kavinėje – paragavę netinkamai paruoštos baltosios žuvies pradedame galvoti, kad tai ir yra tikrasis žuvies skonis, todėl ji mums neskani.
Vaida pripažįsta, kad daugelio Lietuvos gyventojų mitybos racione mėsos su kaupu, o štai žuvies – tikrai mažoka. Žuvies daugiau suvalgome tik per didžiąsias metų šventes, o kitu metu ji per retas svečias ant mūsų stalo.
„Ne taip seniai ir pati buvau panašios nuomonės. Ilgą laiką valgiau tik silkę. Tačiau būdama kiek vyresnė nei 20-ies paragavau ką tik pagautos šviežios baltosios žuvies iš Kuršių marių, paruoštos pagal tradicinį žvejų receptą. Pamenu kaip dieną – nuo pirmo kąsnio suvokiau, kad žuvį mėgstu. Tik ne bet kokią ir būtinai tinkamai paruoštą“, – atradimu dalijasi V.Kurpienė.
Dabar ji skatina aplinkinius išbandyti kuo įvairesnes žuvų rūšis bei paruošimo būdus ir taip iš naujo atrasti šį visame pasaulyje dievinamą produktą. Nuo to lemtingo karto ant jos keturių asmenų šeimos stalo žuvis – nuolatinis svečias. Ją nuo mažens valgo ir Vaidos dvejų bei šešerių metų vaikai.
„Turiu pripažinti, kad ne visada noriai. Jų noras valgyti žuvį akivaizdžiai priklauso nuo produkto kokybės. Kadangi vaikai maži, atrankos kriterijų šiek tiek daugiau nei įprastai. Visgi žuvies kokybė ir skonio savybės nemažiau svarbios ir suaugusiesiems“, – pastebi specialistė.
Skaitykime etiketes: „užauginta“ nelygu „sužvejota“
Ieškant savosios žuvies V.Kurpienė siūlo visuomet atkreipti dėmesį, ar perkame sužvejotą, ar užaugintą. Nėra taisyklės, bet dažniausiai sužvejota žuvis – tai laukinėje gamtoje užaugęs, laukiniu maistu mitęs gyvūnas, o užauginta – dažnai nenatūraliais pašarais, maisto papildais ir kitomis ant pakuotės net nenurodytomis medžiagomis šerta žuvis. Sužvejotos ir užaugintos žuvies sudėtis skiriasi dar ir todėl, kad pastaroji auga ribotoje teritorijoje, kur mažiau juda.
Rinkdamiesi ant ledo sudėtą žuvį, turėtume žvilgtelėti į etiketę – čia aiškiai parašyta „atvėsinta“ arba „atšildyta“.
„Etiketėje pažymima, iš kur žuvis atkeliavo. Teigiama, kad šaltuose vandenyse užaugusios žuvys yra skanesnės, skiriasi jų mėsos struktūra. Be to, žemesnėje temperatūroje ji kur kas kokybiškiau apdorojama. Pavyzdžiui, atlantinės ar ledjūrio menkės ir menkės iš Vietnamo ar Kinijos skonis bei tekstūra gali gerokai skirtis. Atkreipkite dėmesį į jų skirtumus ir atraskite skaniausią jums“, – siūlo Vaida.
Jos tvirtinimu, būtina skaityti ne tik tai, kas etiketėje užrašyta didelėmis raidėmis, bet ir tai, kas pateikta mažomis. Vienas šaldytos žuvies produktas susideda tik iš žuvies ir glazūros, o štai kitoje pakuotėje jau rasite ir maisto priedų E: stabilizatorių, rūgštingumą reguliuojančių medžiagų. Kuo jų daugiau – tuo žuvies kokybė prastesnė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Mitybos specialistė V.Kurpienė apie mitybą žiemą: „Pamirškite trintas sriubas ir daržoves, kurios mus vėsina“
Glazūra ir šerkšnas: ką tai reiškia?
„Daug kas baiminasi, kad žuvis glazūruota. Patys gamintojai teigia, kad glazūra saugo žuvį nuo išdžiūvimo ir oksidavimosi. Jau parduotuvėje per pakuotę vertėtų atidžiai apžiūrėti, ar žuvis neišsausėjusi, nesudžiūvusi, ypač uodega – ar ant jos nėra rusvų oksidacijos dėmelių. Oksiduota žuvis bus tarsi guminė, sausa, o dėmėtos vietos – karstelėjusios“, – aiškina pašnekovė.
Ji primena, jog dabar ant pakuotės jau rašomas tik grynasis žuvies svoris be glazūros. Tai – sąžiningiausias skaičius, padedantis įvertinti tikrąją produkto kainą. Netikslus jis gali būti tik tuomet, jei į produktą pridėta maisto priedų, kurie užlaiko skysčius pačioje žuvyje. Šie priedai būna nurodyti ant pakuotės. Taigi rinkitės žuvį be maisto priedų.
„Jei renkatės šaldytą žuvį, ypač svarbu, kad ji būtų užšaldyta teisingai, t. y. greitai, nes kitu atveju susidarę vandens kristalai suardo tokį vertingą žuvies baltymą. Gaila, kad šios informacijos nebūna ant pakuotės ir to neįmanoma pamatyti tik pasižiūrėjus.
Visgi egzistuoja ir vienas lengvai pastebimas šaldytos žuvies laikymo kokybės rodiklis – šerkšnas ant pakuotės. Jis rodo, kad temperatūra šaldymo kameroje, dažniausiai pačioje parduotuvėje, svyravo. Pats produktas nebus sugedęs, bet žuvis bus išsausėjusi, ne tokia skani“, – subtilumais dalijasi gero maisto ekspertė.
Atsargiai: ašakos ir stiprus kvapas
Turite vaikų ar senyvų, sergančių šeimos narių? O gal laukiate svečių, su kuriais bendrausite prie vakarienės stalo? Tokiu atveju svarbu pasirinkti žuvį su mažai ašakų. Ją paprasta patiekti, be to, bus ramiau dėl vaikų saugumo. „Jei jau nusipirkote žuvį, kurioje daugiau ašakų, ir norite patiekti vaikams – darykite maltinukus. Atsitiktinės ašakos bus sumaltos ir nebekels grėsmės“, – pataria V.Kurpienė.
Jei nesate dideli žuvies mėgėjai, norite su ja susidraugauti po truputį ar gaminate vaikams, rinkitės mažiau išreikšto kvapo produktą. Šiuo atveju puikiai tinka atlantinė menkė, dorada ar lynas.
Kartais perkame šaldytą žuvį, nes ne visos rūšys į Lietuvą gabenamos atvėsintos ar tiesiog taupome laiką. Rinkdamiesi ant ledo sudėtą žuvį, turėtume žvilgtelėti į etiketę – čia aiškiai parašyta „atvėsinta“ arba „atšildyta“. Anot specialistės, pastarasis užrašas reiškia, kad žuvis buvo užšaldyta ir tik vėliau atšildyta.
„Išmokus šias kelias paprastas taisykles, išsirinkti skanią ir sveiką žuvį bus juokų darbas. Žiūrėkite į tai kaip į žaidimą, kurio tikslas – atrasti sau skanių žuvies patiekalų, praplėsti pabodusį kasdienį racioną ar pagerinti sveikatą bei figūrą“, – lietuvius ragina mitybos specialistė.
