Nors akivaizdu, kad mes nesame pajėgūs priversti vidaus organus išnykti ir vėl atsirasti pagal užgaidą, iš tiesų yra keletas mokslu paremtų teorijų, kurios galėtų logiškai paaiškinti šį reiškinį, rašo coach.nine.com.au.
Valgymas dėl malonumo, o ne dėl išgyvenimo
Dar 2012 m. Endokrininės draugijos atliktame tyrime nustatyta, kad apetitą sukeliantis hormonas grelinas, vadinamasis alkio hormonas, dėl kurio žmonės dažniausiai persivalgo, gali lemti mūsų gebėjimą suvalgyti saldumynų net ir tada, kai esame sotūs.
Tyrimo su gyvūnais metu mokslininkai palygino žiurkių, neturinčių grelino receptoriaus geno, valgymo įpročius su žiurkėmis, kurių genas buvo nepažeistas. Rezultatai atskleidė, kad graužikai, turintys alkio hormoną aktyvuojantį geną, labiau pasimėgaudavo, kai jiems būdavo pateikiamas „apdovanojimo skatinamas“ skanėstas – sausainių tešla.
„Kartu su vis labiau sėsliu gyvenimo būdu pernelyg didelis atlygio skatinamo maisto vartojimas gali būti iš dalies atsakingas už dabartinę nutukimo epidemiją“, – sakė pagrindinė tyrimo tyrėja Veronique St-Onge, Karletono universiteto (Otava, Kanada) doktorantė.
Saldus maistas apgauna skrandį ir priverčia padaryti daugiau vietos
Dar viena intriguojanti teorija, pateikta Norvegijos medicinos asociacijos žurnale paskelbtame tyrime, teigia, kad saldžiuose maisto produktuose esantis gliukozės cukrus skatina skrandžio atsipalaidavimo refleksą, kuris iš esmės išplečia skrandžio gleivinę.
„Atrodo, kad atsipalaidavimo refleksą sukelia trys veiksniai“, – „Science Nordic“ sakė pagrindinis tyrimo tyrėjas, Lovisenbergo Diakonalės ligoninės Klinikinių mokslų skyriaus profesorius daktaras Arnoldas Berstadas.
Pirma, mūsų pojūčiai – regėjimas, kvapas ir skonis – gali turėti įtakos, o tai gali paaiškinti, kodėl tas „sotumo“ jausmas, atrodo, šiek tiek išsisklaido vos užsiminus apie desertą. Be to, maisto spaudimas prie skrandžio gleivinės suaktyvina šį procesą. Galiausiai dvylikapirštės žarnos – pirmojo plonosios žarnos segmento – „paragauti“ maisto komponentai taip pat gali prisidėti prie skrandžio sienelės raumenų atsipalaidavimo.
Maisto įvairovė verčia mus persivalgyti
Viena iš priežasčių, dėl kurių galime ir toliau kimšti maistą po to, kai gerai pasisotiname, yra vadinamoji juslinio sotumo savybė (angl. Sensory Specific Satity, SSS).
Šio reiškinio esmė yra ta, kad jūsų organizmas gali jaustis sotus, kai suvalgote pakankamai vienos rūšies maisto, tačiau vis dar galite jausti apetitą kitos rūšies maistui.
Manoma, kad tai evoliucinis mechanizmas, pasąmoningai veikiantis tam, kad išlikdami galėtume valgyti įvairų maistą. Dėl šios priežasties taip pat atsibosta per dažnai valgomas maistas.
Lydso universiteto biospehologijos profesorė Marion Hetheringon dienraščiui „The Guardian“ šį procesą paaiškino paprastai.
„Jei valgau tokį maistą kaip makaronai, iš pradžių jis bus skanus. Paskui, kai įpusėsiu, jis nebebus toks skanus – galiu įpilti dar padažo, kad būtų skanesnis, arba pasakyti, kad dabar pereisiu prie salotų – makaronų man jau gana.“
Maisto produktų gamintojai ir rinkodaros specialistai puikiai žino šį reiškinį ir žino, kaip kurti ir pritaikyti produktus, kad šie vidiniai refleksai būtų panaikinti. XX a. aštuntajame dešimtmetyje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad žmonės, suvalgę tam tikrą kiekį raudonų „Smarties“ saldainių, jausdavosi sotūs, tačiau staiga vėl atgaudavo apetitą, kai jiems pasiūlydavo geltonų „Smarties“ saldainių, kurių skonis būdavo identiškas.
