L.Čeprackas sako, kad maistas jam visada yra emocija. „Nekuriu ispaniškos virtuvės, negaminu vien prancūziško maisto, neseku japonų pėdomis, tačiau tos šalys mane įkvepia. Savo emocijas sudedu į lėkštę, gyvenu kurdamas, o ne skaitydamas receptus, per trejus su puse savo restorano metų sukūriau daugiau nei 120 patiekalų, kurių nė vieno nerasite kulinarijos knygose“, – sako jis.
Nuotraukos, kuriose užfiksuoti „Gastronomikos“ patiekalai, atrodo tobulos. „Tačiau jos nė kiek nesiskiria nuo patiekalo, kurį jums atnešame iš virtuvės, – sako šefas. – Tai labai svarbu, nes žmonės visada valgo akimis. Jei svečias gaus ne tai, ką matė nuotraukoje, tai bus tiesus kelias į nusivylimą.“
Jūsų dėmesiui – geriausių visų ligšiolinės „Gastronomikos“ gyvavimo metų šešetukas:
Jaučio uodegos
Ilgai, žemoje temperatūroje troškintos jaučio uodegos su šakninėmis daržovėmis, trumais ir bulvių puta atkeliavo iš pirmojo „Gastronomikos“ meniu. Šis patiekalas L.Čeprackui primena Ispaniją ir metus, kuriuos jis praleido San Sebastiane, „Michelin“ žvaigždutėmis pažymėtame restorane. „Buvo daug nepaprastai sunkaus darbo, tačiau dar daugiau – žinių ir patirties“, – sako ir priduria, kad šiandien laisvai galėtų išleisti knygą „Vieneri metai San Sebastiane“, kurioje aprašytų geriausias, ne kartą patikrintas šio miesto vietas.
Omaro Raviolis
„1994 metais, pirmąsyk išvykęs į Ameriką, pirmą kartą gyvenime paragavau omaro. Tai buvo puikus omaro, morkų ir sviesto derinys, tobula kombinacija, kurios skonį, rodos, jaučiu iki šiol“, – prisimena šefas. Tą skonį jis pamėgino atkartoti savo virtuvėje ir, rodos, neblogai pavyko, nes restorano lankytojai apie omarais įdarytus raviolius klausė visus trejus su puse metų.
Baltieji Smidrai
L.Čeprackui jie primena Japoniją, nors iš tiesų su šia šalimi turi mažai ką bendra. Išskyrus – kimzu padažą ir ančiuvių sultinį – iriko dashi. „Kai kūrėme japonišką meniu, buvo pavasaris, kaip tik – smidrų sezonas. Norėjau patiekale suderinti japonišką skonį ir lietuviškus smidrus, kuriuos be galo mėgstu“, – prisimena L.Čeprackas.
Barzdotė
Barzdotė su artišokais ir jūros esencija ryškiai raudonoje lėkštėje tapo praėjusiais metais L.Čepracko organizuoto „Gastronomijos forumo“ emblema. „Nemėgstu taškučių, kleckučių ir pernelyg įmantrių dekoracijų lėkštėje“, – sako šefas. Jis mano, kad kai pincetu pradedi dėlioti maistą į šimtą lėkščių – jis miršta.
Elnias
Patiekalas iš elnienos atspindi, L.Čepracko teigimu, požiūrį į lietuvišką moderniąją virtuvę. Elnias, vyšnios, juodieji trimitėliai – amžinosios vertybės ir tuo pačiu – labai lietuviška.
Kriaušių suflė
„Kas nors kartą mėgino pagaminti suflė, žino, kaip tai sudėtinga, – sako L.Čeprackas. – Viena yra iškepti jų tris, iš kurių vienas būtų vykęs, bet visai kas kita – 30, kurie visi turi būti vienodos išvaizdos ir skonio.“ Suflė – tai Prancūzijos emocija. Keliaudamas po šią šalį žinomas šefas ragavo deserto visur, kur tik įmanoma.
