Iš tiesų – knyga, kuri pristatoma pranešime žiniasklaidai, sutikta džiugiai: kai Vita paskelbė, jog norinčių ją gauti iš autorės rankų laukia viename populiariame Vilniaus bare, prie jo nuvinguriavo nemenka eilutė. Net policija užsuko patikrinti, kodėl jau kelintą valandą čia būriuojasi žmonės!
„Kaip per sviestą“ griauna tradicinės kulinarinės knygos pamatus – pradedant nevalgoma mėlyna spalva viršelyje ir baigiant smagiai nurautu dizainu.
Debiutinėje knygoje Vita virtuvės naujokus supažindina su maisto ruošimo pradžiamoksliu, dalijasi šimtus kartų išbandytais receptais ir duoda patarimų, praversiančių ir pažengusiems maisto gamintojams. Lyg svarbiausią vadovėlį šią knygą turėtų pasiimti iš namų išsikraustantis studentas ir nedrąsius bandymus prie viryklės pradedanti paauglė, įkvėpimo joje ras rutinos lėkštėje nuvarginti ir vaikystės skonių pasiilgę.
Pokalbis su Vita – apie jos kelią į virtuvę, kulinarijos pamokas, likimo išbandymus ir nesibaigiančius atradimus.
– Virtuvėje sukiojaisi nuo mažens?
– Mama daug dirbo, ilgainiui aš ir sesuo (vyriausioji mūsų sesė jau buvo išėjusi iš namų ir sukūrusi šeimą) perėmėme didelę dalį namų darbų į savo rankas. Sesuo buvo atsakinga už tvarką, o aš atsistojau prie viryklės. Kada tai įvyko, tiksliai nepasakysiu, bet pirmuosius pyragus iškepiau jau pradinėse klasėse, o normaliai gaminti pradėjau dvylikos ar trylikos metų.
-
Tautiečiai Ispanijoje gamina savo svajonių šokoladą, ateities siekis – rimtas fabrikėlis su lietuviška įranga
-
Buvęs mokytojas, dabar – šefas ir tinklaraštininkas Aurimas: „Žmonės nori paprasto, naminio maisto“
-
Po alinusio darbo ir patirtos traumos Indrė su meile kuria desertus: „Kiekvienas tortas man – lyg vaikas“
-
Po etapo Londone konditerijos talentas E.Juška jaukinasi Kauną: jo kūriniai sužavi visus
Kulinarijos pagrindų išmokė mama: pamenu, aš gaminu, o ji stovi šalia ir aiškina, ką ir kaip daryti. Su jos priežiūra iškepiau pirmuosius kotletus, išviriau sriubą. Mama labai preciziškai viską pjausto, iš trijų dukrų ji tik man patikėdavo supjaustyti daržoves tokiais pat gražiais kvadratėliais. Man iki šiol tai smagiausia gaminimo dalis – nulupti, nuskusti, supjaustyti, sutarkuoti ir tada jau čirškinti. Ausyse dar skamba mamos pamoka: pirmiausia į keptuvę dedi kiečiausią daržovę – morką... Dabar smagu, kai aš galiu mamą pamokyti Azijos virtuvės žingsnių.
Mano meilė buvo Bourdainas, varvinau seilę žiūrėdama, kaip jis keliauja po pasaulį ir visko ragauja...
Kaip tik tuo metu per televiziją pradėjo rodyti Gordono Ramsay, Jamie Oliverio, Anthony Bourdaino kulinarines laidas. Mano meilė buvo Bourdainas, varvinau seilę žiūrėdama, kaip jis keliauja po pasaulį ir visko ragauja... Net esu jam instagrame parašiusi žinutę, kviesdama atvykti į Lietuvą, deja, nesulaukiau atsakymo, o kai netrukus pasklido žinia apie jo savižudybę, verkiau visą dieną.
– Kai baigei mokyklą, kelias buvo aiškus – kulinarijos studijos?
– Neturėjau jokių dvejonių, kad gali būti kitaip. Lietuvoje kulinarijos buvo galima mokytis tik profesinėje mokykloje, nunešiau ten dokumentus. Darbuotoja pažvelgė į mano atestatą – gerais pažymiais baigiau gimnaziją, – liepė jį pasiimti ir bėgti iš čia. Nepaklausiau – aš juk norėjau sieti gyvenimą su maistu.
Pirmą mokslo metų dieną įsidarbinau vegetariško maisto kavinukėje – ir mokiausi, ir dirbau. Pakako poros mėnesių suprasti, kad nenoriu vaikščioti į paskaitas ir visą patirtį bei žinias susirinksiu dirbdama.
Po pusmečio vegetariškoje kavinėje vasarai įsidarbinau bare „Kupolas“ Nidos paplūdimyje. Patirtis tikrai įsimintina: man aštuoniolika, palapinė įkaisdavo kaip pirtis, o turi stovėti prie grilio...
– Galėjai patirti tai, apie ką kalbėdavo tavo mylimas Anthony Bourdainas – darbas virtuvėje yra pragariškas.
– Iš tiesų prisiprašiau, nors darbas manęs neišgąsdino. Kitąmet negrįžau į „Kupolą“, bet visą vasarą atidirbau netoliese esančioje kavinėje „Zuikio daržas“.
Deja, tuomet ir atsirado rimtų kliūčių. Man nuolat rausdavo rankos, jas išberdavo, atsiverdavo žaizdos. Po daugybės tyrimų paaiškėjo, jog mane vargina dermatitas ir egzema: virtuvėje juk rankos visada šlapios – vis ką nors pjaustai, plauni, tada bėdos tik paūmėja ir nepadeda jokie kremai ar pirštinės. Nusprendžiau, kad man netinka virėjos darbas, ir išvažiavau į Olandiją studijuoti visuomenės informavimo priemonių ir pramogų vadybos. Po poros mėnesių studijas mečiau – negalėjau net pagalvoti, jog trejus metus reikės praleisti tame suole ir kaskart per egzaminus visiems įrodyti, kad esu pakankamai gera.
Nutariau Olandijoje likti. O kaip galėčiau užsidirbti pragyvenimui? Pjaustydama, kepdama ir virdama. Įsidarbinau itališkame restoranėlyje, tačiau greitai paaiškėjo, kad negaliu dirbti virtuvėje... Šįkart ne dėl alergijos. Darbastaliai man buvo per aukšti – olandai tvirto sudėjimo, stalus įsirengę taip, kaip jiems patogiau, aš turėdavau stotis ant kėdutės, kad pasiekčiau pjaustymo mašinas ir kitus virtuvės rakandus.
Esu labai taupi, tačiau niekada negailiu pinigų maistui.
Negalėjau dirbti padavėja, nemokėjau olandų kalbos, taigi likau kaip runerė – paruošdavau stalus prieš atvykstant svečiams, nešiau jiems gėrimus ir maistą, blizginau įrankius ir tiesiog prižiūrėjau tvarką restorane. Puikiai uždirbau, atlygio man pakako įvairiausiems delikatesams: turguje kasdien pirkau ir gaminausi krabus, krevetes. Esu labai taupi, tačiau niekada negailiu pinigų maistui. Gyvenau kaip karalienė su drauge nuomojamame bute, į kurį patenkama pro... kepyklėlę. Tik perėjęs ją įeidavai į butą per du aukštus su levandų terasa ir židiniu. Jaučiausi kaip Alisa Stebuklų šalyje.
Tačiau neužsibuvau – mane šaukė Lietuva. Atrodė, kad turiu grįžti, nes čia namai, draugai, o gal jau laikas kurti šeimą. Kai taip ir pasielgiau, tik nusivyliau – niekas manęs čia nelaukė. Dar vieną vasarą padirbau „Zuikio darže“ – grįžau prie viryklės.
– O kaip alergija?
– Yra iki šiol. Bet žinau, kaip galima ją suvaldyti: jei porą dienų sukuosi virtuvėje, kitomis užsiimu kitokiais darbais, o jų restoranuose ar kavinėse nestinga.
Kulinarijos meno mokiausi iš pripažintų šefų – pusmetį dirbau su Birštono restorano „Kurhauzas“ komanda – ir kelionėse. Kelerius metus gyvenau tokiu ritmu: pusmetis Nidoje, pusmetis – svetur: Portugalijoje, Filipinuose, Balyje, Tailande, Vietname.
Portugalijoje susiradau programą, pagal kurią savanoriai siunčiami pas ūkininkus, padėjau jiems virtuvėse. Dirbau ir spirulinų fermoje, ir banglentininkų hostelyje. Tailande savanoriavau tokioje vietoje, kur turistams buvo organizuojami kulinarijos kursai. Tuomet ir gimė meilė Azijos virtuvei. Balyje ilsėjausi, apsistojau pas vietinius ir taip susidraugavau, kad jie man pasidarė kaip seneliai, – be abejo, gerai susipažinau su salos gyventojų valgymo įpročiais.
Kitais metais mėnesį keliavau po Vietnamą, paskui išskridau pas draugus į Filipinus, bet kelionę nutraukė žinia apie koronavirusą. Turėjau per dvi paras išvykti, nes nežinojau, kas bus užsidarius sienoms.
– Kada atsirado Running Vita – taip vadinasi tavo instagramo paskyra, šį užrašą galima išvysti ir knygos viršelyje.
Juokinga, nes daug kas mano, jog esu bėgikė. Taip, mėgstu bėgti nuo... visko, kas varžo.
– Kažkada susikūriau tinklaraštį Bėgam. Kodėl toks pavadinimas? Jau tuomet vis bėgau – restoranas Birštone, kavinė Nidoje, paskui keli mėnesiai ne Lietuvoje... Man visada reikia veiksmo, negaliu niekam įsipareigoti. Pradėjau rašyti. Kai pusmetį blaškiausi po Portugaliją, atsirado užsieniečių draugų, tada ir sumaniau, kad reikia pridėti „Running“. Išvykusi iš Portugalijos tinklaraštį nustojau rašyti, bet man prilipo Running Vita. Taip ir liko. Juokinga, nes daug kas mano, jog esu bėgikė. Taip, mėgstu bėgti nuo... visko, kas varžo. Man patiktų ir šiaip bėgioti, tik vėl kliūtis: negaliu daug gaminti, nes rankos kenčia, negaliu bėgioti, nes kelių girnelės neleidžia.
– Turi vis ką nors nugalėti, kad galėtum siekti savo svajonių. Knygos įžangoje užsimeni, jog išgyvenai ir sunkią patirtį – persirgai encefalitu.
– Prieš kelerius metus vasarą Nidoje įsisegė erkė. Po dviejų dienų pradėjo laužyti kaulus, svaigti galva, apėmė tingulys. Pamaniau, kad pervargau ir pakaks pailsėti. Na, gal dar koks virusas prisikabino. Tačiau nutarusi, jog galva skauda nuo kelių dienų gulėjimo, ir nuėjusi į kavinę supratau, kad kažkas ne taip – visiškai nenorėjau valgyti, o juk visada mėgaujuosi maistu!
Bosas nusiuntė pasidaryti kraujo tyrimų, o kai medikai pamatė atsakymą, mane su greitąja išvežė į infekcinį skyrių Klaipėdoje. Nusprendė, jog tai vasaros gripas, po kelių lašelinių pagerėjo. Gydytojas išleisdamas patarė dėl viso pikto pasidaryti tyrimus dėl erkinio encefalito. Laimei, jo paklausiau ir gavusi teigiamą atsakymą laiku sulaukiau gydymo. Infekcinėje ligoninėje Žvėryne praleidau pusantro mėnesio. Tikrai maniau, jog mirsiu. Lipu laiptais, staiga nutirpsta viena kūno pusė ir nusiritu žemyn. Neįstengiau į rankas paimti knygos – pradedu skaityti, pirmyn atgal tą pačią eilutę. Medikai negalėjo pasakyti, kaip greitai organizmas susidoros, bet jam pavyko. Per tas dienas permąsčiau visą gyvenimą, ko noriu ir kaip toliau gyvensiu. Kai guli ir matai šalia lovos sėdinčius ir verkiančius artimuosius, daug ką perkratai.
Galiu tik dėkoti likimui, kad liga buvo laiku diagnozuota ir išsisukau gana lengvai. Prisižiūrėjau atvejų, kai ne taip palankiai susiklosto aplinkybės ir baigiasi paralyžiumi. Iki ligos buvau kur kas griežtesnė, dabar – labai jautri, mane lengva pravirkdyti. Liko rankų drebulys, kartais būna labai stiprus. Dažnai nutirpsta kūnas... Tik tiek, kad nepuolu į paniką, žinau, jog tai encefalito pasekmė ir greitai praeis.
– Klausantis tavo istorijos ausyse skamba tik vienas raginimas: būtina pasiskiepyti nuo erkinio encefalito.
– Visiems tą kartoju. Po mėnesio ligoninėje paaiškėjo, kad ta nelemta erkė, o gal kita, kurios neaptikau, mane užkrėtė ir Laimo liga, dar dvi savaites likau namuose, gėriau antibiotikus. Tad jei manote, kad esate sveikas ir šita kulka jūsų nepalies, persvarstykite savo nuomonę: gali nutikti kitaip.
– Nukrypome nuo maisto ir Running Vitos – kai apleidai tinklaraštį, apie tai, kokiu maistu mėgaujiesi, pradėjai pasakoti socialiniuose tinkluose?
– Apie 2013-uosius į instagramą pradėjau kelti maisto nuotraukas – kaip dabar atrodo, gana varganas. Tada tai nebuvo taip madinga. Instagramo auditorija ėmė augti neseniai, žmonės tiesiog užpylė klausimais, kaip pagaminti tą ar tą. Ilgą laiką tik įdėdavau nuotrauką, ką pasigaminau, o prieš porą metų pradėjau kelti receptus – nufilmuodavau, kaip gaminti.
Mano topas – karštas sumuštinis. Kai pasidalijau šiuo receptu, sulaukiau kelių šimtų padėkos žinučių. Likau apstulbusi – nejaugi daugelis nežino, kaip išsikepti traškų sumuštinį? Jei to nemoka, gal galiu dar ko nors išmokyti? Pradėjau rengti apklausas, ką mano sekėjai norėtų sužinoti: mokate virti ryžius? O grikius? Žinote, nuo ko prasideda sriubos gaminimas? Kai dauguma parašė, jog pirmiausia reikia užvirti vandenį, supratau, kad iš tiesų didelė dalis mano auditorijos virtuvėje mažai ką moka...
– Dalijaisi receptais, patarimais instagrame, o kaip kilo mintis parengti knygą? Kam ji reikalinga, kai gali pasiimti telefoną, pagūglinti...
– Mokyklos laikais turėjau sąsiuvinį, į kurį klijavau ar rašiau receptus. Kaip kiti klijuodavo Britney Spears atvaizdus, nuotraukas. Prieš dvejus metus likau porai mėnesių Nidoje ir pasibaigus sezonui norėjau pabūti ramiai su savimi. Instagrame pasidalijau, kaip į sąsiuvinį klijuoju naujas iškarpas. Mokyklos draugė parašė žinutę, kad turėčiau išleisti tokią receptų knygą – kaip relikviją. Kodėl gi ne? Tą pačią akimirką nuėjau į „Maximą“, nusipirkau dar vieną panašų sąsiuvinį – didelį, su spirale – ir... Nieko ten iki šiol neparašiau.
Metus gyvenau su ta mintimi, bet nieko taip ir nepadariau. Kai per pirmąjį karantiną grįžau į namus iš Filipinų, pradėjau labai daug gaminti ir dalytis instagrame, tačiau tik atėjus antrajam karantinui supratau, kad išmušė knygos valanda – rimtai ėmiausi šios idėjos.
– Į knygą įdėjai ir karšto sumuštinio, ir sojų padaže marinuoto kiaušinio trynio receptus...
Tėtis man dar vaikystėje pasakė, kad jei būsiu virėja, visuomet pati turėsiu duonos. Juk žmonės visais laikais norės valgyti. Gal tą motyvaciją visada ir turėjau.
– Bet ir jį labai paprasta paruošti. Toks tikslas ir buvo – žmogus, kuris bijo virtuvės, nes mano, kad viskas labai sudėtinga, turi suprasti, jog gaminimas yra kur kas paprastesnis dalykas. Noriu, kad kiekvienam virtuvėje įsijungtų lemputė – aš galiu. Dėl to praėjusią vasarą ir rengiau maisto stovyklas, kad žmonės suprastų, kaip lengva ir smagu gaminti. Maistas – labai svarbus dalykas, jis jungia žmones – tai patyriau gyvendama svetur. Tėtis man dar vaikystėje pasakė, kad jei būsiu virėja, visuomet pati turėsiu duonos. Juk žmonės visais laikais norės valgyti. Gal tą motyvaciją visada ir turėjau.
– Pasakodama save apibūdinai kaip labai taupią, bet leidžiančią sau išlaidauti, kai perki maistą.
– Mano tėvai labai taupūs. Net ir mokykliniais metais, kai draugai gaudavo už mane kur kas daugiau, sugebėdavau susitaupyti. Nuo mažens buvo diegiama, kad negalima švaistytis pinigais, ką gali, pasidaryk pats. Jei kojinė suplyšo, nemetu jos lauk, o adau. Bet leidžiu sau nusipirkti brangesnį ingredientą ar nueiti pavalgyti į šustresnę vietą. Maistas, esu įsitikinusi, – didžiausias malonumas. Dar, aišku, prie malonumų sąrašo reikėtų pridėti keliones. Jos, be abejo, labai susijusios su maistu: ką tik grįžau iš kelionės po Slovakiją ir Lenkiją, nėsyk skaniai nepavalgiau, tai su draugais nusipirkome bilietus ir skrendame į Romą pasimėgauti maistu.
– Vasarą kvietei į maisto gaminimo pamokas, o gal dar po kelerių klajonių metų pakviesi į savo restoraną?
– Gink Dieve, niekada. Mano tikslas – skaniai valgyti, kuo mažiau jaudintis ir mėgautis gyvenimu, o restorano valdymas man šito neleistų, esu to ragavusi ir žinau – tai labai sunkus ir daug streso keliantis darbas.
