Po Prancūziją galima keliauti skausmingai išlaidaujant Kanuose, mėgaujantis prabanga ištaigingiausiose Paryžiaus vietelėse, galima skanauti tauriausius gėrimus šimtmečius iš kartos į kartą perduodamo verslo namuose Konjako regione ar ieškoti tobuliausių burbuliukų Šampanėje.
Tačiau galima keliauti ir po tokią Prancūziją, kurios regionų pavadinimų nė nesi girdėjęs, o vien tik vietinių lankomuose kaimelių bistro ir užeigėlėse pasijunti tarsi savo močiutės virtuvėje, kur nelabai kas reikalauja stalo manierų, kur lėkštės mena praeitą šimtmetį, o peiliai ir šakutės nekeičiami kaskart atnešus vis kitą patiekalą, kur vynas ir sūrio lėkštė yra būtini kiekvieno valgio palydovai ir kur ničniekas neskaičiuoja porcijų dydžio nei suvalgyto maisto kiekio. Ir ne, tai jokiais būdais ne švediškas stalas su išrikiuotais padėklais (veikiausiai) pigaus (ir nekokybiško) maisto, bet dažnai visiškai neišvaizdi užeiga, kurioje nuo ryto iki vakaro pluša kokios nors vietinės šeimos nariai.
-
Šokolado pakerėtas lietuvių kilmės M.Laiškonis – didžiausio pasaulyje kulinarijos instituto JAV kūrybos variklis
-
Graikiškas jogurtas: kaip kilo jo bumas ir kokių ypatingų savybių jis turi?
-
Nidos receptas: burokėlių keksiukai „Red Velvet“, kurie papuoš ir šventinį stalą
-
Nidos receptas: legendiniai varškės sausainiai „skarelės su cukrumi“
Atvykus į Prancūziją pravartu iškart „persijungti“ į vietinių gastronominį režimą. Pusryčiams prancūzai dažniausiai valgo šviežią, dar šiltą bagetę su sviestu ir saldžiu džemu, savaitgaliais leidžia sau riekę brioche arba croissant, vėliau gurkšnoja kavą (neretai ir kokį silpną aperityvą), o pietūs trunka nuo 12 iki 14:30.
Dažniausiai tokiai pertraukai užsidaro ir vietiniai verslai, nes skubėti pietaujant ir mėginti sutilpti į vieną valandą (arba dar blogiau – 45 minutes) būtų didelis nesusipratimas. Jei nesuskubsite pavalgyti šiuo laiku, apie maistą galite užmiršti iki vakaro, arba mėginti laimę numalšinti alkį nebent kokioje nors kebabinėje. Popiet restoranai ir bistro (jei tik apskritai palieka duris atviras lankytojams) tiekia vien desertus, gėrimus, kokteilius ir kavą, tačiau maisto čia neišmaldausite. Vakarienės metas – tik nuo 19:00. Beje, po 21:00 užkandžių ieškoti gali būti taip pat rizikinga, mat provincijoje žmonės ilgai naktinėti nelinkę.
Pietums sustojame paprasčiausiame pakelės restoranėlyje šalia viduramžius menančio Turren miestelio Dordonės slėnyje. Pilnutėlis aplink besidarbuojančių (bet švariai nusipraususių ir tvarkingai apsirengusių) darbininkų, vietinių moteriškių, nenorinčių gaišti laiko prie puodų, pagyvenusių keliautojų ir aiškiai verslo savininkų draugų ir bičiulių, nuolatinių šios užeigos klientų.
Susidaro įspūdis, kad prancūzai pernelyg myli maistą, kad patys imtų ieškoti būdų, kaip susiaurinti savo kasdienį racioną.
Meniu čia nėra, bet niekas ir nesiteirauja, kas pietums. Tik prancūziškai kalbantys vidutinio amžiaus vyras su žmona, vikriai besisukiojantys tarp plastmasinių lauko staliukų ir betraukantys išskleistus skėčius, mėgindami apsaugoti klientus nuo kaitrių vidurdienio saulės spindulių, paklausia vienintelio klausimo – vyną gersite raudoną ar roze? Dviem žmonėms – pusė litro. Ne, prisipažinimų „aš abstinentas“, „veganas“ arba „atsisakau glitimo“ čia taip pat niekas nedeklaruoja, o ir apskritai susidaro įspūdis, kad prancūzai pernelyg myli maistą, kad patys imtų ieškoti būdų, kaip susiaurinti savo kasdienį racioną.
Pirmas ant mūsų stalo atkeliauja puodas sriubos. Apsidairau aplink – galbūt jis skirtas dar ir gretimam staleliui, nes sriubos čia pakaktų 6–8 žmonėms, bet ne dviem. Tačiau ne – tai „porcija“ porai. Pilkitės, kiek tik telpa, čia nėra įprasta sriubą skaičiuoti samčiais. Tirštas naminis kaimiškas sultinys su makaronais, morkomis ir... matyt, vakarykštės padžiūvusios bagetės riekėmis. Prisipažinsiu – vaizdas keistas. Tačiau paragavusi piluosi dar ir mėgaujuosi kvapniu sultiniu ir ypač juo prisigėrusia prancūziška duona. Nuo šiol namuose taip darysiu ir aš, kaip puikiai sugalvota!
Po sriubos ant stalo keliauja šalti užkandžiai: visą lėkštę uždengianti vytinto kumpio (jambon) riekė ir gabalas sviesto. Jei nemėgstate kumpio – jums patieks bulvių salotas, pagardintas marinuotais agurkais ir creme fraiche.
Jei galvojate, kad tai jau viskas – anaiptol! Laikas karštiems patiekalams. Didžiulė lėkštė virtų šparaginių pupelių pasidalinimui dviem valgytojams bei grietinėlės padaže troškintos vištos krūtinėlės jau garuoja ant stalo. Vyrukai, kuriems vištiena atrodo moteriškas pasižaidimas, gauna troškintos veršienos šmotą, plaukiantį aromatingame padaže su grybais.
Po tokios puotos ant stalo atkeliauja sūrių lėkštė. Na, koks puskilogramis 3 rūšių riebių prancūziškų gražuolių. Dviem. Tai kas, kad tiek neįmanoma suvalgyti – niekas ir nesistengia visko būtiniausiai sukimšti. Tiesiog atsipjauna tiek, kiek norisi. Bet jei norėsis visko – mielai prašom!
Laukiate (kaip ir mes) čekio? Tai teks dar minutę kitą palaukti, mat po sūrių jums priklauso kava ir desertas. Du didžiuliai rutuliai ledų, arba vaisių salotos su grietinėle, šokoladinis musas, arba trys choquette pyragėliai su švelniu vanilės padažu.
Štai taip atrodo prancūziški eilinės darbo dienos pietūs vietoje, kurią, jei reiktų, kažin ar surasčiau žemėlapyje. 13 eurų: tiek šiandien kainavo kompleksas mano išvardintų patiekalų ir glėbys pozityvių emocijų, šypsenų, malonaus aptarnavimo ir pietų meto idilės atsiduodant tam, kas kiekvienam prancūzui šventa: geras maistas, vynas, ir bičiulių kompanija.
Su 15min skaitytojais savo receptais besidalijanti Nida Degutienė puikiai pažįstama daugybei lietuvių, besidominčių kūrybišku maisto gaminimu namie. Nida rašo populiarų maisto tinklaraštį Nidos receptai, yra išleidusi dvi kulinarines knygas „Izraelio virtuvė“ ir „Žuvis pasaulio virtuvėse“. Kiekvieną savaitę 15min ieškokite naujų Nidos receptų ir įdomių skaitinių apie maistą.
