Vienokie ar kitokie bulviniai patiekalai tvirtai karaliauja lietuviškoje virtuvėje, tačiau kintant kulinarinėms madoms, kilus sveikos mitybos bumui, šiuolaikinės šeimos valgiaraštyje jiems atsiranda vis mažiau vietos.
Patiekalus iš bulvių išstumia įvairiausi itališki cacciatore, ispaniškos quesadillos ar fajitos – patiekalai, apie kuriuos mūsų mamos ar močiutės – cepelinų ar balandėlių meistrės – net negirdėjo. Visgi nacionalinė virtuvė nėra pamiršta.
Remiantis apklausa, skaniausias įdaras lietuviams – iš mėsos, kur kas mažiau rinkosi spirgučius, grybus ar varškę.
Apklausos duomenimis, net 42,3 proc. lietuvių bent kartą per metus namuose gamina didžkukulius, o tarp dažniausiai ruošiamų lietuviškų patiekalų patenka šaltibarščiai (juos gamina net 75 proc. respondentų), bulvių plokštainis (65,8 proc.), balandėliai (47,8 proc.) bei barščiai (44,5 proc.). Rečiausiai namuose gaminami vėdarai, kurie garuoja tik ant kas penktos šeimos stalo.
Didžkukulių gaminimo procesas nėra lengvas, net jei bulvės tarkuojamos ne ranka, tačiau receptą lengvai papasakotų net du trečdaliai lietuvių. Remiantis apklausa, skaniausias įdaras lietuviams – iš mėsos, kur kas mažiau rinkosi spirgučius, grybus ar varškę.
Valgo grįžę emigrantai, ragauja užsieniečiai
Beveik 26 proc. respondentų nurodė cepelinus valgantys pas tėvus ar draugus, tuo tarpu 32 proc. apklaustųjų juos valgo nebent restoranuose ar užeigose. „Maistas kaip mada: kyla ar slūgsta susidomėjimas vienais ar kitais patiekalais, bet cepelinas visada lieka cepelinu. Juos dažnai valgo ne tik patys tautiečiai, bet ir grįžtantys iš užsienio emigrantai ar svečiai iš užsienio“, – sako restoranų tinklo „Bernelių užeiga“ gamybos vadovė Rasa Vasiliauskaitė ir priduria, jog per dieną visuose restoranuose parduodama apie 200 porcijų didžkukulių. Šiame tinkle cepelinai gaminami pagal daugiau nei šimtmetį išsaugotas tradicijas, jiems suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.
Beje, ar žinojote, jog jau ketvirtus metus iš eilės pirmasis vasario sekmadienis minimas kaip Pasaulinė cepelinų diena? Taigi vasario 5-ąją cepelinus ragaus po pasaulį išsibarsčiusios lietuvių bendruomenės. „Cepelinas yra tautiškumo simbolis, tad bendruomenės turi progą susitikti, pabendrauti ir kartu prisiminti cepelinų kvapą bei skonį. Kiekvienas gamina kaip moka ar kaip išmokė tėvai ar seneliai, vaišina ne tik tautiečius, bet ir kaimynus, kartu pristatydami ir Lietuvą. Šią tradiciją siekiame palaikyti ir Lietuvoje“, – pasakoja šefė R. Vasiliauskaitė.
Didžiausia mįslė – cepelino pagaminimas
Nors istorikai ginčijasi, ar cepeliną būtų galima vadinti svarbiausiu tautinio paveldo patiekalu, o jo atsiradimo ištakų bando ieškoti vokiečių virtuvėje, daugelis lietuvių nedvejodami cepeliną pristato kaip pagrindinį nacionalinės virtuvės patiekalą. Net 72,8 proc. apklausos dalyvių svečius iš užsienio pirmiausiai pavaišina cepelinais, 9,2 proc. – šaltibarščiais ir likusieji – kitais tautiniais patiekalais.
Iš tiesų cepelinas nėra „lengvas“ patiekalas, kai kam nepatinka jo išvaizda ar riebumas, tačiau didžioji dalis svečių įvertina labai teigiamai.
„Sulaukiame labai daug turistų, kurie atvyksta pas mus paragauti nacionalinės virtuvės patiekalų. Iš tiesų cepelinas nėra „lengvas“ patiekalas, kai kam nepatinka jo išvaizda ar riebumas, tačiau didžioji dalis svečių įvertina labai teigiamai, – pasakoja R. Vasiliauskaitė. – Tai geras patiekalas, nes cepelinus su varškės ar grybų įdaru gali valgyti vegetarai. Jais vaišinasi ir svečiai iš musulmoniškų kraštų.“
Švęsdamas Pasaulinę cepelinų dieną, restoranas užsimojo atlikti nedidelį eksperimentą ir išgirsti, kaip cepelino skonį vertina svečiai iš skirtingų šalių ir kultūrų. Vieni cepelinui nerado nė vieno atitikmens su savo šalių virtuvių patiekalais, kiti juos baldė lyginti su koldūnais, lenkiškais pyragėliais su mėsa „pierogy“. Prancūzai juos lygino su bulvių ir sūrio apkepu „tartiflette“ ir žuvies ar maltos mėsos virtinukais „quenelles“. Visgi daugiausiai klausimų kėlė, kaip cepelinai pagaminti: vieni spėjo, kad bulvių tarkis sutvirtintas miltais, kiti – sūriu.
