Žaliavalgiai – tai tie, kurie atsisako termiškai apdoroto maisto ir viską valgo tokiu pavidalu, koks jis natūraliai yra gamtoje (anglų kalboje toks maistas vadinamas raw food). Pasak žaliavalgystės teorijos, tik toks maistas yra gyvas ir organizmui teikia maksimaliai naudos. Kepdami, virdami, troškindami tik gadiname maisto produktus, žudome juose esančias naudingąsias medžiagas. Žaliavalgystės žinovų manymu, teorija, kad žmogui gyvybiškai svarbu valgyti sriubos ar kito šilto maisto, yra visiškai nepagrįsta. Jų nuomone, sriuba – visiškai bevertis skystis, o jei dar verdate pramoniniu būdu užaugintos mėsos nuovire, galimas daiktas, netgi nuodingas. Ištyrę tokią sriubą, greičiausiai iš tikrųjų aptiktumėte joje hormonų ar kitokių cheminių medžiagų likučių. Taigi...
Dažniausiai manoma, kad žaliavalgiai būna vien tik vegetarai. Iš tiesų tarp jų esama ir tokių, kurie valgo žuvies ir jūrų gėrybių, netgi šiek tiek mėsos (tik žaliu pavidalu). Visgi daugiausia žaliavalgių iš tiesų yra vegetarai arba veganai, kurie paprastai maitinasi vaisiais, daržovėmis ir įvairiais soduose, daržuose bei pievose augančiais žalumynais.
Žaliavalgių virtuvė bene pati ekologiškiausia ir ekonomiškiausia, kokią tik galima įsivaizduoti. Gaminti žaliavalgiškus patiekalus nereikia nei keptuvių, nei troškintuvų. Taigi nereikalinga nei viryklė, nei orkaitė. Galima išsiversti su keliais dubenimis ir maisto smulkintuve (to pakanka pradedantiesiems).
Žaliavalgio pradžiamokslis
Kaip tampama žaliavalgiu? Žinia, šis procesas paprastai neįvyksta per vieną dieną. Jei prieš tai kasdien valgėte keptą mėsą su virtomis bulvėmis, staiga radikaliai pakeitus valgiaraštį ir perėjus prie augalinio maisto, organizmą gali ištikti šokas. Neretai į grynąją žaliavalgystę einama net ne vienus metus. Iš pradžių atsisakoma gyvūninio maisto, paskui pamažu valgoma vis daugiau žaliojo maisto, kol galiausiai organizmas, taip pat ir skonio receptoriai su tokiu valgiaraščiu apsipranta ir priima jį kaip vienintelį tinkamą maistą. Tiesa, grynųjų žaliavalgių, kurie valgo 100 proc. niekaip neapdoroto ir nepaskaninto maisto, pasaulyje yra nedaug. Daugelis jaučiasi puikiai savo maistą paskirstę procentais, pavyzdžiui, 80 proc. gyvojo maisto ir 20 proc. virto. Aišku, tuos 20 proc. paprastai sudarys lengvai virškinamas augalinis maistas. Jei prisiekęs žaliavalgis sukirstų kiaulienos karbonadą ar mėsainį su skrudintomis bulvytėmis, tikriausiai pasekmes pajustų iškart – organizmas tuoj paskelbtų streiką.
Ir ką gi valgo žaliavalgiai? Tik nemanykite, kad tai pluoštelis žolės ar pora iš lysvės nurautų morkų. Visiškai grynus, niekaip nepagardintus produktus valgo tik vienas kitas gerokai pažengęs. Egzistuoja netgi atskiros žaliavalgių atšakos, kaip antai, solo (arba mono) žaliavalgiai, kurie nemaišo skirtingų produktu, vienu metu valgo tik vienos rūšies maistą. Visgi daugybė žaliavalgių imituoja įprastą maistą. Skirtumas tik tas, kad jo neapdoroja termiškai. Žalias maistas, atsižvelgiant į produktą, gali būti apdorotas tik iki 45 laipsnių temperatūros. Kodėl? Nes tai, anot žaliavalgystės žinovų, yra būtent ta ribinė temperatūra, po kurios žūva visi fermentai.
Pasaulyje išleista ne viena žaliavalgiškų receptų knyga. Jose galima rasti ne tik populiariausio žaliavalgių maisto – salotų, bet ir pačių netikėčiausių patiekalų, tokių kaip lazanija, tortai, pyragėliai ar net ledai. Ir visa tai gaminama į pagalbą pasitelkus vien tik smulkintuvę. Beje, kartais klaidingai manoma, kad žaliavalgiški patiekalai yra išskirtinai dietiniai. Nieko panašaus. Kai kurie, kurių pagrindą sudaro, pavyzdžiui, riešutai, džiovinti vaisiai, avokadai yra gana kaloringi.
Plačiau apie žaliavalgystę galite paskaityti šiose knygose:
 |
| Victoria Boutenko „Žalia mityba“ |
 |
| Viktoras Kulvinskas „Kaip išlikti XXI a.“ |
 |
| Victoria Boutenko „Žaliųjų kokteilių revoliucija“ |
