Iš tiesų, vos pradėjus gilintis į porceliano istoriją, domėtis jo kelione į Europą, teko susidurti su daugybe įdomių faktų, kurių, žinia, viename straipsnyje surašyti neįmanoma.
Porceliano gimtinė – Kinija
Iki šiol ginčijamasi, kada išrastas ir pradėtas gaminti porcelianas. Dėl vietos, kur tai nutiko, dažniausiai sutariama – Kinijoje. Tai šalis, padovanojusi mums ne tik šilką, popierių, paraką, bet ir porcelianą. Vieni sako, kad porcelianas išrastas IX–XVI a. pr. m. e., kiti – kad VI mūsų eros amžiuje. Pirmieji teigia, kad porceliano šaknų reikėtų ieškoti dar Šangų dinastijos, valdžiusios apie 1600–1046 m. pr. m. e., laikotarpiu. Šios dinastijos religija buvo šamanistinio pobūdžio. Šangų dinastija garsėjo savo indais, kurių dalis būdavo ritualiniai – juos puošdavo taotie kaukėmis. Vėlyvuoju Šangų periodu būdinga dekoruoti simetriškomis gyvūnų figūromis.
Porceliano gamyba ir eksportas ypač suaktyvėjo Mingų dinastijos (1368–1644 m.) valdymo laikotarpiu. Valdant mingams, ne tik ėmė kilti Didžioji kinų siena, bet ir suklestėjo visa Kinijos imperija, o porcelianas tapo vienu iš svarbiausių to metu eksporto šaltinių.
Nors porceliano gamybos paslaptys akylai saugotos, vis dėlto manoma, kad jos buvo išvogtos, ir tai lėmė, kad kietasis porcelianas paplito šalyse – XV amžiuje jis pradėtas gaminti Japonijoje, kiek vėliau – Korėjoje.
Pirmasis porcelianas Europoje
Pirmasis į Europą porcelianą atvežė keliautojas Markas Polas (1254–1324) – Venecijos pirklys ir keliautojas, vienas pirmųjų europiečių, keliavusių Šilko keliu į Kiniją. 1295 m. į Europą jis atvežė mažą baltą vazelę, dabar saugomą Šv. Morkaus katedros lobyne Venecijoje. Beje, Markas Polas yra ir žodžio „porcelianas“ sumanytojas. Itališkai „porcella“ – „kriauklė“.
Baltos spalvos piešiniais marginti indai europiečiams padarė milžinišką įspūdį, nes viduramžiais čia naudoti tik rudos, pilkos arba juodos spalvų indai. Net ir auksiniai ar sidabriniai negalėjo lygintis su baltuoju kinų išradimu. Nenuostabu, kad tuometiniai valdovai užsidegė mintimi, kaip porcelianą gaminti Europoje. Porceliano gamyba, degimas buvo paslaptis, už kurios išdavimą meistrai ir jų šeimos nariai bausti mirtimi. Manufaktūros buvo labai izoliuotos, o meistrai įbauginti, kad jokiu būdu neatskleistų „baltojo aukso“ gamybos paslapčių, todėl kokiu nors būdu išgauti porceliano gamybos formulę buvo praktiškai neįmanoma. Ją reikėjo tiesiog atrasti. O kol to padaryti nepavyko, porcelianas iš Kinijos ir Japonijos buvo gabenamas laivais (dažnai kaip balastas, gabenant arbatą ir prieskonius) arba sausuma (į šalis, esančias arčiau Kinijos). Iš Kinijos porcelianą gausiai vežė portugalai, o iš Japonijos – olandai. Pirkdavo net iš piratų – šie neretai apiplėšdavo jį gabenančius laivus.
XVI amžiuje Florencijoje buvo pradėtas gaminti minkštasis Mediči porcelianas (Medici porcelain), tačiau jis nepasižymėjo tomis savybėmis, kuriomis garsėjo kinų kietasis. Nors pirmasis porcelianas atvežtas į Italiją (Florenciją), ši šalis netapo porceliano sostine. Ji nuo seno garsėjo kaip stiklo dirbinių centras.
Augustas II (Stiprusis)
Labiausiai porcelianui Europoje nusipelnė kunigaikštis Augustas II (Stiprusis), įkūręs Meiseno manufaktūrą. Jis gyveno 1670–1733 m., buvo Saksonijos kurfiurstas, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Augustas II buvo pramintas Stipriuoju dėl savo nepaprastos fizinės jėgos. Iki 1708 m. niekam nepavyko atrasti porceliano gamybos formulės, kol pagaliau autoritetinga komisija pripažino, kad vokiečio alchemiko Johanno Friedricho Bötgerio sukurtas porcelianas nė kiek nenusileidžia sukurtajam Kinijoje.
J.F.Bötgeris dirbo su garsiu matematiku ir fiziku Ehrenfriedu Waltheriu von Tschimhausu, mirusiu likus metams iki formulės atradimo. J.F.Bötgeris pasiūlė Augustui Stipriajam įkurti porceliano manufaktūrą. 1710 metais Meisene pradėjo veikti pirmasis Europoje porceliano fabrikas. Bijodamas prarasti porceliano gamybos paslaptį, Augustas Stiprusis perkėlė fabriką į Meiseno pilį, o garsųjį alchemiką įkalino ir pastatė sargybą. Tačiau paslapties išsaugoti nepavyko – porcelianas pradėtas gaminti ir kitose Europos šalyse. Vis dėlto 1710 metai istorijoje išliko kaip Meiseno fabriko ir kokybiškiausio porceliano Europoje gamybos pradžia.
Augustas Stiprusis Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui už 151 porcelianinę vazą sumokėjo 600 dragūnų pulku. Už vieną vazą buvo galima gauti vieną arklį ir keturis vyrus.
Porcelianas tuo metu buvo ypač brangus. Yra išlikę duomenų, kad Augustas Stiprusis Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui už 151 porcelianinę vazą sumokėjo 600 dragūnų pulku. Už vieną vazą buvo galima gauti vieną arklį ir keturis vyrus.
Augustas Stiprusis sukaupė daugiau nei 1 600 vienetų porceliano dirbinių kolekciją – ji buvo laikoma Drezdeno rūmuose ir ten išliko iki Antrojo pasaulinio karo, kai 1945 m. rūmai buvo subombarduoti. Remiantis išlikusiais rašytiniais šaltiniais, galima teigti, kad Augusto Stipriojo porceliano dirbinių kolekcija buvo didžiausia Europoje. Tiek vadinamųjų dragūnų vazų, tiek kolekcijos likučius šiuo metu galima išvysti Zvingerio rūmuose (Drezdene).
Porcelianas Rusijoje
Caras Petras I (Didysis) (1672–1725), pradėjęs bendradarbiauti su Olandija, 1718 m. pradėjo vežti sau ir skirtą parduoti Delfto fajansą. (Fajansas – savotiškas porceliano „pusbrolis“. Tai porėta, nesukepusi keramika. Jis pigesnis už porcelianą.) Nuo tada pats ėmė domėtis porcelianu ir sudomino juo kitus. Apskritai caras Petras I buvo itin pažangus.
1744 m. Sankt Peterburge carienė Jelizaveta Petrovna įkūrė Imperatoriškąją porceliano manufaktūrą, kuri egzistavo iki revoliucijos, buvo nacionalizuota 1918 m. ir pavadinta Petrogrado fabriku, o 1925 m. pervadinta Leningrado Lomonosovo porceliano gamykla.
1762 m. į sostą atėjo Jekaterina II (Didžioji) (1729– 1796). Ji pakeitė meistrus, kvietėsi juos iš Europos. Įkūrė mokyklą, kurioje mokėsi rusų meistrai. Iš gabių vaikų buvo atrenkami būsimieji porceliano manufaktūros darbuotojai.
Kuznecovų „Porceliano imperija“
Anglas Frencis Gardneris 1764 m. Verbilkoje, netoli Maskvos, įkūrė Gardnerio porceliano manufaktūrą. 1780 m. ji perkelta į Tverę, o 1882 m. ją nupirko Jakovas Kuznecovas, kuris buvo žymiausias Rusijos porceliano plėtotojas, vienu metu turėjęs 18 fabrikų ir gamyklų visoje Rusijos teritorijoje. Didžiausias iš šių fabrikų buvo „Duliovo“, kuriame vienu metu dirbo net trys tūkstančiai žmonių. „Duliovo“ fabriką netoli Maskvos 1832 m. įkūrė Terentijus Kuznecovas, žinojęs porceliano gamybos paslaptis ir nusprendęs pradėti savo nuosavą porceliano verslą.
„Duliovo“ porcelianas garsėjo išskirtiniu baltumu ir ryškiaspalviais piešiniais. Porcelianą dekoruodavo paprastos moterys – darbininkės. Verslas sekėsi išties neblogai, porceliano gamyba plito, viena Kuznecovų karta keitė kitą, kaip palikimą perimdamos porceliano verslą. Vis dėlto „Duliovo“ fabrikas buvo pats garsiausias iš Kuznecovo turimų 18-os fabrikų. Šiame fabrike, gavus užsakymą pagaminti imperatoriaus rūmams servizą, gamybos procese dalyvavo net 7 000 žmonių.
Kita stambi manufaktūra buvo „Gžel“ poceliano fabrikas, kurį taip pat įkūrė Jakovas Kuznecovas. 1843 m. fabriką atidarė Rygoje. Čia Kuznecovas atsivežė visus meistrus iš „Gžel“ fabriko. Rygos fabrikas tapo vienu iš carinės Rusijos porceliano gamybos centrų, dideliu geležinkelių mazgu. Prasidėjo porceliano eksportas iš Rusijos.
1851 m. J. Kuznecovas nupirko Safonovo gamyklą Krotkovo mieste, o 1870 m. – Auerbacho manufaktūrą, garsėjusią ypač aukšta kokybe.
Broliai Kornilovai
1835 m. Sankt Peterburge broliai Kornilovai atidarė Kornilovų porceliano fabriką. Nuo 1870 m. ši manufaktūra jau gamino geresnės kokybės porcelianą negu Imperatoriškoji porceliano manufaktūra.
1886 m. broliai Kornilovai pradėjo masinį eksportą ne tik į Europą, bet ir į Ameriką, Kanadą, Australiją, Indiją, Afganistaną. Jie pirmieji naudojo ženklą „Made in Russia“ („Pagaminta Rusijoje“). Garsioji „Tiffany“ turėjo išskirtines sąlygas prekiauti brolių Kornilovų porcelianu.
Jis buvo be galo brangus, kokybiškas, iki šių dienų nedaug išlikę. Kornilovų porceliano fabrikas veikė iki 1918 m., tada nacionalizuotas ir vietoj jo įsteigta elektrotechninio porceliano (izoliatorių) gamykla.
Anglijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Amerikoje ir… visame pasaulyje
Anglijoje ir Prancūzijoje porcelianą gaminti išmokta vėliau. 1685 m. Prancūzijos karalius nusiuntė šešis jėzuitus į Kiniją, norėdamas, kad jie išgautų porceliano gamybos paslaptis, tačiau tąkart nepavyko. Porceliano manufaktūra Prancūzijoje buvo įkurta tik 1745 m. Vensene. Vėliau ji perkelta į Sevrė. Na, o atradus kaolino netoli Limožo, čia taip pat pastatyta nemažai porceliano fabrikų.
1748 m. Anglijoje išrasta kaulo porceliano receptūra (patentą gavo anglas Thomas Frye), kurios pagrindas – kaolinas, sumaišytas su kaulų pelenais. Šis porcelianas trapesnis ir minkštesnis už kietąjį (tikrąjį) porcelianą. Iki šių dienų Anglija išlikusi kaip vienintelė kaulinio porceliano tiekėja. Jis gamintas „Bow“, „Chelsea“, „Derby“, „Royal Doulton“ ir kt. manufaktūrose.
„Royal Copenhagen“ – virš 225 metų veikiantis Danijos porceliano fabrikas, gaminantis porceliano dirbinius, indus karališkajam stalui. Serija „Flora Danica“ – labai brangi, išskirtinė. Indai ištapyti remiantis to paties pavadinimo botanikos enciklopedija. Visą servizą galėjo įsigyti tik ypač turtingi žmonės.
Amerikoje bene garsiausia yra „Lenox“ porceliano manufaktūra. Čia gaminami indai Baltiesiems rūmams, juos renkasi pirmoji šalies ponia.
Amerikoje bene garsiausia yra „Lenox“ porceliano manufaktūra. Čia gaminami indai Baltiesiems rūmams, juos renkasi pirmoji šalies ponia. 1930 m. Amerikoje išrastas stikliškasis porcelianas – jis, palyginti su tikruoju, yra pigus ir menkavertis. Vis dėlto išlieka labai populiarus.
Kiti pasaulyje garsūs porceliano fabrikai – tai 1879 m. Vokietijoje F.Rosenthalio įkurtos dirbtuvės, kuriose jau nuo 1891 m. imamas gaminti porcelianas. „Rosenthal“ porceliano manufaktūra iki šiol garsi savo išskirtiniais dirbiniais – jie dekoruojami garsių drabužių dizainerių kurtiems drabužiams būdingais raštais arba pakartoja žymių pasaulio architektų sukurtų šedevrų formas.
Vokietiją taip pat išgarsino porceliano (daugiau masinio) gamintoja „Villeroy & Boch“ ir Berlyno išskirtinio porceliano fabrikas KPM.
Italijoje bene garsiausias porceliano fabrikas – „Capo di Monte“, įkurtas Neapolyje dar 1759 m.
Porceliano gamyba Lietuvoje
Lietuvoje ilgą laiką buvo naudojami įvežtiniai kinų porceliano arba Delfto fajanso gaminiai. Na, o XVIII–XIX a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės manufaktūrose darytas fajansas. XIX a. porceliano dirbiniai gaminti Baranauskui, Kareivai, Römeriui priklausiusiose porceliano dirbtuvėse.
1981 m. baigtas statyti modernus kaulų porceliano cechas ir pradėta serijinė porceliano gamyba „Jiesios“ fabrike, Kaune. Lietuvos porceliano meistrai dirbo daugiausia Leningrado arba Rygos fabrikuose. Bene garsiausi to meto Lietuvos porceliano meistrai – Liucija Šulgaitė, Juozas Adomonis, Egidijus Talmantas.
2006 m. „Jiesia“ uždaryta. 2008 m. naujai pavadintas fabrikas „Kauno Jiesia“ atgaivintas ir veikia iki šiol. Grįžo daug buvusių darbuotojų, menininkų. Porceliano masę Lietuva perka iš Anglijos. Porceliano dirbinių gamyba, dekoras – rankų darbo. Dėl to porcelianas toks brangus. Dekoravimas – individualus darbas, todėl ant darbų dažnai matoma signatūra, skiriamieji tam tikros manufaktūros ženklai.
Parengta konsultuojantis su porceliano kolekcininku Vaclovu Kontrausku.
Šis straipsnis publikuotas žurnale „Geras skonis“ ir naujame interneto portale, apie gastronomiją, gėrimus ir vartojimo kultūrą Skonis.lt. Nuo šiol kiekvieną savaitę 15min ieškokite dar daugiau publikacijų, skirtų maisto ir gėrimų profesionalams bei entuziastams.
