Kaip pranešime žiniasklaidai teigia „Skonio ir kvapo“ arbatos žinovas Andrius Žilinskas, pastaraisiais dešimtmečiais Kinijoje vyksta tikras puero arbatos atgimimas, o ir likęs pasaulis vis aktyviau domisi šia arbata. Didelis susidomėjimas šia arbatos rūšimi skatina kurti naujas tradicijas, tirti puero poveikį sveikatai, mokytis tiksliau kontroliuoti juodojo puero brandinimo procesą.
Arbatą subrandina ir pueru paverčia jo lapeliuose gyvenantys mikroorganizmai.
Puero arbata unikali ne tik savo nuolat besikeičiančiu skoniu ar su brandos laiku augančia verte. Išskirtinis puero bruožas – ši arbata turi probiotikų. Būtent dėl šios priežasties pueras dažnai įvardijamas kaip „gyvas“ maisto produktas: arbatą subrandina ir pueru paverčia jo lapeliuose gyvenantys mikroorganizmai.
Arbatos „keliautojos“ istorija
Puero arbata auginama ir gaminama Pietvakarių Kinijoje, Junano provincijoje. Šios vietovės laikomos arbatmedžio gimtine. Kadaise Junanas buvo arbatos gamybos epicentras, iš kurio arbatlapiai keliaudavo į šalies rytus bei Tibeto plynaukštę. Šis kelias iki šiol yra įvardijamas „Arbatos – arklių keliu“.
Arbata presuota į „plokštes“, nes buvo manoma, kad taip ją lengviau transportuoti. Kelionės trukdavo kelis mėnesius ar net metus, todėl arbata per tą laiką būdavo paveikiama gausybės gamtos reiškinių – lietaus, vėjo, karščio, šalčio, bet labiausiai – joje gyvenančių mikroorganizmų.
„Panašiai kaip tikras piligrimas, savo tikslą arbata pasiekdavo visai kitokia, nei pradėdavo kelionę. Kelionės metu ji pakeisdavo ne tik savo skonines savybes, bet pakisdavo ir jos poveikis. Taip gimė dvi labai skirtingos puero arbatos rūšys“, – teigia A.Žilinskas.
Žalioji ir juodoji puero arbata: kuo skiriasi?
Pietvakarių Kinijoje vietiniai puero arbatlapius nuo seno geria kaip mao cha – aštroko skonio žaliąją arbatą. Visgi šalies rytuose bei Tibeto plynaukštėje šie arbatmedžiai buvo pažįstami visai kitokie – čia gertas sendintas sheng (kin. žalias, neapdorotas) pueras. Tai ta pati mao cha, laikui bėgant natūraliai fermentuota įvairiausios mikrofloros. Šis sendinimo procesas, trunkantis nuo keleto iki kelių dešimčių metų, kardinaliai keičia arbatos skonį: sumažėja arbatos aitrumas ir kartumas, arbata įgauna šiltų drėgnos žemės ir džiovintų vaisių aromatų.
Septintajame dešimtmetyje komunistinėje Kinijoje buvo išrastas metodas, leidžiantis greičiau subrandinti puero arbatą. Naujasis metodas buvo pavadintas wo dui ir juo vos per kelis mėnesius galima gauti fermentuotą arbatą, panašią į sendintą puerą. Tokia arbata vadinama shu – virtu, apdorotu – juoduoju pueru.
Juodasis pueras nėra identiškas natūraliai sendintam: jis pasižymi ryškesniu skoniu ir dažniausiai yra stipriau fermentuotas, tačiau turi panašių skoninių ir cheminių savybių bei mikrobinių kultūrų. Toks pueras jau yra paruoštas gerti, jo nebereikia brandinti, tačiau gerai ir tinkamai išlaikytas jis taip pat gali pagerinti savo skonį.
„Šios arbatos – žaliasis, brandintas ir juodasis pueras – labai skirtingo skonio, skirtingų savybių ir skirtingo amžiaus. Tiems, kurie nori pirmą kartą išbandyti puerą, siūlau paragauti visų ir pasirinkti tinkamiausią pagal savo skonį. Atkreipkite dėmesį, kad nė viena puero arbatos „plokštė“ nėra panaši į jokią kitą, nes tai – gyva arbata, gyvenanti savo gyvenimą“, – pastebi arbatos žinovas.
