Japonijon – sušių be krabų lazdelių
„Kai nukeliauju į svečią šalį, stengiuosi būtinai apsilankyti turguje – ten pamatau daug autentikos, – sako ne vieną dešimtį valstybių aplankęs ir patarimų keliautojams knygą išleidęs keliautojas, autostopininkas Robertas Pogorelis. – Mažiau išvystytuose kraštuose turgus yra pagrindinė vietos žmonių apsipirkimo vieta. Čia perkamas ir maistas, ir drabužiai, ir rakandai. Turistinėse vietose dažnai veikia turistiniai turgūs, kuriuose daugiausia parduodami suvenyrai, o kur turistų mažiau – skirtieji vietos gyventojams.
Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Kinijoje, Pietryčių Azijoje ir daugelyje Lotynų Amerikos šalių turgūs neretai užima didžiulę miesto dalį – jie gali tęstis ne vieną kilometrą. Jie iš tiesų dažnai suteikia galimybę pigiau pavalgyti čia pat kepamo ar verdamo maisto, taip pat paragauti egzotiškų vaisių. Laimė, dėl maisto dažniausiai netenka derėtis tiek, kiek dėl suvenyrų.“
Paklaustas, kurie turgūs labiausiai įsiminė, pašnekovas daug negalvoja: Kioto (Japonija) – subtilumu ir maisto egzotiškumu. Bankoko (Tailandas) priemiesčių turgūs ant vandens – originalumu, Čičikastenango (Gvatemala) – spalvingumu.
Kioto turgus žavi ir orientalistikos specialistą, „Travel Planet“ kelionių vadovą Kęstutį Vingilį: „Japonijos mėgavimosi maistu kultūra skaičiuojama dešimtimis šimtmečių, jų tradicinė virtuvė washoku iškristalizuota iki subtilių niuansų, kuriuos pastebi ir vertina ne visi. Kiotas buvo Japonijos sostinė ir aukštosios kultūros centras daugiau negu tūkstantį metų. Porcijos Kiote mažos, delikačios ir brangios (skirtingai nuo netolimo didmiesčio Osakos, dar vadinamo „apsirijėlių“ ir didelių porcijų miesto).
Todėl pirmas maisto turgaus pasirinkimas – Kiotas, Nishiki Ichiba – pusantro kilometro ilgio ir daugiau nei keturių šimtų metų senumo takelis, aplipdytas šviežio ir delikatesinio maisto šventyklomis.
Nuo seksualių sušių (be jokių krabų lazdelių, majonezo ir kitokio nevalgomo marmalo, dedamo Lietuvoje) iki Kioto stiliaus Aritsugu peilių, įstabaus aštrumo ir ištvermės. Nuo marinuotų saldžiarūgščių slyvų umeboshi iki rūšinių ryžių (kurių pas mus nėra net ir geriausiuose sušių baruose, ten dažniausiai pateikiami pigesni „japoniški“ ryžiai iš Kalifornijos). Nuo įvairiausių poskonių tofu iki žuvelių, midijų, marinuotų daržovių ir visokių kitokių keistų, dažnai nesuprantamų, bet valgomų ir neretai skanių dalykų.
Nišikio turgus gali įsiminti nori jūržolėmis apkamšytais senbei traškučiais, galbūt šviežiu tunu, tirpstančiu burnoje, o galbūt niuansuota Gyokuro arbata iš senojo Udžio miestelio. Sako, jos puodelis gali nuplauti sielos raukšles.“
Dar viena dėmesio verta vieta Japonijoje – didžiausias ir, sakoma, geriausias pasaulyje Tsukiji žuvies turgus Tokijuje. Norint nepavėluoti (vietų skaičius lankytojams ribotas!) į 5 val. vykstantį tuno aukcioną, teks keltis prieš aušrą (o gal net visai nemiegoti dėl laiko skirtumo). Po aukciono galima pasižiūrėti, kaip japonai ieško žuvies savo stalui ir ten pat turguje nusipirkti sušių pusryčiams ar tikro wasabi padažo.
Pavalgyti – nors ir naktį
Vilnietę Audrą sužavėjo naktinis turgus, vykstantis netoli nuo Japonijos esančio Taivano sostinėje Taipėjuje. „Jį būtina aplankyti. Šurmulio būna sočiai iki gilios nakties. Dieną aplankius kitus objektus, naktį galima pratęsti pažintį su miesto kultūra. Alkanam likti tikrai neteks, – prisimena keliautoja. – Kur bepasisuksi, akys mirga nuo maistu nukrautų prekystalių: dailiai pateikti šviežutėliai vaisiai, rūkytos ir virtos kiaulių kojos, čia pat vietoje ant grotelių kepamos jūrų gėrybės, gruzdinami kalmarų mėsos rutuliukai, vištienos iešmeliai, pilstoma sriuba, kalnai neįprastų saldumynų…
Čia pat pjausto, čia pat plauna, čia pat kepa. Nuostabą kelia maisto gamintojų vikrumas: nedidukė smulki moteriškė viena ranka paruošia tešlą blynui, kita jau muša kiaušinį, deda kelis šoninės gabalėlius gruzdinti, pila padažo – ir štai, patiekalas paruoštas. Norinčiųjų pavalgyti eilė netrumpėja, o moteriškė sukasi it vijurkas, tik prakaitą nuo kaktos braukdama.
Prie kito prekystalio vyras leidžia išsirinkti kalmarą, meta jį ant grotelių, kelios minutės – ir vakarienė rankose. Užsinorėjus kokio nematyto vaisiaus, prieš perkant didesnę porciją jo tikrai bus galima paragauti ir patikrinti, ar patiks. Belieka padėkoti „šiešie“ ir sulaukti plačios šypsenos. Energijos, bruzgesio, neįprastų kvapų kupina atmosfera užburia, nejučia įtraukia į bendrą gyvenimą – ir nors alkis seniai numarintas, akys nori dar ir dar.“
Pjaustyti vaisiai ir šviežios sultys – tik drąsuoliams
Vienas dažnesnių kelionės į Aziją patarimų – nesusigundyti gatvėje parduodamu maistu, nes nei jo kokybę gali patikrinti, nei pasekmes numatyti. Savo skrandžiu esu tikrinusi gatvės maistą ne vienoje Azijos šalyje, problemų kilo tik kartą, bet ir tai ne dėl kokybės, o dėl receptūros – nelabai skanu buvo ir tiek. Iki šiol akyse stovi vienas nepalietis, tikriausiai nelabai švaria ranka apčiupinėjantis samosas, išrenkantis kelias šiltesnes, kruopščiai suvyniojantis į laikraštį, kuris tikriausiai spausdinamas ne su bešviniais dažais, sukišantis viską į maišelį (bent tas buvo naujas ir švarus), o magaryčių pridedantis plačią šypseną. Teliko paėjus į šoną nuo samosų nulupti laikraščio skutelius ir suvalgyti. Buvo turbūt skaniausios iš visų, kada nors ragautų.
Indijoje panašių situacijų galima patirti kasdien. Todėl Gabrielė Štaraitė, kviečianti į Chandi Chow turgų jos sostinėje Delyje, pataria ten nesusigundyti pjaustytų vaisių salotomis (chaat) – geriau nusipirkti šviežių vaisių ir suvalgyti juos viešbutyje. Turguje populiaru gerti šviežiai išspaustas sultis, bet jos nerekomenduojamos tiems, kurie turi jautrų žarnyną, – net jei paprašysite nedėti ledo, nežinia, kokiu vandeniu vaisiai buvo plauti, visada liks abejonių dėl rankų higienos.
Tačiau ji siūlo drąsiai ragauti duonos, kuriai Indijoje, kaip ir Lietuvoje, skiriamas didelis dėmesys. Viena populiariausių ir žinomiausių Indijos duonų – paratha, kepama ant įkaitinto plokščio paviršiaus ir apšlakstoma išvalytu lydytu sviestu (ghee), kad taptų dar traškesnė ir skanesnė. Duona ne tik derinama su kitais patiekalais, bet ir gali būti valgoma viena – su bulvių, žiedinių kopūstų, kiaušinių ar net bananų įdaru. Smaližiams gali patikti jalebis – karšti, ghee svieste kepti ir sirupe išmirkyti riestainiai.
„Turgus Indijoje, vadinamas angliškai – market – arba hindi – bazaar, yra miesto įvykių centras, – sako kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ vadovė ir viena iš įkūrėjų. – Kiekvienas Indijos turgus turi savo ritmą, stilių, prekes ir auditoriją. Vienas garsiausių ir seniausių – Chandi Chow. Pirmas įspūdis, ten pakliuvus, – chaosas. Mašinos, žmonės, rikšos, savo prekes ir paslaugas siūlantys prekeiviai, laidai virš galvos, margos vitrinos, gyvūnai (ne tik karvės, bene dažniau čia pamatysi vaikštinėjant ožiukus). Bet visas šis chaosas slepia senąją Chandi Chowk dvasią.
Turgus padalintas į atskiras zonas pagal prekių tipą. Yra ir audinių, ir aukso, ir automobilių detalių, net vogtų daiktų skyriai. Čia – ir didžiausia Azijoje prieskonių prekybos vieta (Khari Baoli gatvė). Chandi Chowk žinomas ir dėl saldumynų bei tradicinio indiško gatvės maisto gatvių. Kaip jau galite įsivaizduoti, turguje galima įsigyti visko. Chandi Chowk pavergs savo chaosu, kvapais ir neragautais skoniais.“
Kinai vabzdžius siūlo tik turistams
Protingai mėgautis gatvės maistu, kurio gardaus bei nebrangaus galima rasti ir Kinijoje, pataria šios šalies kultūros specialistė, keliautoja Ieva Rutė. Ji siūlo dvi taisykles: nepirkti gatvės maisto, kad ir kaip patraukliai atrodytų, stočių prieigose ar šalia populiarių turistinių objektų – prekeiviai žino, kad vargu ar pas juos grįšite, todėl rūpinasi tik didesne apyvarta ir uždarbiu, taip pat valgyti ten, kur valgo vietiniai, – šurmulio pilnoje kavinėje ar restorane, kur stalai nukrauti lėkštėmis su maisto likučiais, ar gatvės užkandinėje, kur po stalais pūpso šiukšlių kalnai, rodantys, kad žmonės mėgsta ten lankytis, šiose vietose maistas bus gardus, kokybiškas ir saugus.
Kinai mėgsta gardžiai pavalgyti, todėl maisto turgų galima rasti kiekviename didmiestyje, miestelyje ar kaimelyje. Bene garsiausias šalyje – Pekine šalia garsios prekybinės Wangfujing gatvės veikiantis Donghuamen naktinis maisto turgus. „Kadaise buvusį tikrai egzotišką turgų kasmet atvykusi randu vis labiau civilizuotą ir vis anksčiau baigiantį darbą, tad ten reikėtų eiti 18–20 val., norint spėti paragauti gardumynų. Padavėjai siūlo visko, kas garsiausia Kinijoje – dajų ryžių ananase, kiniškų koldūnų su įvairiausiais įdarais, keisčiausių formų makaronų, mongoliško skrandžių gardumyno ir, be abejo, visokių egzotiškų bjaurybių: skrudintų skorpionų, šimtakojų, vabzdžių kokonų… Patys kinai vabzdžių nevalgo, jie net fotografuoja šias keistybes triauškiančius turistus ir laiko juos drąsuoliais. Šiame turguje apsilankyti verta, jei norite išbandyti kiniško maisto įvairovę, bet laiko neturite daug. Kasdien čia nepavalgysi, nes brangu, o ir maistas ne ypač skanus.“
Kaip bet kuris Kinijos miestas, žinomesnis turistams, Kunmingas turi pėsčiųjų gatvę, kurioje neišvengiamai yra maistui skirta atkarpa. Tiesiog gatvėje išdėliotuose šaldytuvuose matyti, ką vietos restoranėliai siūlo paragauti. Užsakymai priimami ranka bakstelint į norimus ingredientus, prisėsti galima prie čia pat gatvėje pastatytų stalų. Tokių turgelių esama kiekviename Kinijos mieste. „Nebijokite atsiduoti vietinių maisto burtininkų vilionėms ir galėsite paragauti kiaušinienės su kamelijos žiedlapiais, laukinių vapsvų perų, kiniško mėsainio su burnoje tirpstančia sojoje troškinta karka ar kitokių gardumynų“, – siūlo I.Rutė.
Metų favoritas – etiopiškas maistas
Kalbai pasisukus apie maisto turgus, dažnam lietuviui (bent jau tiems, kurie yra buvę Londone) pirmiausia į galvą šauna šiame mieste veikiantis Borough Market, vienas seniausių Jungtinės Karalystės sostinėje. „Didžiausias kaifas – lietingą dieną atvažiuoti į Londono centrą ir eiti į Borough, nes žinai, kad ten gausi MAISTO, – taip savo apsilankymus šiame turguje prisimena vilnietė Olga. – Šių metų favoritu vienareikšmiškai skelbiu etiopišką maistą. Akivaizdu, kad ne man vienai jis patinka – prie palapinės ilgiausios eilės.
Man pas juos skaniausias vegetariškas maistas – pagrindą sudaro ryžiai, prie jų renkiesi įvairius priedus (troškintus kopūstus, lęšių troškinį, troškintus špinatus ar duoną). Kvapas ir skonis – kažkas tokio… Vėsią lietingą dieną, kokių Londone – nemažai, tokia dėžutė už 3,90 (maža) ar 4,90 (didelė) svaro (4,32 ir 5,42 euro) – tai, ko reikia. Be to, ten viskas ekologiška ir perdirbama – nuo dėžučių iki įrankių. Mėsėdžiai gali rinktis variantą su vištiena ar jautiena, jie brangesni (nuo 4 iki 6 svarų).
Vietiniai dėl komforto nesuka galvos, susėda valgyti tiesiog ant šaligatvio, bet turguje yra dengtas paviljonas – galima prisėsti ir ten patogiai suvalgyti laimikį, dar ir muzikos gyvos pasiklausyti. Malonumas ne vien skrandžiui, bet ir ausims (jei gerai dainuoja/groja).
Borough galima pavalgyti nuo – iki: pradedant karštais patiekalais, baigiant desertais. Už du svarus išeina nemažas sausainis ar padoraus dydžio brownie (mmmm, koks buvo…). Dabar išpopuliarėjo kokosiniai mini blyneliai (aštuoni – 3,50 svaro), jie ir sveikuolius traukia, nes gaminami be kiaušinių ir kviečių miltų. Prancūziška boulangerie pamaitins skaniais pyragaičiais už 3 svarus, už 10 svarų galima prisirinkti nedidelę macarons dėžutę. Kas nori rimtai pavalgyti, gali už 7 svarus sukirsti porciją paeljos ar malaizietiško curry su vištiena.
Pasaulio virtuvių pasirinkimas nemažas, viename kampe – „Taste of Croatia“, kitame – prancūziški produktai, trečiame italai siūlo karštų gnocchi, raviolių ar tortelloni maždaug už 5–6 svarus. Populiarūs (spėju, greičiau dėl išvaizdos) škotiški kiaušiniai – mėsos kukuliai su įkeptu kiaušiniu) – 2,95 svaro už vieną, galima ir garnyro paprašyti.
Galima ne tik vietoje prisiragauti, bet ir namo parsinešti, pavyzdžiui, šviežios duonos (kepalas – 2–3 svarai), sūrio arba mėsos (100 g itališko prosciutto kainuoja apie 8 svarus). Jau nekalbant apie šviežius vaisius ir daržoves, austres, dešras, spurgas su įdarais, egzotiškus paštetus. Gali ir išgerti – karšto vyno už 4 svarus žiemą, kitu metu ir prosecco įpiltų. Šalia esu mačiusi plakatą, kad prosecco vartojimas skatina nevaldomą laimės pliūpsnį, bet pardavėjai už jo pasekmes neatsako.“
Nepyksta, kad ragauji, bet neperki
Afrikietiškas maistas, tik jau kitame turguje – nuo 2013-ųjų veikiančiame Berlyno Markthalle Neun – sužavėjo ir vilnietę Vaidą. „Už 5–6 eurus gali pavalgyti bet kokio puikiausio gatvės maisto. Mes valgėme kažką afrikietiško. Nesupratome, ką, bet buvo fantastiškai skanu. Nėra vietos net musei įskristi, sausakimša, visi stumdosi, valgo stovėdami, bet nuotaika puikiausia, autentiška atmosfera. Tikras kultūrų katilas Kreuzberge.“
Šis pirmasis Vokietijoje tarptautinis maisto turgus veikia ketvirtadieniais 17–22 val. „Demokratiškas restoranas, prieinamas visiems“, – taip šią vietą apibūdina šeimininkai. Įsikurti turguje jie kviečia visus, kurie neturi savo restorano ar didelio pradinio kapitalo tokiam atidaryti, bet turi aistrą gaminti. Markthalle Neun taip pat galima rasti patiekalų iš viso pasaulio: britiškų pyragų, tailandietiškų koldūnų, braziliškos tapijokos, meksikietiškų takų, amerikietiškų kepsnių, perujietiškų sevičių...
Vaidai patiko ir Miuncheno Viktualienmarkt. Jis veikia centre, gana turistinėje vietoje, bet mėgstamas ir vietos žmonių. „Prekiauja ūkininkai. Brangiau nei prekybos centre, bet akivaizdžiai šviežiau. Aš ėjau dėl falafelinės „Sababa“ – pigiau nei Vilniuje, bet nepalyginamai skaniau. Vietos prisėsti ten mažai, bet visi išsineša tuos falafelius pitoje ir valgo čia pat ant turgaus aikštės laiptų ar suoliukų saulėje. Patiko demokratiška atmosfera, atsipalaidavimas: ir studentai, ir mamos su vaikais, ir verslininkai. Kas stovėdamas kavą geria, kas kokį pyragą kemša, o kas falafelį čiaumoja. Nesvarbu, ar sekmadienis, ar trečiadienis. Bavariškas kičas, geras gatvės maistas ir „hipsterinė“ kava – viskas kartu.“
Budapešto ūkininkų turguje, anot pašnekovės, pilna fantastiškai kvepiančių daržovių ir vaisių. Visi šio miesto turgūs jai įsiminė svaiginančiu melionų kvapu. O Rygos centriniame turguje įspūdį paliko šviežios žuvies pasirinkimas ir tvarka – didesnė nei, pavyzdžiui, Vilniaus Kalvarijų turguje. „Gyvo miesto požymis man tokie turgūs“, – apibendrino Vaida.
Ukraina – turbūt ne ta šalis, kur tikėtumeisi rasti įdomų maisto turgų. Bet kai kurie keliautojai tvirtina priešingai. „Senokai buvau Odesos turguje, bet iki šiol pamenu, nors esu daug turgų mačiusi, – pasakoja Daina. – Turgus didžiulis. Keliavau rudenį, buvo pilna gėrybių. Prieini, pasižiūri, iš karto siūlo paragauti: vaisių, lašinių, sūrių, grietinės... Pamenu, kaip ragavome visokias salotas iš mažų indelių: baklažanų su grūdais, paprikų su morkomis... Nieko nepirkome, bet niekas nepyko. Labai malonu buvo bendrauti.“
Prieš turgų – ispanų kalbos pamokėlė
Prieš šimtmetį Ispanijos mieste Valensijoje iškilęs moderniosios architektūros šedevras šiandien turistus traukia ne vien dėl įspūdingos išvaizdos, bet ir dėl jame veikiančio Centrinio turgaus – Mercado Central. Vienas seniausių ir didžiausių Europoje, 1996-aisiais jis pirmasis pasaulyje ėmėsi kompiuterizuotos pardavimų ir pristatymo į namus paslaugos. 1,4 tūkst. kv. m ploto ten skirta žuvies turgui, penkiskart didesnė erdvė – kitoms prekėms. Daugiau nei tūkstantis prekybininkų kasdien, išskyrus sekmadienį, siūlo šviežių daržovių ir vaisių, šviežios žuvies ir įvairių jūros gėrybių, sūrio, duonos, mėsos, prieskonių, vyno, alaus, suvenyrų…
Ruošiantis į šį turgų patartina pramokti keletą ispaniškų žodžių, nes kažin ar daug pardavėjų mokės angliškai. Norint nepasimesti žmonių minioje ir elgtis lyg vietiniam, vienas rašytojas pataria garsiai pasiteirauti „El ultimo?“ (isp. „Kuris paskutinis?“). Pardavėjas dėmesį atkreips kur kas greičiau
Ne taip toli nuo Ispanijos yra Marokas, kuris dažnam turistui asocijuojasi su siauromis, spalvingomis ir triukšmingomis prekybininkų bei pirkėjų pilnomis gatvelėmis. Tačiau, „Travel Planet“ kelionių vadovės Violetos Rimkevičienės teigimu, Marakešo turgus (souk) yra išskirtinis. Visų pirma dėl to, kad jis neturi aiškiai apibrėžtos teritorijos – skirtingomis prekėmis nukrautos gatvelės susipina į didelį labirintą, kuriame galima rasti ir čia pat gaminamų odos dirbinių ar baldų, ir žalios mėsos ar įvairiausių prieskonių.
Apie šiuos galima parašyti atskirą knygą. „Net jei nemėgstate gaminti, esu tikra, kad neatsispirsite šio spalvoto aukso žavesiui, aromatui ir paslaugių bei malonių prekiautojų rekomendacijoms, – sako V.Rimkevičienė. – Turguje verta įsigyti tradicinių arabiškos virtuvės prieskonių: cinamono (karfa), kumino (kamoun), ciberžolės (kharkoum), imbierų (skinjbir), juodųjų pipirų (libzar), paprikos (tahmira), kalendros (qesbour) ar šafrano (zaafran beldi), kurie kartu sudaro gerą sprogstamąjį mišinį.“
Privaloma įsigyti ir datulių, kurių Maroke priskaičiuojama apie 100 rūšių. Save gerbiantis prekiautojas pasiūlys jums jų paragauti, tad į turgų verta eiti pustuščiu pilvu. Žinoma, ir pirkėjui reikia elgtis pagarbiai – perkant derėtis, tačiau nepamirškit, kad derybos – žaidimas, o ne savo sąlygų diktavimas.
Pagrindinėje Marakešo miesto aikštėje – Jemaa el Fna (liet. galvų kapojimo vieta) – vyksta maisto ir pramogų spektaklis ekspromtu ir po atviru dangumi. „Tereikia klausyti nosies ir ausų – kvapai ir garsai nuveda į garsiąją aikštę. Dieną čia karaliauja akrobatai, gyvačių kerėtojai ir būrėjai, o naktį didžiulė aikštė virsta skonių maišalyne. Atidaromi restoranai, kur galima paragauti sraigių sriubos, patiekalų iš čia pat kabančių galvijų akių, liežuvių ar kitų subproduktų. Galima rinktis ir labiau žinomus bei įprastus marokietiškos virtuvės patiekalus. Maroko įžymybė – troškiniai (tadžinai iš kuskuso su daržovėm ar mėsa bei tangija, dar vadinama berberų čili). Drąsesni ryžtasi pabandyti kvietinės tešlos pyrago bastėjos, tradiciškai įdarytos balandžio mėsa, arba mūsų skoniui netikėtų mėsos derinių su cinamonu, razinom ar datulėmis.“
Maroke negalima neparagauti apelsinų sulčių – anot V.Rimkevičienės, jas spaudžia visur ir visada. Kitas šios šalies pasididžiavimas – mėtų arbata, kurios gėrimas virto savita ceremonija. Arbata verdama iš žaliosios arbatos, mėtų ir daug cukraus, tada pilama iš specialaus arbatinuko ir pusės metro aukščio, kad susidarytų putos.
Tik makabriškų vaizdų gerbėjams
Indonezijoje gyvenantis kelionių vadovas Andrius Sarcevičius pasiūlė nukakti į Tomohono maisto turgų Sulavesio saloje. „Kepti šikšnosparniai, šunys, jūrų kiaulytės… Vietiniai sako, kad valgo viską, kas ant keturių kojų, išskyrus stalus ir kėdes“, – pajuokavo keliautojas ir įspėjo, kad ši vieta gali patikti nebent makabriškų įspūdžių mėgėjams.
Vaizdai iš turgaus kalba patys už save ir tikrai nėra skirti jautresnių nervų žmonėms, gyvūnų mylėtojams bei vegetarams. Vienas tinklaraštininkas jį atsargiai pavadino „kitokiu mėsos turgumi“. Yra ten ir vaisių, ir daržovių, bet ne šie prekystaliai liks atmintyje. Vos įžengus į turgų, nosį užgula mirties, degančių plaukų, pūvančios mėsos, kraujo ir prakaito tvaikas. „Neįtikėtina šventė musių ordoms“, – nemaloniais įspūdžiais atvirai dalijosi kitas keliautojas.
Dažniausiai ten siūlomos žiurkės ir šikšnosparniai. Šunys paliekami specialioms progoms, mat laikomi delikatesu ir kainuoja brangiau. Būna ir kačių, beždžionių, kiaulaičių, gyvačių. Naudojama itin daug prieskonių, kurie užgožia nemalonų kvapą ir skonį. Įdomi detalė – musulmoniškoje Indonezijoje esančiame Tomohone dauguma gyventojų – krikščionys.
Gastronomijos fiesta tik kartą per metus
Maistas neabejotinai yra vienas iš dalykų, viliojančių į Pietų Ameriką. Šį žemyną išmaišiusi keliautoja, knygos „Pietų Amerika: metai su kuprine Naujojo pasaulio keliais“ autorė Žydronė Lukšytė siūlo užsukti į turgų ne vienoje šalyje.
Žuvies turgus Santjage (Čilė) arba Centrinis Santjago turgus – turbūt vienareikšmiškai geriausias žuvies turgus visame žemyne. Įsikūręs miesto centre, įspūdingos architektūros pastate, kurį projektavo garsusis Gustave'as Eiffelis. Vietos šeimos atvyksta čia nusipirkti žuvies ir jūros gėrybių, o dažnai – ir tiesiog sekmadienio pietų (papietauti galima ir darbo dieną).
Apžiūrėję gausius prekystalius ir paragavę šviežių austrių tiesiog nuo prekystalio (prekybininkai tam turi ir citrinos) ir turistai dažniausiai čia užsilieka papietauti. Pagrindinė turgaus salė skirta miniai pamaitinti – čia padengti įvairaus dydžio stalai, o vietos restoranai vilioja kiekvienas į savo pusę, nors meniu visur panašus. Garsiausias turgaus patiekalas – didysis krabas. Padavėjai, atnešę jį iki stalo, pirmiausiai leidžia pasidaryti asmenukes, o po to paslaugiai sukapoja ir įkrauna į lėkštę ;)
Vaisių turgus Čivajaus miestelyje (Peru) – nedidelis, bet ypatingas tuo, kad įsikūręs Kolkos kanjone, o ten dar nuo inkų laikų tebepraktikuojama terasinė žemdirbystė, leidžianti užauginti didžiulę įvairovę vaisių, kurių nelabai rasite kitur. Kolkos kanjonas – vienas giliausių pasaulyje, tad skirtinguose aukščiuose įrengtos terasos sudaro skirtingas klimatines sąlygas augalams – nuo bulvių iki melionų. Čivajaus turgelyje rasite sezoninių vaisių, kurių nėra Lietuvoje: pasiflorų, kaktusų vaisių (tiek rūgščių, tiek saldžių), čirimojos (peruvinė anona), ir kitų neišverčiamų pavadinimų gėrybių, kurioms vietiniai suteikę vaizdžius pavadinimus – pavyzdžiui, „melionas-agurkas“. Svarbu tuos vaisius parsinešus į viešbutį labai gerai nuplauti.
Pagrindinis miesto turgus Leone (Nikaragva). Nors jame parduodama viskas, nuo daržovių iki akėčių, tačiau vietos gyventojai dažniausiai užsuka pavalgyti. Jiems čia patinka ir pusryčiauti, ir pietauti, nes maistas šviežias ir nebrangus. Turistams gali pasirodyti kiek triukšminga ir dėl higienos normų gali kilti klaustukų. Bet jei vadovaujatės taisykle „žiūrėk, kur valgo vietiniai, ir valgyk ten pats“, ši vieta – jums. Pusryčiams gausite kiaušinienę su „margu gaidžiu“ (taip Nikaragvos gyventojai vadina tradicinį garnyrą iš ryžių ir tamsių pupelių) bei keptu platanu (nesaldžiu bananu). Pietums – mėsos ir vištienos troškinių (vėl su „margu gaidžiu“), žuvies ar tradicinių „tamalių“ (į banano lapą įsuktų įdarų, dažniausiai jų pagrindas – kukurūzų miltų masė, o priedai – pagal skonį: mėsa, vištiena ir t.t.). Ir viskas kainuos vos po 1–3 eurus.
Tarptautinė gastronomijos mugė „Mistura“ Limoje (Peru) – garsiausia lotynų šalyse, rengiama jau beveik dešimt metų, vienintelė bėda – tik kartą per metus (dvi savaites rugsėjį). Jos idėja priklauso Gastonui (Gaston Acurio), garsiausiam perujiečių virtuvės šefui, kurio restoranai patenka į visų gurmanų maršrutus. Mugėje savo maistą pristato tiek nedideli ūkininkai, kaimo virėjos ir žvejai, tiek garsiausi šalies restoranai ir virtuvės šefai. Čia galima paragauti tradicinių peruietiškų patiekalų (jautienos troškinio lomo saltado, šviežios, citrinoje marinuotos žuvies sevičės ir kt.). Savo stendus turi ir stambūs tradicinių Peru produktų – kakavos, vyno bei vynuogių degtinės pisko gamintojai. Jei nenorite apsivalgyti, rasite ir užkandžių – sūrių, šokoladų, desertų. Iš nedidelio renginio ši mugė išaugo iki svarbiausio gastronominio įvykio žemyne – pernai joje apsilankė beveik pusė milijono ragautojų.
Dar keletas turgų (sakoma, pačių geriausių) įvairiose šalyse pristatomi šiame tinklalapyje.
