Tikra romų virtuvės ambasada tapo prieš kurį laiką Vilniuje duris atvėręs šios tautos virtuvės restoranas „Gypsy lounge & grill“. Tiesa, jo valgiaraštyje – ne tik romų virtuvės, bet ir gerai žinomi europietiški patiekalai, taip pat lietuviška klasika – nuo kugelio iki cepelinų. Restorano įkūrėjas Ištvanas Kvikas yra vienas iš žinomiausių jaunosios kartos Lietuvos romų, jis yra pasakojęs, jog restoraną vilniečiai išties pamėgo, ypač dažnai čia lankosi kaimynai – ir aplink dirbantieji, ir gyvenantieji.
Tačiau šįsyk norime žvilgtelėti į romų namų virtuvę. O romų namuose, kaip, beje, absoliučioje daugumoje pasaulio kultūrų per amžių amžius, maistu rūpinasi moterys. Būtent todėl apie romų virtuvę pasakoja Rasma Pažemeckaitė, Panevėžyje gyvenanti romė, besididžiuojanti savo kilme ir siekianti, kad romai būtų aktyvesni, labiau pasitikėtų savimi, nebesusidurtų su panieka ir diskriminacija.
R.Pažemeckaitė yra šešiamečių dvynukių mama, veikli ir visuomeniška moteris, ji gyvena kaimynystėje su savo mama, kuri yra vyriausia romė Panevėžio mieste. Neatsitiktinai pašnekovei pasakojant apie romų virtuvės įdomybes bei svetingumą, ją vis papildo ir komentarą įterpia būtent mama.
Iš romų namų – „sočia širdimi“
Pasak R.Pažemeckaitės, romai visais laikais garsėjo didelėmis šeimomis, plačiomis giminėmis, tad yra įprasta, kad koks patiekalas bebūtų gaminamas, jo ruošiame gausiai, anot pašnekovės, „verdama katilais“.
Aš, kaip romė, tiesiog privalau žmogų pavaišinti – svečias turi iš mano namų išeiti sotus ir atsigėręs.
„Romai turi seną ir nerašytą tradiciją, kad gaminti reikia tiek, kad užtektų ne tik patiems, bet ir užsukusiam svečiui. Svetingumas mums išties labai svarbus. Jei pas mus užėjęs žmogus nevalgytų, mes įsižeistume, – tradicijas aiškina ji. – Kai namuose yra svečias, mes net neklausiame, ar jis alkanas, ar ištroškęs, kaip įprasta lietuviams, ne, mes tiesiog dedame maisto, pilame gėrimo. Aš, kaip romė, tiesiog privalau žmogų pavaišinti – svečias turi iš mano namų išeiti sotus ir atsigėręs. Yra net toks romų posakis – „paleisti žmogų sočia širdimi“.
Romai svečią paprastai vaišina tuo, ką turi pasiruošę patys, ir būtinai įpila atsigerti arbatos. Paprastai ji ruošiama iš juodos arbatos „zavarkės“, anot Rasmos, kuri užpilama ant įvairių džiovintų vaisių, arbata gardinama ir citrinos skiltelėmis. „Pamenu iš vaikystės, kad seni romai tokią arbatą iš samovaro gerdavo be jokio cukraus, bet su „bombonke“ – taip ir vadindavome! Saldainis burnoje, jis ir paskanina geriamą arbatą“, – pasakoja ji ir dar priduria, kad romai tradiciškai arbatą pilasi į stiklinę, o iš jos į lėkštelę ir iš šios jau gurkšnoja. „Mano mama taip arbatą ir geria, o tai labai įdomu mano dukroms – vis lekia pas ją pasižiūrėti. O jau aš pati esu kofemanė“, – juokiasi ji.
Stebinantis senovinis troškinys
Istoriškai romai yra klajoklių tauta, tik pastaraisiais dešimtmečiais jie gyvena sėsliau. Tad kiekvienoje šalyje jie prisitaiko prie vietinių ingredientų, perima ir adaptuoja receptus, jokia išimtis ir Lietuva. Kita vertus, anot R.Pažemeckaitės, bendras bruožas, kad romai stengiasi valgyti kuo sočiau, patys patiekalai yra sodrūs, sotūs, ryškaus skonio.
Mūsų sąmonėje yra tarsi įsispaudę tai, kad mes visada turime būti pasiruošę holokaustui <...>.
„Tai susiję su romų klajonėmis. Kaip yra pasakoję vyresni dar pamenantys klajones romai, nuolat vykdavo mainai su žmonėmis, pro kurių namus romai keliaudavo. Pavyzdžiui, romai siūlydavo užuolaidų, kitų daiktų, o patys už tai gaudavo mėsos, kitų produktų, – pasakoja ji. – Be to, mūsų sąmonėje yra tarsi įsispaudę tai, kad mes visada turime būti pasiruošę holokaustui, tai reiškia, kad dabar reikia valgyti sočiai, nes nežinia, kaip bus rytoj.“
Nepaisant to, kad romai perima ir savo skoniui pritaiko kitų tautų patiekalus, kai kurie valgiai yra išskirtinai jų. R.Pažemeckaitė pasakoja, jog itin senas tradicinis receptas yra… troškintas ežys. Taip, perskaitėte teisingai. Kodėl ežiai būdavo gaudomi ir valgomi, suprasti gana nesunku. Pasak R.Pažemeckaitės, klajokliams romams pasigauti zuikį būdavo žymiai sunkiau, nei žymiai lėtesnį ežį, būtent todėl į puodą keliaudavo būtent šis gyvūnas.
Sugautas ežys būdavo apsvilinamas ant laužo, o tada apdorojamas panašiai kaip paršelis – pašalinami spygliai, skerdiena nuplaunama. Tada ežio mėsa keliaudavo į puodą su bulvėmis, įvairiomis daržovėmis, kurių tuo metu turėta, ir būdavo troškinama. R.Pažemeckaitės mama pasakoja, jog ežio mėsa itin riebi, net šiek tiek primenanti vištos riebalus – lajų, taip pat ir labai skani bei pasotinanti.
Savijako recepto ar dar gabalėlio prašo visi
Troškinto ežio, ko gero, ryžtųsi skanauti retas delikatesų ragautojas, pagaliau, tai senovinis patiekalas, o štai kopūstų troškinys skamba kur kas kasdieniškiau. R.Pažemeckaitė pasakoja, jog labai populiarūs yra troškinti švieži kopūstai, ruošiami su riebia šonine ir ryžiais. Mėsa pirmiausiai apkepinama su svogūnais, tada dedama pjaustytų kopūstų, beriama ryžių, pilama vandens ir viskas troškinama. Vardindama šio patiekalo ingredientų proporcijas pašnekovė darsyk patvirtina, jog gaminama gausiai – reikės po 2 kilogramus mėsos, ryžių ir svogūnų.
Kaip pagrindinius patiekalus Lietuvos romai mielai kepa kugelį, gamina virtinius, balandėlius, verda guliašą, labai mėgstamas yra pomidorų padažas, kuris naudojamas ruošiant dažną patiekalą. Pati Rasma labai mėgsta jo prisigaminti naminio.
Gana dažnai kepu savijaką ir kas tik jo paragauja, prašo arba dar gabaliuko, arba recepto
Kai vyksta kokia nors romų bendruomenės šventė, kurioje vaišinami smalsuoliai smaguriai, greičiausiai būna išgraibstomas mielinis pyragas savijakas, šiek tiek primenantis šimtalapį ar štrudelį. Tai vyniotinis, kuris įdaromas varške, razinomis, graikiniais (tačiau gali būti ir kitų rūšių) riešutais. „Gana dažnai kepu šį pyragą ir kas tik jo paragauja, prašo arba dar gabaliuko, arba recepto“, – juokiasi R.Pažemeckaitė, priduria, jog tikra meistrystė yra šį pyragą iškepti taip, kad kepdamas jis nesuplyštų. Kai panevėžietė jį kepa, saldusis kepinys išeina išties didelis – vien varškės ji jam sunaudoja 4 kg, razinų – 1 kg.
Kasdieniai patiekalai iš paprastų ingredientų
Kai kartą pašnekovei pasitaikė proga gyvai pademonstruoti, kaip gamina vieną savo mėgstamų patiekalų, ji vis tik rinkosi ne pyragą, nes jo gaminimas gana sudėtingas, o vištieną su agurkų padažu. Ji papasakojo ir kaip jį gamina.
Šiam patiekalui reikia bulvių, vištienos filė, taip pat vištienai skirtų prieskonių, pati Rasma labai mėgsta kario miltelius, tad beria būtent jų. Viskas kartu kepama, dar paskaninant česnaku, ciberžolės milteliais, tačiau ne per ilgai, kad vištiena neišsausėtų. Padažui imama pora ilgavaisių agurkų, jie nulupami ir sutarkuojami burokine tarka. Tada maišomas padažas iš agurkų tarkių, jogurto, majonezo, beriama druskos. Visas šis padažas užpilamas ant jau iškepusių bulvių su vištiena, o tada belieka skanauti.
Kitas Rasmos mėgstamas patiekalas yra tiršta kiaušinių sriuba. Ją ji verda iš kietai išvirtų ir sutarkuotų kiaušinių, bulvių, morkų, svogūnų. „Turi išeiti labai tiršta sriuba, kuri dar paskaninama lydytu sūriu. Ji valgoma su česnakine duona“, – sotaus patiekalo receptą pateikia pašnekovė.
Beje, duona pasakojimą apie romų virtuvą Rasma ir baigia. Pirmiausia ji paklausia, kur šių eilučių autorė deda kietą, perdžiūvusią duoną, išgirdusi atsakymą, pakomentuoja, jog gera mintis iš jos gaminti trupinukus, o pati pasakoja, jog romai turi savą tradiciją. „Kad pasenusi duona nebūtų išmetama, kad neatsidurtų, kaip mes sakome, purvinoje vietoje, ant žemės, mes ją dedame ant stogo – ten švari, jai tinkama vieta“, – įdomią tradiciją atskleidžia ji.
Mažai kas žino, jog Lietuvoje gyvenantys romai kartu su žydais Antrojo pasaulinio karo metais patyrė Holokaustą. „Noriu, kad mano vaikai ir kiti romų vaikai savo tautos istoriją rastų vadovėliuose. Galbūt tuomet jie nepatirs to, ką išgyvenau aš“, – viltį išreiškė Panevėžyje gyvenanti romė Rasma Pažemeckaitė. 15min tęsia projektą „Susipažinkime“. Šįkart kviečiame į pažintį su romais.