„Gruzijos meno ir skonio namai“ Kaune gyvuoja jau 6-us metus. Menotyrą studijavusios K.Baranauskaitės pirminė mintis buvo steigti meno galeriją, tačiau netrukus veiklos sričių padaugėjo. Anot jos, „viskas įgavo visuminį kultūros pavidalą“, kuris aprėpia ir parodas, ir kino vakarus, ir kulinariją. Būtinai skirti dėmesio ir Sakartvelo virtuvei, vaišingumo tradicijoms pašnekovę itin ragino draugai.
Ši mintis jai pasirodė artima, mat maistu kaunietė domisi nuo vaikystės, su malonumu gamina. „Daug lietuvių buvę Sakartvele, ragavę vietinių patiekalų, tad norisi jiems padėti atgaivinti tą emociją, su kuria grįžo, supažindinti su maisto gaminimo principais. Gal net ne tiek svarbu maisto gaminimas kaip pramoga – nors tai smagu! – kiek švietimas, paprastų gerų dalykų populiarinimas. Pristatant kartvelų patiekalus man svarbu parodyti, kad iš paprastų produktų galima išgauti skonių dermę, kad nereikia gausybės prieskonių ir sudėtingų gaminimo technikų“, – savo požiūrį pristato kaunietė.
-
Viešnagė latvių virtuvėje: mažiau bulvių, daugiau žuvies ir saldėsių. 2 desertų iš duonos receptai
-
Lietuvos žydų virtuvė: įdarytas karpis, kugelis ir madingieji beigeliai. Autentiškos „challah“ receptas
-
Baltarusių virtuvės įdomybės: nustebsite, kokie esame panašūs, tik zefyrais kaimynams neprilygsta niekas
-
Vokiečių virtuvė: ką artimo joje rado, o kas nustebino L.Janušonytę-Steinhoff
Augo su kartvelų patiekalais
K.Baranauskaitė gimė mišrioje – graikų kilmės kartvelės ir lietuvio šeimoje. Jos mama iki 25-erių gyveno Sakartvele, o tada atitekėjo į Lietuvą. „Kai mama dar 1965-aisiais čia atvyko, jai buvo labai sunku gaminti kartveliškus patiekalus. Dabar tą daryti žymiai paprasčiau. Aš augau labiau su kartvelų, nei lietuviška virtuve – visos vasaros bėgo ten, keliavo siuntiniai iš mamos gimtosios šalies. Žinoma, mama kiek adaptavo receptus, tačiau pati gaminimo kultūra, supratimas, kaip elgtis su produktais, atėjo iš jos prigimties, iš vaikystės. Mama, abi močiutės supratimą apie maisto gaminimą perdavė ir man. Visada buvau smalsi, žingeidi, norėjau paliesti, užuosti, paragauti. Man patinka ir sekasi gaminti. Gal turiu lengvą ranką?“ – sako K.Baranauskaitė.
Kartvelai tikrai nenori kaskart patiekalo keisti, improvizuoti, jie mėgsta ir puoselėja savo tradicinius patiekalus.
Dalyje šalių tradiciniai patiekalai nyksta, mažėja juos gaminančių žmonių, tą daro tik senoliai, mat jaunai kartai rūpi vadinamieji tarptautiniai patiekalai, o Sakartvele, taip pat ir diasporose užsienyje, situacija kita. Kaip sako K.Baranauskaitė, „tradiciniai, baziniai patiekalai yra įdomūs, o kai pagal juos gamini, patiri didelį malonumą. Kartvelai tikrai nenori kaskart patiekalo keisti, improvizuoti, jie mėgsta ir puoselėja savo tradicinius patiekalus“. Tad kokie jie?
Kalniečių išradimas – chinkaliai
Prieš įvardydama žinomiausius patiekalus, K.Baranauskaitė skuba paminėti porą momentų. Pirmiausiai tai, kad visas Užkaukazės regionas yra stipriai persismelkęs gastronominėmis įtakomis iš Artimųjų Rytų. Galima sakyti, kad tie patys patiekalai keliavo ne per vieną šalį ir kiekvienoje jų nusėdo kiek skirtingu pavidalu. Kaip pavyzdį K.Baranauskaitė mini baklavą, kuri kepama ir Armėnijoje, ir Sakartvele, ir Turkijoje, ir Graikijoje.
Kitas svarbus momentas – Gruzija sudaryta iš keliolikos regionų, tad kiekviename jų patiekalai skiriasi, anot pašnekovės, „skonių Sakartvele daug, jie yra labai įvairūs“. O jei ir norima daryti apibendrinimus, tenka likti bent jau prie perskyros, jog vienokie yra kalnų patiekalai, kitokie lygumų, mat gamtinės sąlygos, o ir gyvenimo būdas, vienur ir kitur skiriasi.
Štai chinkaliai yra būtent kalniečių išradimas, juk daržovės kalnuose neauga. „O štai mėsos kalnuose yra – auginamos avys, pagaliau, galima sumedžioti. Tešlai tereikia tik miltų ir vandens. Paprastai tariant, chinkaliai yra dideli koldūnai su mėsos įdaru – aviena, kiauliena. Įdaras gali būti su žalumynais, gali būti be jų, aštresnis arba ne.“
Jei užsisakėte chinkalių restorane, galbūt patys supratote, o gal sulaukėte patarimo, jog storoko galiuko nereikia valgyti. „Gaminant chinkalį iškočiojame delno dydžio paplotėlį, dedame mėsos, tada lipdome koldūno viršų klostelėmis, dar įpilame mėsos sultinio ir sutvirtiname. Kai koldūnai išverda, viduje yra ir mėsa, ir sultinys. Tuomet ranka imate būtent už galiuko, atkandate, išsiurbiate sultinį, o tada valgote mėsą su tešla“, – detaliai pasakoja K.Baranauskaitė ir priduria, jog galiukas pasitarnauja kaip savotiškas „įrankis“.
Kaip ir chinkaliai, taip ir daugybė kitų patiekalų Sakartvele valgomi rankomis. O kai patiekalas yra skystesnis, jam valgyti išradingai pasitelkiama duona. „Kur nors šalies provincijoje ar tiesiog mažesniame restoranėlyje stalo įrankių galite ir negauti“, – sako pašnekovė.
Dažniausiai mėsos ir pieno produktų kartvelai nemaišo.
Beje, kartveliškieji koldūnai chinkaliai gardinami nebent juodaisiais pipirais, grietinės, nors, atrodytų, ji tiktų, prie jų nesiūloma.
„Dažniausiai mėsos ir pieno produktų kartvelai nemaišo. Mėsą jie derina su slyvomis, pomidorais, vynu, kitaip tariant, su rūgštimi. O pieno produktai keliauja į sūrį. Tiesa, jei chinkalių liko, kitą dieną jie gali būti pakepti keptuvėje, tada galima valgyti su trupučiu grietinės. Tai lietuviams labai patinkantis variantas“, – šypteli pašnekovė.
Chačiapuriai – ir kasdien, ir per šventes
Dar vienas ikoniškas kartvelų patiekalas yra itin paprastas ir populiarus – tai unikalieji pyragėliai chačiapuriai (išvertus pažodžiui – „duona su varške“). Jei tiksliau, chačiapuris yra pyragėlis su sūriu, jei įdarą sudaro sūris su žalymynais, tuomet skanaujate pchalianį, jei pupelės ir žalymynai – lobianį, jei su mėsa – kubdarį.
Mielinės tešlos pagrindas ir tąsaus sūrio įdaras – tokiais kepiniais mėgaujasi toli gražu ne vien gruzinai! Pagalvokite apie italus, picų karštine užkrėtusius visą pasaulį!
Tai štai chačiapuriai – dar viena sesė iš šios smagios užkandžių kompanijos, kuri ne tik puikiai atrodo, bet yra paprastai pagaminama ir be proto skani. Beje, chačiapuris, iš gruzinų kalbos išvertus, – tai „duona su sūriu“. Na, tokia nuodėminga duona, sakyčiau, bet kartais sau verta pasidaryti šventę! Traški plutelė, minkštutis vidus ir, aišku, tąsus sūrio įdaras, kurį valgant akys pačios užsimerkia iš palaimos…
Kaip ir picas, chačiapurius geriausia kepti iki labai aukštos temperatūros įkaistančiose krosnyse. Tokią retas kuris turi namuose. Tačiau neretas turi kokybiškų grilių, kurie laisviausiai tampa picų kepimo krosnimis, nes pagaminti iš keramikos, nebijančios karščio! Kaitinant grilių viduje reikėtų laikyti ir kepimo akmenį, ant kurio klosite paruoštą paplotį.
Beje, kad viskas būtų paprasčiau, aš chačiapurį suformuoju, pridedu įdaro ir aptepu kiaušinio plakiniu ant skiautės pergamentinio popieriaus, o tada su tuo pačiu pergamentiniu popieriumi perkeliu ant įkaitusio akmens. Taip lengviau išimti iškepusį paplotį, o ir akmuo neužsiteršia kitais maisto produktais, neapdega.
Tačiau chačiapurius puikiai iškepsite ir orkaitėje! Kepant orkaitėje galėsite vienu metu kepti daugiau papločių, tad pamaitinsite didesnį būrį alkanų svečių.
1. Pirmiausia užminkykite tešlą: į didelį dubenį arba virtuvinio kombaino indą suberkite visus birius produktus (miltus, sausas mieles, cukrų ir druską). Tada viduryje padarykite duobelę ir ten supilkite šiltą vandenį ir šiltą pieną. Kablį primenančiu virtuvinio kombaino įrankiu (arba rankomis) sukite tešlą tol, kol ji pavirs vientisa, elastinga mase. Pabaigoje įmaišykite šaukštą aliejaus.
2. Tešlą suformuokite į rutulį, jį švelniai aptepkite aliejumi, tada uždenkite dubenį virtuviniu rankšluosčiu arba maistine plėvele ir palikite šiltai, kad tešlos masė padvigubėtų (apie 1–2 valandas).
3. Pakilusią tešlą sumaigykite ir uždengę palikite dar maždaug pusvalandžiui, kad antrą kartą pakiltų. Antras pakilimas suteiks kepiniui dar daugiau minkštumo ir purumo.
4. Kol tešla kyla, dubenyje sumaišykite trijų rūšių smulkintus sūrius, galite pagardinti trupučiu druskos (nepamirškite, kad fetos sūrį reikia sutrupinti) ir pipirais.
5. Įkaitinkite grilį maždaug iki 300–350 temperatūros (su konvektoriumi, grotelėmis ir kepimo akmeniu) arba orkaitę iki 230 laipsnių.
6. Tešlą padalinkite į 4 lygias dalis. Imkite vieną gabalėlį ir, suformavę rutuliuką, iškočiokite jį į apskritimą. Tada viršutinį ir apatinį kraštą dar patempkite į priešingas puses, kad iš apskritimo gautumėte tokį riebų ovalą. Visus kraštelius užlenkite maždaug 1 cm link tešlos ovalo vidurio, o kraštus sujunkite, užsukite ir stipriai sulipdykite. Taip gausite tešlos „laivelį“.
7. Jei kepsite chačiapurius grilyje, dabar pats laikas perkelti laivelį ant pergamentinio popieriaus lakšto. Jei kepsite orkaitėje – perkelkite jį į kepimo skardą, išklotą pergamentiniu popieriumi. Į laivelio vidų pridėkite 1/4 sūrių įdaro. Tešlos kraštelius aptepkite kiaušinio plakiniu (1 kiaušinį suplakite su vienu šaukštu vandens).
8. Kepkite chačiapurius apie 8–12 min., jei kepate grilyje, arba apie 15 minučių, jei kepate orkaitėje, arba kol tešlos krašteliai gražiai pageltonuos. Tada chačiapurio centre šaukšto nugarėle padarykite pailgą griovelį ir į jį įleiskite kiaušinį. Chačiapurio šonuose į sūrio masę įkiškite po kelis gabalėlius sviesto ir vėl pašaukite kepti. Kepkite apie 4–6 minutes, arba kol kiaušinis iškeps tiek, kad trynys dar liktų visiškai skystas, o baltymas balkšvas, bet vis dar šiek tiek skystas (nesijaudinkite, kiaušinis baigs kepti karštame sūryje).
9. Patiekite chačiapurius iškart, kuo karštesnius, pabarstę šviežiais žalumynais. Laužkite kraštelį apskrudusio pagrindo, ir juo sumaišykite kiaušinio trynį su burbuliuojančiu sūriu, kad kiaušinis iškeptų galutinai ir masė taptų labai tiršta.
Šių pyragėlių tešla gali būti pati įvairiausia – mielinė, bemielė, sluoksniuota, kaip lazanijos. „Tai gali būti ir kasdienis patiekalas, ir dedamas ant šventinio stalo. Paprastai jis patiekiamas šiltas. Viskas priklauso nuo konkrečios šeimos, tačiau, sakyčiau, jis kepamas labai dažnai, tikrai yra šeimų, kur ir kasdien. O tie, kas nekepa, skanauja jų su įvairiausiais įdarais chačiapurinėse, kurių, kaip ir chinkalinių, Sakartvele gausu“, – pasakoja K.Baranauskaitė.
Ryškių skonių ir aštrumo mėgėjai geru žodžiu mini bei patys atkartoti bando ir dar vieną kartvelų patiekalą – tirštą sriubą charčio. Anot pašnekovės, galima sakyti, jog tai pirmasis ir antrasis patiekalas viename. Panaši sriuba-troškinys verdamas ir kitose regiono šalyse, tačiau kartvelai turi savąją versiją.
Į šį patiekalą keliauja jautienos krūtininė (arba aviena), ryžiai, svogūnai, česnakai, paprikos, pomidorai, žalumynai (petražolės, salierai, kalendra), juodieji pipirai. Patiekalui aštrumo suteikia būtent pastarieji. Verdant charčio labai svarbu itin gerai išvirta mėsa ir sultinys. Beje, Megrelijos regione ryžiai šiame patiekale keičiami maltais graikiniais riešutais, kurie suteikia itin savitą skonį.
1. Pirmiausia išsivirkite avienos sultinį. Geriausia jį išvirti iš vakaro, kad palikus šaltai ant viršaus sustingtų riebalai, kuriuos galėsite atsargiai nuimti ir išmesti (nes jie tikrai niekam nereikalingi…).
2. Į puodą sudėkite avienos kaulus ir pripilkite vandens, kad apsemtų kaulus. Kai vanduo užvirs, vandenį nupilkite, kaulus praskalaukite ir užpilkite nauju vandeniu. Užvirkite dar kartą, nugriebkite putas. Sudėkite visas daržoves (svogūno nelupkite, bus daugiau skonio ir spalvos), įberkite druskos, pipirų, sumeskite lauro lapus ir uždengę troškinkite apie 2–6 valandas (kuo ilgiau, tuo geriau). Nupilkite išvirusį sultinį, daržoves išmeskite, kaulus su mėsa padėkite atskirai, o sultinį palikite puode, kuriame virė, per naktį šaltai, kad sustingtų riebalai ir juos galėtumėte pašalinti.
3. Kitame puode įkaitinkite aliejų, apkepinkite svogūnus, kol suminkštės. Suberkite česnakus, čili pipirus, pabarstykite kuminu, kalendromis, saldžiosios paprikos milteliais ir pakepinkite dar kelias minutes.
4. Sudėkite saldžiąsias paprikas, po poros minučių – pomidorus su visomis sultimis ir pomidorų pastą, kepinkite apie 5–10 min., suberkite išmirkytus avinžirnius ir supilkite pašildytą sultinį.
5. Virkite, kol avinžirniai suminkštės (apie 30 min.), tada suberkite ryžius ir toliau virkite dar apie 10 min., kol ryžiai išvirs.
6. Pabaigoje sudėkite virtus avienos kauliukus, paragaukite, ar netrūksta druskos, įberkite pipirų, jei trūksta rūgšties, įlašinkite citrinos sulčių. Patiekite pabarstę šviežiomis kalendromis.
- Mėsą supjaustykite vidutinio stambumo gabalais, sudėkite į gilų puodą storu dugnu, užpilkite dviem litrais šalto vandens ir statykite ant stiprios ugnies. Kai užvirs, nugriebkite putas. Įmeskite svogūną, salierą bei petražolių šaknį, kelis juoduosius pipirus, pridenkite puodą dangčiu, sumažinkite ugnį ir virkite apie dvi valandas.
- Suvirusias daržoves išgriebkite kiaurasamčiu. Suberkite ryžius, sudėkite svieste pakepintus smulkintus likusius svogūnus. Į puodą įleiskite marlinį maišelį su kalendromis bei laurų lapais. Virkite apie 20 minučių.
- Maišelį su prieskoniais ištraukite, supilkite granatų sultis, įberkite žiupsnį kaukazietiškų prieskonių, smulkintų šviežių petražolių bei bazilikų, sudėkite smulkintą aitriąją papriką, česnakus, pagal skonį įberkite druskos ir virkite dar apie 10 minučių. Skanaus!
Plačiau skaitykite: Garsiausios pasaulio sriubos. Verta paskanauti!
Įdomu, jog graikiniai riešutai Sakartvele figūruoja tokioje daugybėje patiekalų, jog juos, taip pat granatus, žalumynus ir prieskonius, K.Baranauskaitė įvardija kaip kertinius Sakartvelo virtuvės akmenis.
Daržovių karalius – gražus ir universalus baklažanas
Skaniuosius chinkalius Gruzijoje išrado kalniečiai, o lygumoms, kur derlius imamas ir kelis kartus per metus, kartvelai gali dėkoti už daržovių gausą. Tikru daržovių karaliumi pašnekovė įvardija gražuolį baklažaną. Juos kartvelai gamina itin įvairiai ir skaniai, jie moka su šia daržovė meistriškai apsieiti.
Daržoves patiekalams kartvelai pjausto stambiai, taip jos išsaugo savo skonį.
„Juk baklažanas godus – itin sugeria riebalus. Jų jam šiek tiek reikia, tačiau suvaldyti, kiek, jau yra meistrystė. Kartvelai tą moka ir ruošia visą patiekalų spektrą. Tai gali būti užkandžiai, kaip suktinukai, įdaryti sūriu, arba jie tiesiog pakepa baklažanus ant grilio su trupučiu aliejaus. Aišku, ruošiami ir rimtieji patiekalai, kaip, tarkime, vasariškas ajapsandalis, kuriam reikia baklažanų, svogūnų, porų, morkų ir daug žalumynų. Beje, daržoves patiekalams kartvelai paprastai pjausto stambiai, taip jos išsaugo savo skonį. Baklažanus mėgstama įdaryti ir kitomis daržovėmis, mėsa. Priklausomai nuo to, kaip gaminate, atsiskleidžia vis kitos jo savybės“, – aiškina kartvelų kutūros žinovė.
Kartvelai mėgsta ir daugybę kitų daržovių – paprikas, pomidorus, įvairias ankštines gėrybes, kurios gali būti ir valgomos su ankštimis, ir gliaudomos, o štai ypatingos meilės bulvei, kuri karalienė yra ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Vokietijoje, kartvelai nepuoselėja.
Žinoma, bulvės ten auga, yra labai skanių rūšių, tačiau jos paprastai tiekiamos ne kaip garnyras, o kaip atskiras patiekalas – tarkime, jos gali būti tiesiog skaniai pakepamos, o kai kur ruošiama ir bulvių košė, tačiau į ją paprastai įtarkuojama sūrio, tai irgi tampa atskiru patiekalu.
Kaip parenkama kokybiška mėsa, mato nuo mažens
Mėsos prieš kepimą kartvelai nemarinuoja, jie nesupranta, kam to reikia.
Sakartvele lengva gyventi nevalgant mėsos, mat daržovių čia gausu, tačiau mėsos patiekalai irgi mėgstami ir meistriškai ruošiami. Kepami liulia kebabai, kai iešmai aplipinami malta mėsa, čirškinami ir šašlykai, kuriems gali būti pasirenkama ir aviena, ir ėriena, ir jautiena, ir subproduktai.
„Tik mėsos prieš kepimą kartvelai nemarinuoja, jie nesupranta, kam to reikia. Tiesiog parenkama kokybiška, šviežia, tam tinkama mėsa, ji supjaustoma, neriama ant iešmo, įtrinama druska ir kalendra bei iškepama ant vynuogienojų. Šių ryšulėliai parduodami net degalinėse. Jie supleška labai greitai, duoda didelę kaitrą, o mėsa iškepa greitai ir skaniai, – pasakoja K.Baranauskaitė ir priduria, jog kartvelai nebaigia jokių maisto gaminimo kursų, pernelyg nesimoko, „tačiau tai, kaip jie suvokia, kokia turi būti mėsa kepimui, gerai parodo, jog tai yra šeimos tradicija nuo mažumės. Taigi, šašlykas yra tiesiog tinkama mėsa“.
1. Avieną 1 valandą virkite pasūdytame vandenyje.
2. Gabalėliais supjaustykite papriką, česnaką, svogūnus ir viską patroškinkite keptuvėje. Patiekalą pagardinkite gruziniškais prieskoniais.
Receptą atsiuntė Neringa Laurinaitienė
Beje, dar vienas svarbus momentas – kaip šašlykas patiekiamas. Nuo iešmo mėsa numaunama rankomis, sau padedant duona – lavašu. Tada imamas dubuo ir sluoksniuojama: dedama mėsos, tada pjaustyto svogūno, tada vėl mėsos nuo kito iešmo, vėl svogūno, galiausiai viršus dengiamas duona ir viskam leidžiama pailsėti. „Kai tokį dubenį atidengia, duoną paprastai pasidalina, o tada jau visi kartu valgo“, – tradicijas atskleidžia K.Baranauskaitė.
Anot jos, labai svarbu suprasti, kad valgis kartvelams nėra tik pasikrovimas kalorijų, tai ritualas, bendravimas, buvimas kartu, o tai, ką jie valgo, turi būti labai skanu. Net šiais skubos laikais jie gali dirbti, lėkti, per dieną išgerti puodelį kavos ir tik šį tą suvalgyti, tačiau bent kartą per dieną būtinai ras laiko sustoti, pailsėti, skaniai pavalgyti, pabendrauti. „Juk kai geriau pagalvoji, kas tas chačiapuris? Gal paprastas pyragėlis? Ne, tai rankų meistrystė ir širdis“, – šypsosi K.Baranauskaitė.
Anot jos, nors Sakartvelo jaunimas europėja, keliauja, mokosi užsienyje, tačiau maisto gaminimo tradicijos išlieka labai gyvos, jos tebeperduodamos šeimoje, tad ir, pavyzdžiui, greitojo maisto restoranams šioje šalyje sekasi nestebuklingai. Kartvelai tebeskiria laiko maisto gaminimui, valgymui, poilsiui ir bendravimui.
1. Viščiuką sukapokite maždaug tokio dydžio dalimis, kaip matote nuotraukoje. Įtrinkite druska ir pipirais, pakepkite iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie pusvalandį, kol gabalėliai gražiai apskrus.
2. Vištienos gabalėlius sudėkite į orkaitei tinkamą indą taip, kad jie gultų dviem eilėmis ir būtų „susispaudę“.
3. Sutrinkite česnaką ir pakepinkite jį kitame inde ant sviesto, užpilkite ir užvirinkite pieną, įberkite druskos, supilkite po vištienos kepimo likusius riebalus. Užpilkite pieną ant vištienos ir pavirkite 5–10 minučių.
4. Valgomas su žalumynais ir daržovėmis.
Šviežių vaisių gausa ir karališkos uogienės
Puikus klimatas ir geras dirvožemis šalies lygumose leidžia auginti nuostabias daržoves ir vaisius. Būtent pastarųjų gausa kone ištisus metus paaiškina, kodėl desertų kultūra čia nėra tokia jau stipri. Jei tiksliau, daugelis desertų taip pat sukasi apie vaisius ir riešutus.
Kartvelai valgo sočiai ir tarp valgymų neužkandžiauja – nebent suvalgo vaisių ir atsigeria vandens.
„Neseniai studijoje juokavome, kad desertas yra kažkas tokio, ko kartvelai nevalgo. Jie visus metus turi labai daug vaisių – braškių, trešnių, arbūzų, melionų, persimonų, vynuogių, citrusinių vaisių... Laikas, kai šviežių vaisių nėra, ne toks ir ilgas“, – aiškina K.Baranauskaitė. Anot jos, kartvelai valgo sočiai ir tarp valgymų neužkandžiauja – nebent suvalgo vaisių ir atsigeria vandens.
„Vaisius jie pjausto stambiai ir ant didelių padėklų tiekia ant stalo – ir užstalėje namuose, ir restoranuose, o populiariausias pasirinkimas yra arbūzas. Vaisiai jiems ir yra desertas, tik be jokių grietinėlių ar kitų priedų. Na, o vienas populiariausių gaminamų saldumynų yra čiurčela, primenantis spalvotas dešreles. Jį gaminant ant siūlo suneriami graikiniai ar lazdynų riešutai ir apipilami mase, kuri išverdama iš vynuogių sulčių, pridedant šiek tiek miltų. Šioji ant riešutų supilta tyrė sustingsta ir dar 2–3 savaites džiūva. Šį saldumyną jie labai mėgsta, nes tai skanu ir maistinga, kartu gaunama ir baltymų, ir angliavandenių“, – pasakoja pašnekovė.
Ji mini, jog Sakartvele labai stipri ir uogienių kultūra, tik jos čia tiekiamos ne kaip priedas prie košių ar blynų (pastarųjų kartvelai beveik ir neturi), bet yra kaip atskiras desertas prie arbatos. O tos uogienės gali būti išties nepaprastos. „Jos gali būti verdamos iš baltųjų trešnių, arbūzų žievelių, baklažanų, specialių pušų kankorėžiukų... Įsivaizduokite, atėjote į svečius, geriate arbatą, kurios kultūra taip pat yra labai stipri, o šeimininkė mažoje lėkštelėje jums patiekia savo pačios virtos uogienės, tarkime, baltųjų trešnių, įdarytų riešutais. Tai yra kažkas tokio...“ – pasakišką vaizdą keliais štrichais piešia kartvelų kultūrą Lietuvoje skleidžianti K.Baranauskaitė.
Nedidelė, tačiau maždaug du šimtmečius Lietuvoje gyvenanti kartvelų bendruomenė skaičiuoja apie kelis šimtus narių. Pastaraisiais metais vis daugiau kartvelų į Lietuvą atvyksta studijuoti. Kaip patys sako, Lietuvą jie atrado po to, kai palaikėme jų valstybę 2008 m. kilus karui su Rusija. 15min tęsia pasakojimų ciklą „Susipažinkime“, kurio tikslas pažinti mūsų šalyje gyvenančias tautines mažumas. Tad kviečiame pažinti kartvelų bendruomenę Lietuvoje.
Daugiau projekto „Susipažinkime“ istorijų apie Lietuvos tautines mažumas rasite ČIA.
