Saldainiai „Vilnius“ ir „Sostinė" – maloni išimtis, mat yra vyresni už daugelį iš mūsų. Ir nors su jais auga jau trečioji lietuvių karta, mes vis dar mėgaujamės tokiu pačiu šių saldainių skoniu, koks jis buvo sukurtas prieš beveik šešis dešimtmečius.
Smalsumo vedini pasidomėjome, kaip šie saldainiai buvo gaminami anksčiau, kas sukūrė jų receptūras ir kokia jų populiarumo paslaptis. Saldžiai kvepiančiais „Vilniaus pergalės“ koridoriais mus lydėjo ir saldainių istoriją papasakojo gamybos direktorė Gitana Šimanskienė.
„Vilnius“ – unikalus lietuvių technologo kūrinys
„Vilnius“ yra tikras lietuviškas saldainis, kuris 1963 m. buvo sukurtas „Vilniaus pergalės“ technologo ir gimė mūsų fabrike, kur gimė visa receptūra bei technologinis procesas. Tačiau sovietiniais laikais nebuvo galima sugalvoti bet kokių saldainių ir pradėti juos gaminti. Teko praeiti ilgą kelią pro visus nomenklatūrinius vartus, kol receptas buvo patvirtintas Maskvoje, uždėtas štampas ir tik tada galėjome juos paleisti į masinę gamybą“, – unikalių saldainių istoriją prisimena „Vilniaus pergalės“ gamybos direktorė.
„Vilniaus“ saldainiai visame asortimente išsiskiria ne tik burnoje tirpstančiu skoniu, bet ir sudėtingiausiu gamybos procesu, kuris trunka daugiau nei tris paras.
G.Šimanskienė pamini ir faktą, kad saldainiams „Vilnius“ 1967 m. buvo suteiktas kokybės ženklas, kas Sovietų Sąjungos mastu buvo labai aukštas įvertinimas.
Pašnekovės teigimu, šie saldainiai savo sudėtimi šiek tiek primena prancūziškuosius „ganašus“, kurių gamyboje taip pat naudojamas šokoladas, sviestas ir grietinėlė. „Vilniaus“ saldainiai visame asortimente išsiskiria ne tik burnoje tirpstančiu skoniu, bet ir sudėtingiausiu gamybos procesu, kuris trunka daugiau nei tris paras.
„Tam, kad pagamintum šokoladą, kuris naudojamas šių saldainių gamyboje, pirmiausia žaliavos sumaišomos ir garinamos, kad būtų pašalinti visi nemalonūs skoniai iš kakavos. Net 24 valandas šokoladas yra konšuojamas – maišomas, smulkinamas, lyg „glostomas“. Po to ta šokolado masė suplakama su grietinėle bei sviestu ir viskas paliekama bręsti 2 paras“, – saldainių gamybos technologiją atskleidė G.Šimanskienė, pajuokaudama, kad gana dažnai tenka sulaukti žmonių skambučių ir prašymų išduoti receptūrą, nes daugelis norėtų pasigaminti jų namuose.
Visgi receptūra guli saugiai užrakinta. Tačiau gamybos direktorė išduoda, ko gero, pagrindinę šių saldainių subtilaus skonio paslaptį – ir grietinėlė, ir sviestas yra naudojami tik patys šviežiausi ir perkami iš Lietuvos gamintojų. Dėl šios priežasties pavyko prailginti saldainių galiojimo trukmę nuo dviejų iki keturių mėnesių. O pačioje gamybos pradžioje, anot specialistės, šie skanėstai galiodavo vos dvi savaites.
Įdomi ir „Vilniaus“ saldainių popierėlių istorija. „Ant popierėlio yra pavaizduota stilizuota katedra ir 1963 m., kai atsirado šie saldainiai, ant jos nebuvo trijų skulptūrų. Jas atstačius, pirkėjai teiravosi, kodėl jos neatsiranda ir ant saldainių popierėlių. Teko „atstatyti“ jas ir ten“, – šypsodamasi pasakojo G.Šimanskienė.
„Sostinė“ – išskirtinio skonio ir gamybos saldainiai
Visų gerai žinomi ir įvairiomis progomis dovanoti mėgstami saldainiai „Sostinė“ ypatingi ne tik dėl savo likerinio įdaro. 1959 m. dar rankomis pradėti gaminti saldainiai šiandien gaminami jau automatizuotai, tačiau jų gimimas ilgas ir išskirtinis.
„Saldainiai „Sostinė“ ypatingi tuo, kad turi du atskirus sluoksnius ir yra aplieti šokoladu. Vieną iš tų sluoksnių mes gražiai vadiname pienine pomadėle, kuri gaminama iš didelio kiekio kondensuoto pieno ir cukraus. Jis yra verdamas, paskui plakamas, kol susidaro labai švelni cukrinė pieninė pomada – smulkūs pieno ir cukraus kristalai. Antrąjį sluoksnį mes vadiname pieno likeriu, jis gaminamas iš didelio kiekio pieno ir šlakelio alkoholio. Būtent tas dviejų sluoksnių derinys, kreminio, kuris iš karto tirpsta burnoje, ir skysto, sukuria tą ypatingą skonį, o ypač derinyje su šokoladu“, – pasakojo gamybos direktorė.
Pašnekovė juokavo, kad žmonės dažnai teiraujasi, kaip gi į saldainio vidų patenka tas skystas įdaras – ar tik ne švirkštais įšvirkščiame? Ir tai iš tiesų labai nepaprastas procesas.
Tas dviejų sluoksnių derinys, kreminio, kuris iš karto tirpsta burnoje, ir skysto, sukuria tą ypatingą skonį, o ypač derinyje su šokoladu.
„Pirmiausia išverdamas cukraus persotintas sirupas, jis skystu pavidalu supilamas į krakmolo formelę. Krakmolas atieka labai svarbią užduotį – suteikia saldainiui formą ir iš paviršiaus sugeria drėgmę. Netekęs drėgmės cukrus kristalizuojasi ir iš skysto jis tampa saldainio formos“, – gamybos subtilybes atskleidė G.Šimanskienė, pabrėždama, kad likerinis saldainis labiau dužus už kiaušinį, tad reikia labai įgudusių rankų, kad jis būtų perkeltas į kitą vietą ir aplietas šokoladu.
Kadangi šių saldainių gamyba ilga ir sudėtinga, nuo žaliavų sudėjimo iki pirmojo saldainio atsiradimo praeina mažiausiai dvi paros. „Sostinės“, kaip ir „Vilniaus“ saldainių galiojimo laikas buvo vienas trumpiausių – du mėnesiai. Pastorinus šokolado sluoksnį ir taip apsaugojus saldainio įdarą nuo išdžiūvimo, galiojimo laiką pavyko prailginti iki keturių mėnesių, tad dabar nusipirkus galima jais mėgautis ilgiau.
„Trumpas išskirtiniausių mūsų saldainių galiojimo laikas kiša koją jų eksportui, tačiau ir „Sostinė“, ir „Vilnius“ labai mėgstami lauktuvėms, vertinamas išskirtinis jų įpakavimas“, – sakė „Vilniaus pergalės“ gamybos direktorė.
