Daugiau nei 13 metų Japonijoje pragyvenusi Jurgita žino, kad „kamikadze“ reiškia „Dievo vėją“, tačiau išklausius, kiek biurokratinių kliūčių šiai porai teko įveikti norint parodyti lietuviams, kad japonai valgo ne tik sušius, norom nenorom į galvą ateina mintis apie lakūnus mirtininkus.
Žinoma, jeigu kažkada Jurgita ir Keishi nebūtų susitikę vienoje Tokijo diskotekoje, šio straipsnio nerašytume. Bet tai įvyko: buvusi balerina, kuriai labai patiko Japonijos kultūra, kaip turistė nuvyko į Tekančios Saulės šalį, užsuko pašokti, susipažino su vaikinu, kuris jai tą patį vakarą ir pasipiršo. Tada porą metų truko kelionės vienas pas kitą, o porai susituokus Jurgita apsigyveno Japonijoje, susilaukė dukters Kristinos. Ir jeigu ne avarija Fukušimos branduolinėje jėgainėje, ko gero, iki šiol ten ir gyventų. Tačiau Keishi nusprendė: „Turime palikti Japoniją, nes tokioje radiacijoje negaliu jūsų laikyti.“
Taip šeima nusipirko bilietą į vieną pusę ir nusprendė bandyti kurtis Lietuvoje. „Metus ieškojome patalpų, ilgai tvarkėme visokius dokumentus – galvojome, kad išvis nepavyks atsidaryti. Japonijoje tokią užkandinę būtume atidarę per kelias dienas.“
Poros idėja buvo supažindinti lietuvius su japonų virtuve – patiekalais su bulvėmis, makaronais, šviežia žuvimi, daržovėmis ir t.t. Beje, keletą kartų pabandė pasiūlyti mėsos, bulvių ir ryžių derinį lėkštėje, bet jis lankytojams nepatiko. „Nors man labai skanu, bet gal dėl to, kad daug metų gyvenau Japonijoje ir jau esu pripratusi prie jų maisto“, – šypsosi Jurgita.
Kasdien „Kamikadzėje“ siūlomi vis kiti du, trys ar keturi dienos pietų variantai – miso sriuba ir karštas patiekalas. Atsigerti – atšaldyta žalia arbata. Žuvį, atseit, gaudo Vilnelėje – šeimininkė nenusiteikusi išduoti visų savo verslo paslapčių. Kitus produktus patys perka prekybos centruose – nepasitiki tiekėjais, kurie, sako, kartais nelabai šviežias daržoves paslepia po gražesnėmis.
Jų nuomojamos patalpos gyvenamojo namo pusrūsyje – mažos, minimalistinės, čia tikrai nekuriamas prabangos įspūdis. Atviroje virtuvėje galima stebėti, kaip Keishi gamina patiekalus – gyvendamas Japonijoje jis dirbo savo mamos vadovaujamoje užkandinėje. Pavalgyti dienos pietų dažniausiai užsuka artimiausių įstaigų darbuotojai arba tie, kurie dėl skanaus maisto netingi atkulniuoti iš tolimesnių kvartalų. Užsuka ir studentai, nes gero maisto kainos čia tikrai „nesikandžioja“.
Tiesa, jeigu nesekate „Kamikadzės“ puslapio feisbuke, atėję galite „pabučiuoti“ užrakintas duris – kai suserga jų vienturtė, šeima nedirba. Apie tai praneša tik graudus raštelis iš nuotraukos: „Gerb. lankytojai, atsiprašome šiandien nedirbsime! Dukrytė susirgo.“ Tačiau nuolatiniai lankytojai tą supranta – jie dažniausiai pažįsta vienas kitą ir šeimininkus.
O kartais ir susidraugauja jų dėka, kai Jurgita lyg netyčia susodina prie vieno stalo, tarkim, vienišą merginą ir vaikiną. „Girdėjau, jau yra tokių mūsų lankytojų, kurie ruošiasi tuoktis“, – sąmokslininkiškai mirkteli. Nes iš patirties žino, kaip atsitiktinis susitikimas kartais gali pakeisti gyvenimą.
Darbo laikas: I–V 11.30–15 val.
Dienos pietūs: nuo 4 iki 6,5 €
Šalta arbata: 1 €
Adresas: A.Smetonos g. 3-50, Vilnius