Kadangi tas unikalus skonis nebuvo nei sūrus, nei saldus, nei rūgštus ar kartus, K.Ikeda jį pavadino „umami“ – apytikslis vertimas būtų „skanumo esmė“, nors tobulo atitikmens šiam žodžiui mūsų kalboje nėra.
Šiandien, kai kalbame apie namuose gaminamo maisto umami, dažnai pagalvojame apie ryškų, liežuvį sutraukiantį skonį, tarkime, pomidorų padažo, persmelkto ančiuvių aromatu ar gerokai karamelizuotų svogūnų.
Į galvą šauna ir mintis apie mėsą, ir ne be reikalo: umami yra toks specifinis skonis, kurį mūsų liežuviai pajunta, kai liečiasi su maisto produktais, kuriuose gausu gliutamatų, pavyzdžiui, ant grotelių keptu kepsniu.
Jo yra ir patiekaluose kuriems gaminti naudojami miso, grybų arba žuvies padažai, kur jis sprogsta visu savo galingumu, primenančiu mums, kaip gera yra valgyti.
Tačiau pravartu žinoti viena: umami ne visada sprogsta kaip bomba.
