Taigi į pirmąjį „Skonio trikampį“ nusprendėme pasikviesti ypač stebinančią ir iš įvairių kampų žiūrint įdomią jauną moterį – nekonvencinių saugumo sprendimų specialistę, JAV Merilendo universiteto vyr. mokslininkę, kuriančią karinių konfliktų strategines simuliacijas – Eglę Murauskaitę.
Jos balsas gali būti pažįstamas ir iš NYLA tinklalaidžių, kuriose Eglė apžvelgia tarptautinės politikos aktualijas, tačiau kartu randa laiko parašyti apžvalgas iš įdomesnių restoranų mūsų tinklaraščio rubrikai „Šaukštai po pietų“.
Eglė nuo mokyklos baigimo įprato keisti gyvenamąją vietą – studijavo Rygoje, vėliau kartu ir dirbo Nyderlanduose, Australijoje, Prancūzijoje, Egipte ir JAV – taigi ir šįkart ją Vilniuje pagavome likus vos kelioms savaitėms iki kraustynių į Palangą.
Eglė yra vienas iš intelektualiausių mūsų pažįstamų žmonių, turinčių ir itin platų interesų spektrą, kuriame maistas užima toli gražu ne paskutinę vietą. Beje, ji visiškai nesižavi desertais, išskyrus ledus vasarą, taigi pirmas jos pasirinkimas, norint save pamaloninti po intensyvios darbo dienos ir kitais gyvenimo atvejais, kai „kažko norisi“, yra sūriai.
Prancūziškas požiūris į sūrius
Eglė yra žmogus, kuris džiaugiasi Kalėdoms dovanų gavęs cielą sūrio „galvą“ ir kurio šaldytuve pagal geriausias prancūziškas tradicijas visada yra „sūrių lėkštė“. Ji sako, kad jos šeimoje buvo įprasta vakaroti su artimaisiais ar svečiais, vaišinantis sūriu ir vynu – tai buvo paprastas ir įprastas užkandis.
Ir nieko keisto, kad Eglės meilė įvairių rūšių sūriams, kurių tuo metu beveik nebuvo Lietuvoje, itin sustiprėjo Paryžiuje. Tačiau, kad neskambėtų per daug cheesy (liet. „sūriškai“ arba „banaliai“), reikėtų paminėti, kad ten, Science Po universitete, ji studijavo tarptautinį saugumą ir ypač domėjosi branduoliniais ginklais.
Eglė sako praktiškai besivadovavusi posakiu, kad viskas, ko reikia geram gyvenimui, yra „du pain, du vin, et du boursin“ (liet. – duona, vynas, bursin sūris ), taigi dažnai vakarienei parsinešdavusi bagetę, minkšto sūrio ir kokią daržovę – tai suteikdavo ir pakankamai sotumo, ir malonumo. „Kai yra kokybiškų šviežių produktų, kulinarinis išradingumas nebėra toks svarbus, koks buvo mano vaikystės ir paauglystės metais, kai ir močiutė, ir mama nuolat stengdavosi iš įprastų produktų pagaminti kažką įdomesnio“, – pasakoja ji.
Ir dabar, gyvendama Lietuvoje, kelionių į Viduržemio jūros šalis metu ji stengiasi pasimėgauti minkštais sūriais – minėtu česnakiniu „Boursin“, karvės pieno su svogūnų laiškais, Italijoje – gorgonzola, Graikikoje – feta; o Nyderlanduose – ilgo brandinimo gouda sūriu „Rembrandt“.
Mėgstanti gaminti Eglė sako, kad paprastai jos sūrių lėkštę sudaro apie 6–8 pozicijos, tarp kurių visada bus sūris su mėlynuoju pelėsiu (Gorgonzola, Cambozola), kietasis fermentinis sūris, minkštas sūris (brie ar ožkų), salotoms dažniausiai naudojama mocarella, fermentinis sūris kepiniams, kietasis ožkos arba avies sūris ir koks nors „eksperimentinis“.
Beje, pastaruoju metu jai įdomu ragauti būtent naujus avies ar ožkos pieno sūrius, todėl pirmajam pavasario „Skonio trikampiui“ su dideliu entuziazmu pasirinkome „kietą ožką“ – kaip mėgstame sakyti trumpumo sumetimais. Beliko nustatyti, kuri iš jų „kiečiausia“, t.y. skaniausia.
Ožkos sūrių „trikovė“
Eglės įprastas pasirinkimas yra „Caprino“ iš itališkų delikatesų krautuvėlės, o mes pasiūlėme paragauti „Krakavo“ iš lietuviško ūkio ir lengvai prieinamo „Landana“ iš prekybos centro.
Atsitiktiniu būdu pirmąjį ragaujam „Krakavą“ (Prakapavičių ūkis, pirkome „Bobos darže“): pirmasis įspūdis – „sausumas“, grūdėtumas (brandintam sūriui įprasti kristalai), jaučiasi ožkos pieno poskonis, tačiau jis tikrai nėra toks ryškus kaip avies. Mūsų nuomone – ir ji trijulėje neišsiskyrė – šis sūris labiausiai tinkamas su duona ir raudonuoju vynu.
Toliau eilė olandiškam „Landana“ sūriui iš „Maximos“: šis sūris kremiškas, skonis ryškesnis – labiausiai dėl lengvos rūgštelės, kurią Eglė pavadino „aukštesne nata“. Mums visoms pasirodė, kad šis sūris labiausiai iš visų tinkamas skanauti vienas, be priedų, tačiau dėl lengvos rūgštelės prie jo visai gerai dera ir vaisiai – šiuo kartu turėjome vidutinio saldumo vynuogių.
Paskutinis kąsnis – itališkas „Caprino“ („Sapore d‘Italia“): jo konsistencija dar kremiškesnė, tačiau ir daugiau sūrumo bei kartumo nei prieš tai ragautuose sūriuose. Taigi prie šio sūrio mums puikiai derėjo Belkos gamintas aivos (cidonijos, tačiau ne svarainių) džemas ir vyšnių su pipirais uogienė.
Ko jau tikrai nesitikėjome, tai kad mūsų nuomonės sutaps (nes tai būna gan retai) ir kad visi ragautieji sūriai mums pasirodys verti būti „sūrių lėkštėje“. Tačiau jų skirtumai, kurių kiekvienas savaip malonus, atsiskleidžia tik ragaujant lygiagrečiai ir labai mažais gabalėliais.
Turbūt nieko keista, kad pigiausias buvo buvo „Landana“ iš „Maximos“ – jo kaina net 50 proc. mažesnė nei „Caprino“ iš „Sapore d‘Italia“.
| Eil. Nr. | Produktas | kaina Eur | svoris g | kaina Eur |
| 1 | Krakavas/Prakapavičių ūkis („Bobos daržas“) | 4,9 | 196 | 25 |
| 2 | Landana/Olandija („Maxima“) | 3,09 | 208 | 14,87 |
| 3 | Caprino/Italija („Sapore d' Italia“) | 5,63 | 194 | 29 |
Lietuviškas požiūris į maistą
Iš visų sūrių įvairovės Eglė išskiria Camamberą, kurio taip ir nepamėgo. Tačiau nespjauna į sūrio „dešreles“, kurias patogu pasiimti ir į kelionę, ir į pliažą. Beje, karšti sumuštiniai su sūriu buvo vienas iš „firminių“ Eglės patiekalų paauglystėje, tačiau, pagyvenusi Amerikoje, ji mums gali paaiškinti, kuo skiriasi open face ir cheese melt: pirmasis – tai paprastas atviras sumuštinis su užkeptu sūriu (ir galbūt kitais priedais), o antrasis – specialiame skrudintuve iš abiejų pusių apkeptas suvožtinis su sūriu viduje.
Grįžus gyventi į Lietuvą, domėjimasis sūriais Eglę nuvedė ir į Vilkų ūkius, ir sūrininkų namus Dargužiuose, taip pat ji mėgdavo aplankyti sūrininkus „Tymo turguje“ ar kavinėje „Mano guru“. Jai ypač patinka kietas karvės pieno sūris su mėlynuoju pelėsiu, minkšti ožkos sūriai su pelenais, viename prekybos tinklų parduodamas į vynuogės lapą įvyniotas minkštas sūris. Palangoje ji irgi nebijo likti be sūrių – „Džiugo“, mocarellos ir mėlynojo pelėsio sūrio ten tikrai ras. O mes žinosime, ką atvežti lauktuvių.
Beje, nuo paauglystės pagyvenusi įvairiausiose šalyse, Eglė turėjo progų gerokai praplėsti savo skonių paletę – yra ragavusi ne tik varlių ir sraigių, bet ir gyvatės, bizono, kupranugario, zebro, krokodilo, kengūros mėsos. Nepasirašo tik naujoviškam baltymų šaltiniui – vabzdžiams.
Vis dėlto firminis jos patiekalas, kurį viešėdama užsienyje ji gamina draugams, yra anaiptol ne šaltibarščiai ar cepelinai, o „žuvies bananai“, kurių receptą perėmė iš senelės. Tai maltos žuvies kotletai, įdaryti svogūnais ir baravykais (užsienyje kaip alternatyvą ji naudoja shiitake), valgomi su majonezo-krienų padažu. Šį patiekalą, kurį galima valgyti ir šaltą, ji kasmet gamina Kūčių stalui.
Strelkabelka.lt yra dviejų autorių tinklaraštis apie dvi gyvenimo ir asmenybės puses: kietą ir minkštą, racionalią ir juslingą, ironišką ir sentimentalią. Strelkos ir Belkos gyvenimo būdas per kūno ir proto praktikas, psichologiją, patiekalų receptus, restoranų bei kitų dalykų apžvalgas.
Tinklaraščio paskyros socialiniuose tinkluose: „Facebook“ ir „Instagram“.
