T.Zinkevičius juokiasi, jog išradingi lietuviai įspūdingai atrodantiems kepiniams jau pasiūlė ir lietuvišką pavadinimą – „kaminukai“. Savo forma skanėstai išties juos primena – kūgio formos, tuščiaviduriai, tik ne iš plytų, bet iš mielinės tešlos.
Paklaustas, kaip sumanė atvežti šią naujieną į Lietuvą, pašnekovas pirmiausia šyptelėjęs prisipažįsta, jog iki šiol nieko bendra su kavinių verslu neturėjęs, nors, tarsteli, yra išbandęs įvairių kitų sričių. O „chimney cake“ vyrą sužavėjo viešint kaimyninėje Lenkijoje, Krokuvoje – ten pirmąsyk ragautas kepinys nustebino ir forma, ir skoniu, niekaip nedingo iš atminties grįžus namo, o ėmus domėti, gal ir gimtinėje galima tokių rasti, paaiškėjo, kad ne.
Nepraėjo nė pusmetis ir smalsus lietuvis jau mokėsi „chimney cake“ kepimo paslapčių Varšuvoje, įsigijo tai, ko reikia jų kepimui, ir atidarė šeimyninę kavinę – kaip pats sako, panašią, kokiomis jį žavi Italija, o, svarbiausia, turinčią savo originalų skanėstą.
O šis tikrai įspūdingas ir nemenkų formų – kai ant stalo atkeliauja daugiau kaip 20 cm aukščio saldus iššūkis, net didžiausias smaližius gali suabejoti savo jėgomis. Kavinės savininkas pasakoja, jog kartais vienu kepiniu dalijasi ir du žmonės, bet yra nuolatinių svečių, kurie sušveičia visą skanėstą be jokių sunkumų.
„Kaminukai“ savo kepimo principu kiek primena šakočius – tešla taip pat atsiduria ant volo ir, jį sukant, tolygiai kepa. Išeina tuščiaviduris kepinys, kurio galima jau po kelių minučių skanauti. Tiesa, nors kepimo būdas ir giminingas šakočiams, tačiau pats kepinys visai kitoks, mat „chimney cake“ kepamas iš mielinės tešlos.
T.Zinkevičius su atviroje virtuvėje triūsiančia šių „kaminukų“ kepėja nieko neslėpdami demonstruoja, kaip viskas vyksta. Iš pakilusios mielinės tešlos pirmiausia atgnybiamas nedidelis gabaliukas, jis voliojamas į labai ilgą ploną „virvelę“, o šioji apsukama aplink nediduką volelį.
Tuomet būsimas kepinys pabarstomas cukrumi ir kurį laiką kabo specialioje lentynoje, kol tešla pakyla, o jau tada šaunamas į nedidukę krosnelę. Ten volelis tolygiai sukasi, o kaitra per kelias minutes tešlą paverčia auksine, blizgia, išorė tampa traški, o vidus išlieka minkštas.
Ištraukus volelį su kepiniu iš krosnelės, jis gali būti gardinamas pačiais įvairiausiais priedais – barstomas cukraus ir cinamono mišiniu, įvairiausiais riešutais, saldžiais pabarstukais... Saldumo dar trūksta? Palaukit, tai dar ne viskas! Kepinio vidus gali būti išteptas karamele (kavinė ją perka iš kaimynų latvių) ar šokoladiniu kremu.
Šį kepinį itin smagu valgyti, tam nereikia nei šaukšto, nei šakutės – gnybi juostelę nuo „kaminuko“ viršaus ir taip jį po truputį išvynioji. T.Zinkevičius pasakoja, jog jam yra tekę girdėti tik apie įvairias saldžias „kaminukų“ variacijas, tačiau pats jis didžiuojasi, kad su komanda sukūrė ir rimtąją šio kepinio versiją – į tešlą dedama sūrio, o jau iškepus kepinys dar gali būti skaninamas įvairiais rimtais priedais.
Nesvarbu, saldus ar ne, „chimney cake“ pats skaniausias dar šiltas, tačiau, žinoma, galima jį valgyti ir atvėsusį – „Skonio vėjo“ šeimininkas skaičiuoja, kad maždaug pusė kepinių yra perkami išsinešimui. Kai orai bus kiek šiltesni, kavinė žada siūlyti naujieną – „kaminuką“ su ledų įdaru.
Nors Lietuvoje taip mėgstamas šakotis vertinamas ir dėl skonio, ir kaip gastronominio paveldo dalis, „chimney cake“ gerokai už jį vyresnis – teigiama, jog šis kepinys kilęs iš Transilvanijos (regionas dabartinėje Rumunijoje), o jo šaknys siekia dar viduramžius. Dabar šis kepinys populiarus visoje Rumunijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Lenkijoje, panašu, jog jų populiarumo banga atsirita ir į kaimynines šalis.
Tad nieko keista, kad „Skonio vėjo“ duris neretai praveria turistai, iškaboje išvydę jiems pažįstamą anglišką pavadinimą. Žinoma, čia lankosi ir aplinkinių biurų darbuotojai, visai netoli yra Rusų dramos teatras, tad būna ir užsukančių skanėsto prieš spektaklį, savaitgaliais čia šurmuliuoja šeimos ar draugų kompanijos, mat šios vietos šeimininkas lankytojus kviečia žaisti stalo žaidimus – jų pridėta nemaža lentyna, o galima atsinešti ir savų.
Kai ragaudama cinamono ir cukraus mišiniu pabarstyto kepinio su karamelės sluoksniu viduje, „Skonio vėjo“ savininko klausiu, ir kiek gi kalorijų dabar gausiu, jis juokiasi, kad gal… kokias dvi. Akivaizdu, jog kalorijomis čia užsukus mažiausia verta rūpintis, verčiau pasirinkti, kokiu gėrimu užgerti šviežią kepinį. „Skonio vėjas“ prie savo kepinių siūlo kavos, arbatos, ledų kokteilių, kakavos, suaugusieji gali gurkšnoti jiems skirtų gėrimų.
Trauksite J.Basanavičiaus gatve į viršų nuo Pylimo gatvės? Tuomet išdrįskite praverti „Skonio vėjo“ duris, o tada jau pasipriešinti saldumynų vilionėms bus sunku. Bet ir nereikia.
Adresas: J. Basanavičiaus g. 11, Vilnius
Darbo laikas: I–VII 10–19 val.
Daugiau ČIA
