Kristinos ir Bronislovo puoselėjamas svarainių ūkis jau trejus metus veši ir pamažu plečiasi Mažeikių rajone. Kol kas porai tai yra labiau hobis, laisvalaikis šalia pagrindinių darbų, taip pat ir galima ateities perspektyva.
Kaimo gyvenimas nesvetimas, išbandė daug veiklų
Kristina prisipažįsta, jog jei ne vyras, pati ji tokios veiklos, ko gero, nė nebūtų pradėjusi. „Baigusi mokyklą kelerius metus dirbau su žirgininkyste susijusį darbą, aplink mane visada sukosi žirgai, kaimas, gamta. Nuo vaikystės mėgau ūkio darbus, tėvelių sodyboje pjauti žolę, ko gero, buvo mėgstamiausias darbas. Dabar tą darau jau savo šeimos ūkyje ir tas man teikia džiaugsmą“, – pasakoja moteris.
-
Madingieji tomatilai: ūkininkė – apie tai, kuo ypatingi, kaip laikyti ir ką gaminti
-
Marija atidarė restoraną Dusetose: intriga – įdomūs patiekalų pavadinimai, o svečių tiek, kad teks plėstis
-
Išskirtinė vieta Kaune: serviso savininkai rokerišką kavinę įkūrė sujungę tris senus troleibusus
-
5 restoranų rudens naujienos Vilniuje ir Kaune, kur verta užsukti
Beje, meilę žirgams ji išsaugojo iki šiol, vaikystės simpatijos niekur nedingo. Prisimena, jog pirmiausiai tėvai jai nupirko arkliuką-mišrūną – kumelę Kaprizą. Vėliau, žirgyne lankydama profesionalias jojimo treniruotes, Kristina įgavo dar daugiau patirties, ilgainiui gavo jau grynakrauję trakėnų veislės kumelę Sielą. „Bėgant laikui su augintiniais teko atsisveikinti, pradėti gyventi savarankiškai, nuo 17 metų pradėjau dirbti žirgyne. Vėliau teko save išbandyti ir kitose srityse: dirbau ir kavinėje, ir parduotuvėje. Pagal specialybę esu apskaitininkė, nemažai žinių sėmiausi seminaruose, kursuose apie rinkodarą. Save išbandžiau net kaip vizažistę, bet tai buvo ne man“, – margą savo patirtį vardija Kristina.
Į ūkį – po pagrindinių darbų
Dabar abu su vyru jie darbuojasi skirtingose bendrovėse nuo 8 iki 17 val. Kristina dirba administracinį darbą, o jos vyras vienoje įmonėje yra gamybos vadovas. O po darbų jie paprastai skuba į savo svarainių ūkį.
„Nors kaimas dabar mums lyg ir turėtų būti tolimas, iš tiesų jis traukia, matyt, esame pasiilge tokios tikros, širdžiai artimos veiklos. Net ir ateities planus siejame ne tik su svarainių ūkiu – vyras, žinodamas mano pomėgius, pritaria ir veiklai su žirgais“, – pasakoja Kristina. Ir čia pat priduria, jog pasakodama apie ūkį, dabartį ir planus visada kalba daugiskaita, nes su vyru svajoja ir tas svajones visada įgyvendina kartu.
Pirmame lauke patys paruošėme žemę, nuomojomės traktoriuką, rankomis klojome plėvelę, sodinome svarainius, sėjome veją.
O kaip gi šovė mintis įkurti būtent svarainių ūkį? Kristina sako, jog visai netikėtai. „Vyras turėjo tėvelio paveldėtos žemės ir sodybą, kur vasarą nuvažiuodavome nupjauti žolės, o tada griždavome atgal į miestą. Tačiau vieną vakarą po ilgų diskusijų nusprendėme atgaivinti žemę, sodybą, nesinorėjo, kad ta vieta merdėtų. Nutarėme pasodinti ką nors, kas nereikalautų daug priežiūros. Taip ir prasidėjo mūsų darbai kaime. Pirmame lauke patys paruošėme žemę, nuomojomės traktoriuką, rankomis klojome plėvelę, sodinome svarainius, sėjome veją“, – pradžią prisimena pašnekovė. Dabar su kiekvienais metais didinamas plotas, kuriame auga svarainiai. Tam prireikė papildomai įsigyti ir žemės, ir reikalingos ūkio technikos. Tačiau darbai einasi sparčiau ir paprasčiau.
Kristina sako, kad, sugalvoję auginti svarainius, abu su vyru turėjo daug mokytis – ir ūkininkavimo, ir augalininkystės pagrindų, dalyvavo ir specializuotuose svarainių auginimo seminaruose. „Mes net patys pradėjome auginti svarainių sodinukus ir tai visai gerai sekasi. Tiesa, sodinukais neprekiaujame, o auginame būtent savo turimų plotų didinimui“, – patikslina Kristina.
Džiugina ir dėmesio reikalauja nuo pavasario iki rudens
Kristinai svarainiai atrodo išties ypatingi augaliukai – pavasarį jie sužydi raudonais žiedais, šakos linksta nuo jų gausybės, o rudenį stulbinančiai atrodo geltoni vaisiai, kurių kvapas tiesiog užburia. Beje, šiemet pora gali džiaugtis išties geru derliumi – užderėjo daug svarainių.
Nors dauguma mano, kad auginant svarainius ruduo yra pats darbymetis, tačiau darbų apstu ir pavasarį, ir vasarą – svarbu spėti suktis.
„Svarainius auginti nesudėtinga, tai nėra reiklus augalas. Mes auginame bespyglius svarainius, o mylimiausia mūsų veislė, kuri pas mus ypač gerai dera, yra Orange Beauty, užauga išties dideli vaisiai, – džiaugiasi Kristina ir priduria, – Nors dauguma mano, kad auginant svarainius ruduo yra pats darbymetis, tačiau darbų apstu ir pavasarį, ir vasarą – svarbu spėti suktis. Pavasarį ir vasarą reikia dažnai apravėti aplink kiekvieną krūmą, taip pat laistyti, pavasarį dar tenka ir išgenėti senas šakeles. Rudenį prasideda skynimas, prekyba, bendavimas su klientais, gamyba, siuntų pakavimas ir pan. Žinoma, žiemą ateina tikras atokvėpis – tada nuo svarainių ilsimės, bet ir planuojamės darbus naujam sezonui“.
Beje, auginti svarainius pora pasirinko ir todėl, kad tai nereiklūs augalai, ir dėl to, kad jie puikiai žinomi Lietuvoje nuo seniausių laikų. „Nors Lietuvoje jų augintojų, palyginus su kitų vaisių, nedaug, tačiau jie labai mėgstami. Atėjus rudens sezonui jų akimirksniu nelieka prekyboje. Mums norėjosi auginti tai, ko rinkoje nėra labai daug“, – sako pašnekovė ir priduria, jog pastaraisiais metais svarainiai išgyvena tikrą sugrįžimą, pirmaisiais metais juos sodinant net nebuvo minties, jog vaisiai sulauks tokios paklausos. Kodėl tas populiarumas išaugo?
„Manau, žmonės yra pasiilgę to paprastumo, tokio produkto, kuris primintų vaikystę. Juk, ko gero, daugumai svarainis asocijuojasi būtent su tuo laiku, žmonės pasiilgo savo vaikystės skonio“, – spėja Kristina.
Apie ūkį pasakoja ir socialiniuose tinkluose
Urbonų įkurtas ūkis turi gražų pavadinimą, „Dvaro svarainiai“, o jo kilmė neatsitiktinė – visai netoli ūkio yra įsikūręs Renavo dvaras. Pašnekovė įsitikinusi, jog nuo senų laikų ypatingas vaisius nusipelno tokio gražaus pavadinimo, jiems su vyru nesinorėjo ūkio sieti su vardais ar pavardėmis…
Beje, nors svarainiai – nostalgiškas vaisius, o ūkio pavadinime figūruoja dvaras, rinkodara, socialiniais tinklais besidominti Kristina nevengia savo ūkio reklamai pasitelkti šiuolaikinių priemonių. Tarkime, daug gražių nuotraukų iš kasdienybės galima rasti jos instagramo paskyroje. „Labai mėgstu fotografuoti svarainius, ūkio darbus, viską aprašyti socialiniuose tinkluose. Mano vyras nėra šių dalykų mėgėjas, tad svarainių reklama užsiimu būtent aš, – pasakoja Kristina. – Net ir produktų etiketes, vizitines korteles, skrajutes maketavau pati, gal jos nėra profesionalios, tobulos, bet mums svarbiausia, kad daryta mano pačios, su džiaugsmu ir iš širdies“.
Prekiauja ir vaisiais, ir gaminiais iš jų
Porą džiugina, jog nuo pat ūkio įkūrimo pradžios jau susibūrė nemenkas klientų būrys – grįžta jau pirkusieji, svarainius ir produkciją iš jų randa nauji pirkėjai. „Šiemet savo klientams siūlėme įsigyti tiesiai nuo krūmo šviežiai nuskintų svarainių, taip pat jau paruoštų svarainių sirupe, džiovintų cukatų, sirupo. Įsirengėme ir nedidelį svarainių perdirbimo cechą“, – sako pašnekovė.
Šiuo metu labai dažnai prekiaujama tokiais produktais, kai gamintojas žaliavą perka ir perdirba, o mes kitokie – patys auginame žaliava ir ją perdirbame.
Beje, receptus kuria jie patys, daug eksperimentuoja, o produkcija kol kas prekiauja internetu ir mugėse. „Nedarome masinės gamybos, kad kuo daugiau prigamintume ir parduotume. Matome, jog šiuo metu labai dažnai prekiaujama tokiais produktais, kai gamintojas žaliavą perka ir perdirba, o mes kitokie – patys auginame žaliavą ir ją perdirbame. Taip daug maloniau, nes matome visą procesą – kiek augalui reikia augti, kad subrandintų vaisius, kiek įdėti darbo, meilės prižiūrint ūkį“, – savo filosofiją nupasakoja Kristina.
Ji juokiasi, jog jei abu su vyru kelias dienas nenuvyksta į ūkį, jaučia, kad jo jau trūksta. Anot jos, jei jauni žmonės, siekdami platesnių galimybių, dažniausiai žvalgosi į didmiesčius, tai jie su Bronislovu atvirkščiai – yra pasiilgę gamtos ir ramybės, todėl ir savo verslą ėmė kurti būtent kaime.
„Gamta – mūsų ramintoja, atvažiavus iš miesto, po dienos darbų prie kompiuterio čia tikri ramybės namai, o laikas prabėga labai greitai. Atrodo, kad čia darbai niekada nesibaigia, bet labai svarbu, kad darbas teiktų malonumą. Žinoma, būna, kad ir pavargstame, bet kada, jei ne dabar, svajoti, kurti, daryti. Nesame tie žmonės , kurie visą dieną galėtu sėdėti ant sofutės ir žiūrėti TV. Žinoma, anksčiau laisvalaikis buvo kiek kitoks, daugiau laiko skirdavome šventėms, susibūrimams su artimaisiais, renginiams, kelionėms. Vyras dar skyrė laiko žvejybai, aš – žirgynui. Dabar didžiąją laiko dalį skiriame svarainių auginimui, priežiūrai, po darbų skubame į kaimą. Tačiau ateis diena, kai skirsime daugiau laiko poilsiui – kai ūkį išplėtosime, įsikursime svajonių sodyboje, kurioje galėsime ilsėtis. Tačiau jau dabar mes laimingi tuo, ką turime. Juk kol kuriame, svajojame, siekiame įgyvendinti tikslus, tol mes esame gyvi“, – poetiškai sako Kristina.
Mėgsta eksperimentuoti ir dalijasi uogienės receptu
Kristina pasakoja, kad ir patys šeimoje svarainius itin mėgsta, tad kai tik jie sunoksta, verda uogienę, daro cukatas, pernai Bronislovas net bandė gaminti naminį svarainių vyną. Beje, svarainiuose yra labai daug pektino, todėl jie idealūs vaisiai uogienei.
Beje, pora svarainius išbando ruošdami įvairiausius patiekalus, jiems patinka eksperimentai. „Mėgstu svarainius naudoti troškinant mėsą, nes jų rūgštingumas ją suminkština. Svarainis skanus ir keptas, taip pat jis gali būti naudojamas prie žuvies patiekalų ar salotų. Vietoje citrinos naudoju svarainius žuviai, jų skonis puikiai dera su kepta dorada, lašiša. Įžymūs ir įvairūs tarptautiniai patiekalai: svarainių tagine yra tipiškas Magrebo virtuvės patiekalas, prancūziškas cotgnac – tai spalvota svarainių želė, o Anglijoje paplitę konditerijos gaminiai iš svarainių. Iš tiesų panaudojimo galimybės labai plačios“, – šypsosi svarainių augintoja.
„Dvaro svarainių“ ūkio įkūrėjai su 15min skaitytojais dalinasi savo mėgstamos svarainių uogienės receptu:
1. Pirmiausia svarainius kruopščiai nuplaukite ir palikite nuvarvėti. Tada kiekvieną vaisių supjaustykite ketvirčiais ir pašalinkite sėklytes. Galiausiai svarainius supjaustykite skiltelėmis.
2. Svarainių skilteles suberkite į puodą ir užpilkite tiek vandens, kad juos apsemtų. Užvirkite ir ant nedidelės ugnies virkite apie 20 minučių. Tada svarainius išgriebkite kiaurasamčiu į atskirą indą.
3. Į puodą, kuriame virsime uogienę, berkite cukraus ir pilkite skysčio nuo svaiarnių virimo, o santykis toks: 1 stiklinė skysčio : 1 kg cukraus. Tarkime, jei verdate iš 3 kg svarainių ir 3 kg cukraus, reikės 3 stiklinių skysčio. Pakaitinkite iki užvirimo vis maišydami. Prieš užverdant viršuje ima rinktis putos, jas nugriebkite šaukštu. Kai užvirs, kaitrą sumažinkite ir virkite sirupą apie 20 minučių.
4. Praėjus šiam laikui į puodą su sirupu sudėkite virtus atidėtus svarainius, išmaišykite ir užvirkite. Kaitrą sumažinkite iki vidutinės ir virkite apie 10 minučių. Tuomet kaitrą dar sumažinkite, kad vos vos virsnotų ir virkite vis pamaišydami dar apie 30 minučių. Verdant ir toliau rinksis putos, jas vis nugriebkite.
5. Dar karštą uogienę pilstykite į švarius (būtinai sausus!) iškaitintus stiklainius ir sandariai užsukite steriliais, sandariais dangteliais. Stiklainius apverskite dangteliais žemyn ir palikite atvėsti. Kai atvės, perneškite į rūsį.
