Sadauskų kaimo turizmo sodyba įsikūrusi Kauno rajono Vilkijos seniūnijoje, šį verslą dabar puoselėja dvi kartos – tėvai Laimutė ir Stasys Sadauskai bei jų dukra Monika Sadauskaitė-Pocė su vyru. Monika yra atsakinga už užsakymus, komunikaciją, tad ji yra ir pagrindinis šio pasakojimo balsas.
Per keliolika metų išaugęs verslas
Vietose, kur įsikūrusi sodyba, Monika ir užaugo, Sadauskai čia ir tebegyvena, o kaimo turizmo verslą ėmė vystyti nuo 2006-ųjų. Pradžia buvo kukli – mažas namukas svečiams, pirtelė, tačiau per keliolika metų viskas išsiplėtė.
„Dabar sodyboje galime priimti 110 svečių, yra atskiri nameliai apgyvendinimui, skirtingos salės renginiams, bendrai visa teritorija siekia 6 hektarus, – pasakoja M.Sadauskaitė-Pocė. – Mūsų sodyba atvira visus metus, dabar, vėlyvą rudenį, žiemą vyksta mažesni renginiai, o pats darbymetis būna vasara, tačiau nėra tokio periodo, kai visai užsidarome. Labiausiai esame orientuoti būtent į renginius, o jų vyksta pačių įvairiausių – šventės, seminarai, mokymai... Turime ir namelį, kuriame galima pabūti mažame rate, su šeima, kai norisi ramybės. Mes patys gyvename visai čia pat, esame šalia, tačiau kartu liekame šone, padedame tiek, kiek užsakovams reikia.“
Mes turim vieną tikslą, puoselėjam bendrą sodybos, verslo viziją.
Tie „mes“ yra Monikos tėvai ir jos vyras. Kiekvienas šeimos narys turi savo pareigas, atsakomybes, kitaip, sako pašnekovė, lengva būtų ir susipykti. „Mama sodyboje yra atsakinga už maistą, ji turi pagalbininkę, virtuvės šefę, jos abi kartu rūpinasi maistu. Mano tėtis yra direktorių direktorius, jis visus prižiūri, rūpinasi aplinka, taip pat augina vištas ir avis. Mano vyras nuolat ką nors stato – tai namelius, tai terasą, tai pavėsinę, o gal tvarko elektrą ar rūpinasi, kad būtų pataisyta tai, kas sulūžo. O aš esu atsakinga už komunikaciją, užsakymų priėmimus, sutartis“, – šeimos narių funkcijas pristato M.Sadauskaitė-Pocė. Ji priduria, jog dirbti šeimoje gana sunku, nes „visi nori vadovauti, lyderiauti“, tačiau labai daug ir diskutuojama, kalbama. „Mes turim vieną tikslą, puoselėjam bendrą sodybos, verslo viziją. Taip, kartais būna nelengva, šiandien nemainyčiau to į nieką“, – prisipažįsta moteris.
Darbą ir privatų gyvenimą atskirti sunku
Ji pasakoja, jog kaimo turizmo puoselėjimas, ypač kai ir gyvenama šalia, išties turi daug specifikos. Pavyzdžiui, darbingi yra būtent savaitgaliai, kai daugelis žmonių ilsisi. Taip pat itin aktyvios yra vasaros bei žiemos švenčių periodas. „Kartais net prarandu nuovoką, kada čia tas darbas baigiasi… Tačiau aš pati taip užaugau, taip auga ir mano vaikai. Tarkime, mano tėvai yra tikri darboholikai ir, manau, tas perduodama iš kartos į kartą. Kartais prisiverčiu ir pasakau sau „stop“, nors sunku. Gerai, kad bent turime laisvesnius vasarį ir kovą, tai kone vienintelės progos pailsėti, kur nors išvažiuoti“, – pasakoja M.Sadauskaitė-Pocė.
Turime tam tikrą maisto profilį: sezoniškumas, vietoje išaugintos gėrybės.
Kaip jau minėta, už maistą sodyboje yra atsakingos Monikos mama ir samdoma šefė, tad ir renginiams patiekalai yra beveik visada ruošiami čia vietoje, iš anksto suderinus su užsakovais. „Turime tam tikrą maisto profilį: sezoniškumas, vietoje išaugintos gėrybės. Iš tiesų visada labai stengiamės susitapatinti su renginiu, išklausinėti, ką žmonės mėgsta, ko ne. Ir paprastai pataikome. Tarkime, šaltuoju sezonu hitu tampa mūsų brandinta kiauliena su raudonojo vyno ir serbentų padažu, patiekiama su keptomis šakninėmis daržovėm ir gaiviomis salotom. Vasarą, žinoma, karaliauja švieži vaisiai, daržovės iš mūsų daržų, sodų“, – pasakoja moteris.
Putinų skonį pamena nuo vaikystės
Tad vienas iš sodybos puoselėjimo principų yra patiems auginti įvairiausias gėrybes ir ruošti maistą iš jų svečiams.
Ėmėme gaminti sirupą ir pamatėme, kad poreikis didėja, tad putinus ėmėme sodinti, jų plotą plėsti.
Nuo senų laikų visai šalia augo putinų krūmai, tad natūralu, jog į racioną žengė ir įvairiausi skanėstai iš šios charakteringos, nuo senų laikų mūsų šalyje puikiai žinomos uogos. „Pamenu, kai dar buvau vaikas, putinus vartojome sveikatai pastiprinti, vėliau, įsteigus sodybą, ėmėme vaišinti jais svečius. O ilgainiui svečiai ėmė klausti, gal galėtų ko nors iš putinų ir įsigyti. Taip ėmėme gaminti sirupą ir pamatėme, kad poreikis didėja, tad putinus ėmėme sodinti, jų plotą plėsti“, – pasakoja Monika, kurią su šeimos nariais kartais galima sutikti mugėse, kur pristato ir savo verslą, ir tampa tikrais putinų uogų ambasadoriais.
Kaip pasakoja pašnekovė, putinai paprastai vartojami žiemos sezonu, nes uogos skinamos spalio–lapkričio mėnesiais. Ji juokiasi, jog kai būdavo maža, prašydavo mamos, kad ši žiemą nevirtų putinų kisieliaus – šis būdavo kiek pabodęs. Tačiau dabar pati Monika ir sau, ir savo vaikams mielai verda ir tą patį kisielių, ir arbatą.
„Pamenu, mamos receptas būdavo paprastas: ji priskindavo putinų, dėdavo šiuos į šaldymo kamerą, tada išėmusi kiek patrindavo, įmaišydavo medaus, užpildavo šilto vandens ir tokią arbatą gerdavome. O šventėms būdavo verdamas kisielius – švelniai karstelėjęs, vos primenantis greipfrutą, gražios spalvos ir kvapnus“, – prisiminimais dalijasi ji ir priduria, jog mama gamindavo ir putinų užpiltines, trauktines, ruošė su jais želė, desertus, tortus.
Firminis produktas – putinų sirupas
Niekas pernelyg nepasikeitė ir dabar – Monika putinų uogų sultis išspaudžia lėtaeige sulčiaspaude, tada maišo su medumi ir deda į šaldytuvą. Panorus arbatos belieka užpilti karštu vandeniu – tik ne verdančiu, kad liktų daugiau vitaminų.
Minėtasis putinų sirupas, kurio galima įsigyti pačioje sodyboje, mažose parduotuvėlėse ir specialiai sukurtoje e. parduotuvėje, taip pat gaminamas su medumi be jokių nereikalingų priedų. Jis pilstomas į 330 ir 500 ml talpos buteliukus. Vaikai, o ir suaugusieji puikiai įvertino ir guminukus, pakrikštytus putinukais. Taip pat galima įsigyti ir grynų putinų sulčių ar šaldytų uogų.
