Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, varykloje naujieji degtindariai įrengė autentiškus varinius, malkomis kūrenamus distiliavimo indus, kokiuose anksčiau buvo daromi alus ir spiritiniai gėrimai. Juose per dieną iš vietinių žaliavų planuojama pagaminti iki 600 litrų unikalių, senąsias lietuviškas gamybos tradicijas menančių gėrimų.
Distilerijos veiklai dvare vadovaujančio Šarūno Karaliaus teigimu, norima, kad varykla veiktų ne tik kaip muziejus, bet ir būtų dvaro verslo vystymo dalis. Suaktyvėjus „craft“ alaus bangai atėjo ir mažųjų spirito varyklų atidarymo laikas. Ši tendencija labai ryškai matoma JAV, Kanadoje, daug privačių prekinių ženklų kuriama Didžiojoje Britanijoje.
„Idėją atidaryti „craft“ tipo spirito varykla subrandinome dar 2016 metų pabaigoje, tačiau visų dokumentų, leidimų, licencijų gavimas užėmė daugiau kaip trejus metus. Tai ne tik finansinių išteklių, bet ir laiko reikalaujantis procesas. Nuo pirminės idėjos iki jos įgyvendinimo praėjo nemažai ir tik dabar galime džiaugtis pirmaisiais produktais“, – teigia Š.Karalius.
„Pralaužti ledus į gan uždarą stipriųjų gėrimų gamybos rinką buvo tikrai nelengva. Jei ne didelis entuziazmas, begalinis noras įgyvendinti svajonę, spirito varyklos idėją, galbūt jau būtume nuleidę rankas dar pusiaukelėje. Per tą visą laiką teko nemažai išmokti. Lietuvoje tokio tipo įmonė, kai griežtai kontroliuojama jos veikla, po Nepriklausomybės atkūrimo atidaryta pirmą kartą, tai ir visi procesai nevyko taip greitai, kaip norėtųsi. Be to, mūsų veikla neapsiriboja vien tik išpilstymu, užsiimame ir distiliavimu, o tai dar labiau apsunkina visus leidimų gavimo procesus“, – pasakoja Š.Karalius.
Į Pakruojo dvaro spirito varyklą verslininkai jau investavo pusę milijono eurų. Tiek pat ketinama investuoti ir į gamybinę įrangą dar šiais metais.
Teigiama, jog idėja kurti mažo tipo distileriją kilo siekiant atgaivinti senuosius lietuviškus gėrimus ir autentiškus ilgamečius gamybos procesus. Naujoji spirito varykla yra ne tik puikus eksponatas muziejaus lankytojams, bet ir gyva, veikianti manufaktūra, o autentiški gamybos procesai leidžia atgaivinti tikro lietuviško degtindarystės meistro vardą.
Tai unikalus projektas, kokio panašaus nerasite 500 kilometrų spinduliu.
„Tai unikalus projektas, kokio panašaus nerasite 500 kilometrų spinduliu. Distiliacija vykdoma naudojant restauruotus XIX a. varinius katilus, gamybai naudojami Pakruojo apylinkėse renkami augalai, o gamybos procesai valdomi tik rankomis, be jokių kompiuterių“, – pridūrė Š.Karalius.
Pakruojo dvaras – ne tik didžiausia Lietuvoje išlikusi dvaro sodyba, tačiau ir viena iš 18 patraukliausių kultūrinio turizmo vietovių Europoje, kurią per metus aplanko daugiau kaip 300 000 lankytojų. Čia veikia ne vienas viešbutis, autentiški restoranai, amatų dirbtuvės, Gyvasis muziejus, nuolat vyksta festivaliai. Sezono metu dvaro teritorijoje atkuriamas XIX a. pab.-XX a. pr. dvaro gyvenimas: lankytojai tampa praeities dvaro gyventojais, iškalbingoje ir kūrybingoje atmosferoje išgyvenantys dvariškus užsiėmimus ir akimirkas.