Visada noriu grįžti namo. Man tai smagiausia bet kurios kelionės akimirka. Grįžęs pažiūri į save ir į mus tarsi iš šono. Naujomis akimis. Ir kiekvieną kartą ramiau pasidaro. Kad ir kiek kas ko stengiasi primalti, mes gyvename gerai. Ir esam tarp pasaulio viršūnėlių, kur ir oras, ir vanduo, ir duona geresnė. Gal mes ir keistokai elgiamės kai kuriose situacijose, bet dažniausiai tik mes tai ir žinome.
Esame savotiški ir neturime dėl to kam nors aiškintis ar aiškinti. Per prievartą juk nepradėsime vienas kitam šypsotis iš tolo ar sveikintis su kitais miestelėnais. Pabandžiau grįžęs iš Australijos atokesniuose Lietuvos keliuose pamojuoti prasilenkiančių automobilių vairuotojams. Pagal australų paprotį. Greit nustojau, nes supratau, kad keliu avarines situacijas.
Kelionės keitėsi per šimtmečius. Per dešimtmečius. Ir per mėnesius. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip vyrai išeidavo į karo žygį ar į jūrą mėnesiams ar metams. Kaip jie jausdavosi? Dar prieš dešimtį metų internetas ne visur buvo. Pamenu, kaip Indijoje pykau ant savo mobiliojo ryšio operatoriaus, nes visi gaudavo SMS žinutes iš Lietuvos, o aš – ne. Užtat kažkurioje provincijoje gavau iškart kokį šimtą. Tiesiai į nokautą. Dar buvo popieriniai žemėlapiai, GPS programėlė „Pasiklausk praeivio ar vietinio“ bei natūralūs paklydimai. Neišvengiami kaip karo nuostoliai. Dabar dažnai paslepi telefoną, kad tikrai pasijustum esąs džiunglėse ar po vandeniu, o ne kompiuterinės grafikos žaidime.
Bet kelionės suteikia ramybės. Žinojimo, kad vis tiek kažkaip bus. Išmoksti, kur reikia patylėti, kur – pašnekėti. Kaip prie arbatos. Dėl to ją ir mėgstu. Kava man atrodo kaip dalykinis susitikimas, be to, pasaulyje dažnai geresnės tenka su žiburiu ieškoti. O arbata visur sava. Lėtai įkvepi, siurbteli, kažką burbteli. Jeigu reikia. Nereikia – patyli ir mintimis leidiesi į tą kraštą, iš kur ta arbata atkeliavo. Ir vėl esi ten, kur buvai. Ir kur dar būsi.
Ir kai labai nori keliauti, bet esi čia, – išgeri arbatos. Einu ir dabar pasidarysiu. Nors, rodos, ką tik grįžau namo...
Kurti „Kelionių arbatas“ su ETNO man buvo itin smagus ir įkvepiantis darbas. Nes į jas sudėjau savo prisiminimus ir patirtį. Ir kiekvienas gurkšnis prilygsta kažkurio krašto myliai...
