Ar įsivaizduojate, kad prieš daugybę metų žmonės sugebėjo gyventi ne tik be mikrobangų krosnelės ir elektrinio plakiklio, bet ir be paprasčiausio puodo, keptuvės ar šaukšto?
Peilis
Manoma, kad tai yra seniausias žmogaus įrankis. Šiuolaikinio nerūdijančio peilio ir dabar itin madingų keraminių peilių pirmtakai buvo vulkaninis stiklas bei tašytas titnagas. Metalas atsirado tik 2500 m. pr. m. e. , o kartu su juo peilio ašmenų forma bei vis gerėjanti ir tobulėjanti kokybė. Peilis yra ne tik pats seniausias, bet ir pats svarbiausias įrankis kiekvienoje virtuvėje.
Šaukštas
Įdomu, kaip valgė žmonės sriubą, kol buvo išrastas šaukštas? Bet kuriuo atveju, šaukštas taip yra labai senas įrankis. Pirmieji šaukštai – tai išskobti medžio gabaliukai, mažos kriauklės bei riešutų kevalai. O didesni riešutų kevalai – tai pirmieji puodukai. Senovės egiptiečiai, graikai bei romėnai naudojo meistriškai pagamintus ir dekoruotus šaukštus, o šiuolaikinis jų variantas atsirado tik XVIII a. viduryje.
Beje, šiandien mes šaukštu ne tik valgome, bet ir naudojame jį kaip matavimo priemonę: daugelyje receptų vietoj svorio nurodomas šaukštų skaičius.
Šakutė
Apie šakutės atsiradimą ant mūsų stalo yra kiek mažiau informacijos. Žinoma tik tiek, kad šakės buvo žemės ūkio padargas, o „maisto“ šakutė buvo pradėta naudoti daug vėliau. Bet kuriuo atveju, iki X a. šakutės dar nebuvo plačiai paplitusios. Stalo įrankių komplekto dalimi šakutė Vakarų Europoje tapo apie 1400 m.
Puodas
Sutikime, be puodų ir plokštesnių jų „giminaičių“ – keptuvių, mūsų kulinarinės galimybės būtų lygios nuliui. Galima sakyti, kad puodas – tai mūsų priešistorinių protėvių šedevras. Yra archeologinių įrodymų, kad mūsų protėviai maistą bandė ruošti induose, pagamintuose iš akmens, vėžlio kiauto, molio ar netgi iš specialiai apdorotos, ugniai atsparios medienos.
Degtas molis ir jo gaminiai, t. y. puodai ir puodynės, pirmą kartą atsirado prieš 15000 m. O štai molinio puodo „brolis“ – metalinis puodas, atsirado tada, kai žmonija išmoko lydyti metalą, t. y. ne anksčiau kaip prieš 4,5 tūkstančių metų. Viduramžiais virtuvėse jau buvo mums įprastų formų metalinių puodų, virdulių bei katilų.
Grūstuvė
Šis, šiuolaikinių virėjų įrankis, senovės romėnams jau buvo žinomas prieš kelis tūkstantmečius. Tam buvo naudojamas metalas, akmuo, medis bei sunkus, bukas daiktas. Ankstyvųjų grūstuvės variantų archeologai rado Indijoje ir Pietų Azijoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Interjero objektu gali virsti ir skalbyklė
Europoje grūstuvėmis daugiausia naudojosi vaistininkai, smulkindami ir maišydami vaistažoles bei prieskonius. Tačiau dabar grūstuvė – vienas pagrindinių kulinarinių įrankių, be kurio, pavyzdžiui, joks italas nesugebėtų pagaminti tikro pesto padažo.
Sulčiaspaudė
Norint iš vynuogių ar obuolių išspausti sultis, o iš alyvuogių – aliejų, juos reikėtų labai stipriai spausti. Sulčiaspaudės prototipas buvo tam tikras presas – svirtis su kibiru, prikrautu sunkių akmenų. Tobulesnis, stūmoklinis presas atsirado III–IV a.: žmogus arba gyvulys galėjo sukti jo rankeną. Tokiu būdu buvo išeikvojama daug mažiau jėgų negu kilnojant sunkų kibirą su akmenimis. Šiuolaikinė sulčiaspaudė, nors ir elektrinė, veikia labai panašiu principu.
Valgymo lazdelės
Lazdelės, kuriomis dabar naudojamės sušių baruose, atsirado prieš 3 ar 4 tūkstantmečius Kinijoje ir vėliau tapo vienu populiariausiu įrankiu Azijos šalyse. Jų pavadinimas kinų kalba skamba „kuàizi“ ir yra verčiamas kaip „greitai, vikriai“.
Šios lazdelės – tai žnyplių prototipas, kurias, anot legendos, išrado protėvis Yu, kai norėjo iš katilo ištraukti karštą mėsą.
Dabar Kinijoje ir Japonijoje šios lazdelės yra gaminamos ir medžio, metalo, dramblio kaulo ar plastiko. Legenda byloja, kad Kinijos imperatoriaus rūmuose, norint apsisaugoti nuo nuodų, buvo naudojamos sidabrinės lazdelės. Tais laikais labiausiai paplitę nuodai buvo arsenas, o su juo susilietusios sidabrinės lazdelės tamsėdavo.
Konservavimas
1795 m. Napoleonas pasiūlė piniginę premiją tam, kuris sugalvos būdą, kaip kuo ilgiau išlaikyti šviežią kareivių maistą. Po 14 m. virėjas ir konditeris Nicolas Appertas (1749–1841) tapo pagrindiniu pretendentu į šį apdovanojimą. Jis sugalvojo, kad maistą galima laikyti sterilizuotuose stikliniuose buteliuose.
Dar po 9 m., 1818 m. Anglijoje atsirado skardinės. Bet jos buvo tokios tvirtos, kad jas tekdavo atidarinėti su kūju ir kaltu. Be to, šios skardinės buvo antspauduojamos švinu, dėl ko dažnai apsinuodydavo konservuoto maisto valgytojai. 1858 m. Erzas Warneris (Konektikutas, JAV), užpatentavo pirmąjį skardinių konservų atidarytuvą.
Kamštis
Kamštis – tai kamštinio ąžuolo, augančio Portugalijoje, išorinis sluoksnis. Portugalija ir šiandien gamina daugiau negu pusę visų kamščių pasaulyje. Lankstus ir porėtas kamštinio ąžuolo kamštis sudaro tobulą barjerą tarp skysčio ir oro. Nuo 1700 m. šis kamštis pakeitė aliejumi suvilgytus skudurėlius, kuriais užkimšdavo vyno ir kitų alkoholinių gėrimų butelius.
Beje, panašiu metu atsirado ir pirmasis kamščiatraukis. Šiandien kamštinio ąžuolo kamštis šiek tiek užleidžia savo pozicijas kamščiams su sriegiu. Užsukami buteliai tampa vis populiaresni, į juos pilstomas net aukščiausios kokybės vynas. O štai avalynė su kamštiniu padu, priešingai, tampa vis populiaresnė.