Maroke nieko blogo neįtardamas priėmiau stiklainaitę žalios vietinės arbatos. Tarsi mėtų, tarsi žalioji. Gurkštelėjau. Ir vos neišspjoviau visko ant žemės. Arbata buvo tokio saldumo, kad pagalvojau siurbtelėjęs karšto mėtinio sirupo. Bet Afrika didelė, ir arbatžolių ar žolelių skoniai iš kitų regionų, Pietų Afrikos Respublikos, Svazilendo, Malio ir to paties Maroko kelia gerus ir kvapnius prisiminimus.
Turkijoje arbata padėjo susikalbėti. Kažkokiame pakelės miestelyje stovėjau vienišas prie automobilio ir laukiau iš nakvynės paieškų grįžtančių bendrakeleivių. Prie manęs priėjo turkas, nešinas dviem stiklinėmis arbatos. Beje, neseniai sužinojau, kad Turkijoje gera juodoji arbata laikoma ta, kuri prieš saulę turi raudoną atspalvį. Gurkšnojome tikrai skanią arbatą, linkčiojome galvomis ir visais įmanomais gestais susišnekėjome, iš kur aš ir kur keliauju, kas jis ir kiek turi anūkų.
Panašiai buvo ir Kinijoje. Kadangi filmuojant laidas „Pagaminta Kinijoje“ turėjome privalomą valstybinį palydovą, kad ko blogo per televiziją neparodytume, tai buvo suorganizuota viešnagė „eilinio kino namuose“. Pasitiko šeimininkas su kostiumu. Išsigandusi žmona buvo pabėgusi. Vyriškis vargais negalais išvirė arbatos, prie jos linkčiodami kažkaip ir susišnekėjome. Daugiausiai plepėjome apie futbolą.
Kitoje kelionėje po Kiniją bandė parodyti laimingus Tibeto žmones. Į Tibetą patekti taip ir nepavyko, bet kažkur priekalnėse buvome atvežti į pavyzdinį tibetiečių kaimelį. Kuriame, kaip supratau, tibetiečių vaidmenis atliko perrengti personažai. Į kalbas tie personažai nesileido, bet labai pabrėžtinai džiaugėsi gyvenimu. Irgi davė arbatos. Su jakų riebalais. Gal dėl aplinkos, gal dėl ko kito, nelabai skani ji buvo.
Geros kiniškos žaliosios arbatos ragavau plantacijoje Geltonuosiuose kalnuose. Perkopus bambukų giraitę, atsivėrė nuostabūs kalnų apsupto arbatkrūmių lauko vaizdai. Vietiniai vaišino arbata be jokių ceremonijų: arbatžolės buvo beriamos į stiklines, o karštas, bet ne verdantis vanduo užpilamas iš gėlėto kiniško termoso ant tų pačių arbatžolių kelis kartus. Vėliau patyriau, kad ritualinės arbatos gėrimo ceremonijos šiais laikais daugiau skiriamos turistams.
Indiškas čai irgi saldus. Ypač pakelėse, kai važiuojant naktį senu automobiliu skaičiuoji lėtai slenkančius kilometrus ir sustoji prie prekeivio mažoje būdelėje su žibaline lempa. Ant mažo staliuko puode kunkuliuoja juodosios arbatos, pieno, cukraus, kardamono, gvazdikėlių, cinamono ir dar nežinia kokių kvapnių prieskonių gėrimas. Prie jo priprantama, bet jis tikrai suteikia jėgų ir mažina nuovargį.
Arbata – tai prisiminimas. Apie tolimą ar artimą šalį, žmogų, nuotykį, skonį. Gera, kai arbata gali dalintis.
