Duonos vertė žinoma ne tik Lietuvoje. Egiptiečiams ji dažnai atstodavo pinigus ir neretai prie mumijų gali rasti gabalėlį duonos mainams aname pasaulyje.
Viduramžių Prancūzijoje duonos kepėjai buvo galingas finansinis klanas. Duonininkai skolindavo duonos tarsi kreditą ir gaudavo už tai palūkanas. Karalius Liudvikas IV yra pasakęs: tas, kieno rankose duona, yra didesnis valdovas nei tas, kuris valdo sielas.
Tinklalapyje www.ldkistorija.lt radau smagią istoriją, kuri simbolizuoja, kokią reikšmę Lietuvos istorijoje, net pokštuose, turi duona. „Tarp archeologų sklinda linksma istorija, kaip vienas studentas kyštelėjo parduotuvėje pirktos ir apdegintos duonos gabalėlį į kultūrinį sluoksnį. Aptikus radinį, tyrimų vadovės džiaugsmas buvo toks didis, kad studentui kloti tiesą pritrūko drąsos...“
Kepdami šią duoną, galime įsivaizduoti, kokia ji buvo senovėje. Žodis foccaccia lotyniškai reiškia „iškepta krosnyje“ arba „iškepta pelenuose“. Tai reiškia, kad karščio šiai duonai reikės.
Ingredientai (4-6 valgytojams):
- 500 g miltų;
- 350 ml vandens;
- 1 šaukštelis druskos;
- 7 g sausų mielių;
- alyvuogių aliejaus;
- rozmarino lapelių;
- sezamo sėklų.
Gaminimas:
1. Miltus gerai sumaišykite su druska, mielėmis ir smulkintais rozmarinais. Po truputį pildami vandenį gerai suminkykite tešlą.
2. Ant lygaus paviršiaus paberkite miltų ir iškočiokite tešlą pagal būsimą kepimo plotą – iki 1-2 cm storio. Palikite tešlą pusvalandžiui kilti.
3. Tuo tarpu įkaitinkite orkaitę iki didžiausios temperatūros (maniškė traukia iki 275 laipsnių karščio).
4. Aptepkite tešlos paviršių aliejumi, apibarstykite sezamo sėklomis ir pašaukite į orkaitę. (Jeigu galite kepti ant kepimo akmens – būtų tobula).
5. Kepkite apie 10-15 minučių, kol duona gražiai pagels ir apskrus.
6. Valgykite šiltą arba šaltą.
