Prancūziškos tradicijos šalyse Užgavėnės yra Mardi Gras šventės dalis. Garsus karnavalas vyksta Naujajame Orleane (JAV), buvusiame prancūzų mieste. Labiausiai šėlsta Burbono gatvė – apie ją prancūziškai sakoma „Laissez les bons temps rouler“ (pranc. „tegul bėga geras laikas“).
Burbono gatvės eitynėms pradedama ruoštis Naujųjų metų pradžioje. Nuo XIX šimtmečio čia žinoma tradicija eitynių dalyvius iš balkonų apmėtyti spalvotais karoliukais, o per patį piką šia gatve prasibrauti yra beveik neįmanoma misija. Dar pridėkite vudu keistenybes, afrikietišką koloritą, jūrą alkoholio bei nakties nuotykių ieškotojus – ir turėsite ryškų Naujojo Orleano Užgavėnių vaizdą.
Sklindžių, paplotėlių, blynų, krepų ir visokių panašių patiekalų rasite visame pasaulyje. Ne išimtis ir Karibų regionas, kur dominuoja kreolų virtuvė. Nors man pasirodė, kad su maisto potyriais ten sudėtinga – į salas daug ką tenka importuoti ir dėl to produktai gan brangūs, o gerai paruošto maisto reikia ieškoti. Bet kreolai dėl to neišgyvena.
Vienas rastamanas Sent Kitso salos uoste mane ilgai įtikinėjo, kad jis yra triušis. Jo argumentas buvo paprastas – jis, esą, valgo kopūstus.
Vienas rastamanas Sent Kitso salos uoste mane ilgai įtikinėjo, kad jis yra triušis. Jo argumentas buvo paprastas – jis, esą, valgo kopūstus. Suktinės kvapas, kurią jis rūkė, aiškiai stiprino jo įsitikinimą. O bandymas šokinėti ant dviejų kojų priekyje suglaudus rankas per švartavimo lyną tebuvo papildomas argumentas. Vaikinas neatstojo, kol eksperto balsu jam nepatvirtinau, kad jis tikrai panašus į didelį juodą triušį.
Montserato saloje užsisakėme vietinio patiekalo – ožkienos ir kario troškinio (receptą gavau, kada nors galėsim jį taip pat išbandyti). Gaminti jį reikia ilgai, ant lėtos ugnies. Ir troškinamas jis – tik pagal užsakymą. Pas kreolą suderėjom kainą, užsisakėm troškinį vakarui ir sutartu laiku atėjom vakarienės. Užsitęsęs maisto gamybos procesas šefą buvo gerokai nuvarginęs, o ilgas valandas prie puodo simbolizavo tuščios alaus skardinės netoliese. Ir kaina per tą laiką išaugo kelis kartus. Šefo asistentai mums pagelbėjo grįžti prie pradinių sąlygų. Troškinys buvo puikus. Tik šefui nebegalėjome padėkoti – jis ramiai snaudė po palme paplūdimyje.
Kitą vakarą užsukome į dar vieną viešojo maitinimo įstaigą ant paplūdimio kranto. Vos įėjome, Karibų jūros pakrantėje sausio mėnesį pasklido „Anties“ ir Jazzu bei Leon Somov atliekama daina „Nauji metai“. Garsas apie prisišvartavusius lietuvius pasklido apylinkėse, o baro savininkas gudriai šypsojosi. Jis pats per Youtube išsirinko lietuvišką dainą ir mus nustebino. Į kitas vietas tomis dienomis Montserato saloje nebeidavome – papirko mums parodytas dėmesys. Čia ir sužinojau populiarių Antilų salose sklindžių receptą.
Accras de crevettes, arba lietuviškai – krevečių sklindžiai
Ingredientai:
- 250 g nevirtų lukštentų krevečių (tinka ir atšildytos);
- 1 žalioji citrina;
- kokosų aliejaus (galima naudoti ir alyvuogių);
- svogūnlaiškių arba poro;
- šviežio čili pipiro.
Tešlai:
- 250 g miltų;
- 1 kiaušinis;
- pieno pagal poreikį;
- druskos.
Gaminimas:
1. Iš miltų, kiaušinio, pieno, druskos paruošiame tąsią sklindžių tešlą (kad varvėtų iš šaukšto). Tešlą sumaišome su smulkintais svogūnlaiškiais ir čili pipirais. Jei yra laiko, tešla bus geresnė kokią valandą palaikyta kambario temperatūroje.
2. Ant krevečių išspaudžiame citrinos sultis ir marinuojame apie 10 minučių. Sudedame krevetes į tešlą ir išmaišome.
3. Keptuvėje įkaitiname kokoso aliejų, šaukštu tešloje gaudome krevetę, semiame kartu su tešla ir išleidžiame keptuvėje. Kepame abi puses, kol sklindis bus iškepęs – krevetė per tą laiką parausta.
4. Valgant dar rekomenduoju užspausti citrinos sulčių arba pašlakstyti mėgstamu aštriu padažu. Beje, lygiai taip pat galima kepti ir sklindžius su šviežia menke.
Karibuose vietiniai šiuos sklindžius verda aliejuje giliose keptuvėse. Galit ir taip pabandyti. Tada jie bus labiau apskrudę ir primins žagarėlius su krevetėmis.
Gero apetito!
