Su Valeru ir Mindaugu Tamošiūnais susitinkam ramią darbo dieną, nedaug likus iki Tėvo dienos. Įdomu stebėti, kaip dėmesingai Mindaugas klauso tėčio pasakojimo apie verslo peripetijas, o šis vis žvilgteli į Mindaugą ieškodamas pritarimo ir patvirtinimo tam, ką sako.
Dirbo legendinėje šašlykinėje
Klausytis Valero – tikras malonumas, iškart justi, jog jis turi tikrą dovaną bendrauti su žmonėmis, savitą požiūrį į daugelį dalykų. Pašnekovas ir pats tai žino, o tokias savybes, pasakoja, jam padėjo išugdyti įdomios darbo patirtys. „Visada bendravau su žmonėm, man lengva kalbėtis ir su bobute, ir su prezidentu“, – šypsosi pašnekovas.
Kaip pats sako, jo darbai dažniausiai būdavo susiję su aptarnavimu, greta dažniausiai būdavo ir maistas. Jis yra dirbęs ir padavėju, ir administratoriumi, ir barmenu, o vienas įsimintiniausių epizodų buvo darbas tuomet legendinėje šašlykinėje „Žarija“, veikusioje Gedimino prospekte.
Pašnekovas barmenu čia dirbo 1989–1991-aisiais. „Dar prisimenu, kaip ten pas tėtį apsilankydavau“, – šyptelėjęs tarsteli Mindaugas.
Dirbti į gamyklą manęs nenuvarysi, aš ne tam sutvertas. Visada buvau prie maisto, prie žmonių.
„Žarija“ tuo metu buvo ypatinga vieta. „Tada, kai joje dirbau, lankydavosi visi garsiausi Lietuvos rašytojai, poetai, kiti kūrėjai. Man teko bendrauti su Sigitu Geda, Antanu A. Jonynu, užsukdavo Juozas Erlickas. Turiu ir jų knygų su autografais. Jie susirinkdavo, šnekėdavosi ir, aišku, ne tik apie poeziją, meną, bet ir politiką. Pamenu, buvo toks laikas, kai nebuvo galima gerti alkoholio, o aš „Žarijoje“ turėjau tokį kambariuką ir ten atnešdavau kavinuką, įpildavau, aišku, ne kavos, – valiūkiškai šypsosi Valeras. – Esu bendravęs ir su Antanu Šabaniausku, pašnekovu jis pasirinkdavo būtent mane, oi, kokių istorijų yra man pripasakojęs – iš kelionių, koncertų, šiaip nuotykių. Žodžiu, dirbti į gamyklą manęs nenuvarysi, aš ne tam sutvertas. Visada buvau prie maisto, prie žmonių.“
-
Niujorke gimusi, Teksase augusi Lindrė Vilniuje įkūrė „tacos“ restoraną: būna dienų, kai vos spėja gaminti
-
Juliana įkūrė „Mamos gardėsius“, kad kepėja mama neliktų bedarbė: dirba kartu ir niekada nesipyksta
-
Susipažinkite: maži, veržlūs maisto prekių ženklai kartais nė neatpažįstami kaip lietuviški
-
Mamos ir dukrų trejetukas Kretingą užburs skanėstais, žada, kad bus „nuogne skanu“
Šeimos verslo idėja gimė turguje
Kurį laiką Valeras buvo kiek atitrūkęs nuo maisto – kartu su žmona Halės turgavietėje jie prekiavo drabužiais. Būtent čia porai gimė verslo idėja – pabandyti patiems gaminti ir žmonėms pasiūlyti kokybiškų mėsos gaminių, nes patys tokių turguje pasigesdavo. Toks ir buvo „Kadaginės“ startas jau prieš keliolika metų.
„Pradėjom mes labai kukliai – nuo lašinių. Turguje gavome vietą ir pradėjom prekiauti. Nuo pat pradžių su žmona sutarėm, kad gaminsim patys, labai kokybiškai, tarsi gamintume sau. Nebijojom bandyti, nes nors aš vilnietis, žmona yra kilusi iš kaimo, ji augdama visada matė, kaip dešras, lašinius, kitus mėsos produktus gamina jos tėvai, seneliai. Pamatėm, kad su tais lašiniais turguje mums visai gerai sekasi, žmonės perka ir giria. Taip ir prasidėjo mūsų verslas“, – prisimena vyras.
Pamenu, jei tik koks balius, tėvas visada gamina ir kepa šašlykus, iki šiol taip yra.
Kai tėvai pradėjo šį verslą, Mindaugui buvo apie 20, viena jo sesuo kiek jaunesnė, kita vyresnė. Tačiau nė vienas iš vaikų nepanoro jungtis prie tėvų. Nors tėvų verslo idėja, anot Mindaugo, jo nė trupučio nenustebino.
„Pamenu, jei tik koks balius, tėvas visada gamina ir kepa šašlykus, iki šiol taip yra. Taigi, tėvus visada prisimenu prie maisto“, – sako jis.
Jau svarstė, kad verslą parduos svetimiems
Apie 20 metų Mindaugas ėjo savo keliu – dirbo leidybos srityje, seserys taip pat turėjo savas veiklas. Valeras prisimena, jog vienu metu abu su žmona ėmė apsiprasti su mintimi, jog kada nors verslą reikės parduoti svetimiems. Prisipažįsta, jog jų tokia perspektyva pernelyg nedžiugino.
Tačiau, kaip sako Mindaugas, maždaug prieš penkerius metus jo galvoje vis tik ėmė kirbėti mintis, jog gal ir verta pasiduoti tėčio įkalbinėjimams. Ir štai jau porą metų jis yra įmonės direktorius, o talentingasis pardavėjas ir kalbėtojas jo tėtis rūpinasi parduotuve vienoje iš naujųjų sostinės turgaviečių. Mama iki šiol užsiima gamyba, į verslą įsijungusios ir abi seserys – viena visa koja, kita tik iš dalies.
Valeras nė neslepia, jog yra labai laimingas, jog dabar atžalos dirba kartu, kaip pats sako, „ateina laikas sukauptą patirtį perduoti vaikams“.
„Mindaugą įkalbinėti teko ilgai, leidyboje jam sekėsi gerai, tačiau mačiau, kad ten yra lubos. Pastebėjau, kad perspektyvų jam ten nebėra. O čia atsiveria kitos galimybės, čia tavo verslas, kitaip mąstai, žiūri, čia atsiveria ateitis, gal ir Mindaugo vaikai viską perims“, – klausiamai žvilgtelėdamas į sūnų samprotauja Valeras.
Tėčio pasididžiavimas – šeimos komanda
Tėtis ir sūnus daug bendrauja, tačiau šeimos nariai nesitrina šonais, nes turi kelias prekybos vietas, dar dirba kaip tiekėjai, prekiauja ir internetu, tad kiekvienas turi savas atsakomybes.
„Bet kas 2–3 savaites mes susirenkam ir visi 5 tariamės, būna, ir kokias 4 valandas prasėdim. Diskutuojam, jei prireikia, net balsuojam, gerai, kad komandoje – nelyginis skaičius žmonių. Apsvarstom, ką padarėm, ką dar galim padaryti“, – susirinkimų dienotvarkę apibūdina šeimos tėvas.
Ryšys su saviškiais paprastesnis, galima drąsiau kalbėti, nė vienas nėra priešas.
Jis pasakoja, jog įsijungus į verslą vaikams, jiems su žmona gerokai sumažėjo darbų krūvis, bet ne mažiau malonus jam savos komandos jausmas. „Tokia komanda yra visai kitas lygis. O ir ryšys su saviškiais paprastesnis, galima drąsiau kalbėti, žinai, kad nė vienas nėra priešas. Galim turėti skirtingas nuomones, bet visi norim padaryti kuo geriau“, – aiškina Valeras.
Kai paklausiu, kiek įvairiausių mėsos gaminių dabar turi šeimos įmonė, pirmasis suskumba atsakyti Mindaugas – iki šiol iš viso sukurta apie 150 gaminių, tačiau dabar gaminama maždaug pusė jų. Vieni atsiranda, kitų atsisakoma, kaip sako tėvas ir sūnus, jie gamina atsižvelgdami į tai, ko nori žmonės, kartais tiesiai pirkėjų ir klausia, ko jie pageidautų, ko pritrūko.
Sumanę naują gaminį taip pat turi savą testavimo sistemą – pirmiausiai ragauja patys, tada prašo ragauti ceche dirbančią komandą, o galiausiais ištikimus pirkėjus, kurie jau tapę savotiškais ekspertais. Jei visi patvirtina, jog naujas gaminys, gardus, jis įtraukiamas į asortimentą.
Receptai, keliavę iš kartos į kartą
Pokalbio metu Valeras nesyk akcentuoja, kad jų gaminamos dešros, lašiniai, kiti mėsos gaminiai yra brangesni nei masinės gamybos. Jie itin skrupulingai atsirenka mėsą, įdeda daug rankų darbo, neskubina gamybos proceso, nepiktnaudžiauja druska, o iš cheminių priedų naudoja tik nitritinę druską, kuri reikalinga, kad dešrų spalva būtų patrauklesnė, jos nebūtų pilkos. „Bet ir tai naudojam apie pusę leistino kiekio“, – tarsteli pašnekovas.
Tai tiesiog yra gryna liaudies patirtis, perduodama iš kartos į kartą.
Iš kur šeima ima receptus, juk apie 150 gaminių skamba įspūdingai! „Žinot, yra toks posakis – „viskas, kas genialu, yra paprasta“. Tiesiog yra principiniai dalykai, kuriuos reikia žinoti. Svarbiausia – neužgožti mėsos skonio, tad beriama druskos, pipirų, dar koks prieskonis. Mano žmona labai jaučia skonius, turi daug patirties. Ji prisimena, ką dėdavo tėvai, seneliai, tai tiesiog yra gryna liaudies patirtis, perduodama iš kartos į kartą“, – paaiškina vyresnysis Tamošiūnas. O Mindaugas čia pat prisimena, kaip kartą yra važiavę klausti recepto babos – jo mamos mamos.
Tarp favoritų – ir paprastesni, ir prašmatnūs gaminiai
Pokalbį baigiam populiariausių šeimos įmonės gaminių aptarimu – kas gi labiausiai patinka lietuviams? Čia tėtis ir sūnus aktyviai papildo vienas kitą, kartu garsiai svarsto.
Anot jų, labai populiari yra kiaulienos nugarinė – ir rūkyta, ir vytinta. Išskirtine jie vadina ir savo karką, nes ją gaminant prireikia labai daug kruopštaus rankų darbo – karka yra iškaulinama, į vidų dedama sprandinės, ji išverdama ir rūkoma. Abu sutartinai sako, kad labai paklausios kiaulių ausys – tradicinis lietuviškas užkandis prie alaus.
„Šalia ausų viena paklausiausių vasaros prekių yra kiaulių knyslės – jos verdamos, o tada rūkomos. Kai gerai pagamintos, jos labai gardžios“, – tikina Valeras, vėliau parodysiantis vakuuminę pakuotę su nematytus grybus primenančiomis kiaulių knyslėmis.
Tamošiūnai sako, kad mėgstami ir tie produktai, kuriuos jie patys vertina kaip prabangesnius, delikatesinius. Tai vištienos kepenėlių paštetas su brendžiu, antienos vyniotinis, vytinta jautiena. Žinoma, jie pripažįsta, jog pastaruoju metu tokių brangesnių produktų pardavimas kiek sumenko, nes dėl karo, bendros krizės nuojautos žmonės labiau taupo. Kita vertus, stengiasi neprarasti ūpo ir palaikydami vienas kitą toliau dirbti.
Dar jie didžiuojasi, kad tradiciniais mėsos gaminiais jų parduotuvėse apsirūpina lietuviai emigrantai – ateina čia „užsipirkti“ į priekį vienu kartu, kad turėtų kokiam mėnesiu, o kartais atsiunčia ką nors su sąrašu, kad nupirktų ir atsiųstų. „Aišku, kad mums čia komplimentas“, – paklaustas, kaip tą vertina, šypsosi Valeras. O Mindaugas šyptelėdamas pritariamai linkčioja galva.
