Iš rankų į rankas per tinklus kažkada buvo siuntinėjamas žavus filmukas „10 dvasinio prabudimo požymių“. Nežinia, ar tokie pojūčiai būdingi tik dvasiškai prabudusiems, bet akivaizdu, kad tokiais „negalavimais“ šiandien skundžiasi kas trečias ketvirtas sutiktas (bent jau mano pažįstamas) žmogus.
Jei ausyse zvimbia elektra ar čirškia žiogai, greičiausiai tai yra či energijos perteklius arba nesubalansavimas. Tą energiją reikia kažkur panaudoti. Pavyzdžiui, sakoma, jog fiziškai padirbus, tie žiogai išnyksta. Kitiems reikia gerai išsimiegoti arba pailsėti.
Pažįstu žmonių, kurie, pajutę žiogus ausyse, kreipėsi į medikus, bet pastarieji tokius „ligonius“ vijo pro duris, kad tie nesudarytų ilgos eilės už kabineto durų ir negaišintų brangaus laiko. Tie žmonės atliko visus medicininius tyrimus, tačiau jų rezultatai – geri. Taigi, ką daryti žmogui, kuris netiki dvasiniais dalykais, bet visur girdi elektros laidų zvimbimą, o medicina neranda jokių negalavimų? Negi tokį žmogų galima vadinti prabudusiu? Galbūt jis pats to nesuvokia? Bet ar įmanoma nesuvokti?
Galbūt iš tikrųjų sveikų žmonių nėra, o tik ne iki galo ištirti. Gal mus veikia mobilusis ryšys, per garsiai tarškantis televizorius, mp3 grotuvas? Gal mūsų imtuvai galvose pradeda pagauti signalus iš paralelinių pasaulių? O gal angelai siunčia impulsus, kad metas keistis? Prieš pradedant ieškoti atsakymų į panašius klausimus, vertėtų pasižiūrėti, kokie gi kiti yra dvasinio prabudimo požymiai. Tame filmuke jų išvardyta 10.
1. Keičiasi miego režimas. Jūs nepavargstate ir jaučiate savyje daug energijos. Pripraskite prie to ir nesujaudinkite. Jūsų kūnas suras savo laiką.
2. Jaučiasi dilgčiojimas odoje, galvos srityje. Atrodo, kad kažkas pirštu spaustų pakaušį. Atsiranda įkvėpimas kūrybai, taip pat juntama vibracija apie ausis ir galvą. Jei tokie pojūčiai jaučiami, vadinasi, pradeda funkcionuoti karūnos čakra Sachastara. Per ją įteka dangiškoji energija.
3. Netikėti emocijų proveržiai. Gali apnikti liūdesys, vienatvė, džiaugsmas, pyktis be jokios išorinės priežasties. Viso to reikia, nes išeina anksčiau užblokuotos emocijos. Jos gali išeiti iš širdies čakros. Su atlaidumu žvelkite į visa tai, paleiskite viską su meile.
4. Senos problemos sugrįžta. Dėl to galite pasijusti sutrikę. Tačiau jūs nesate palikti vieni. Susitikite akis į akį su senomis problemomis ir jas „atidirbkite“. Tai yra būtinas giluminis išsivalymas.
5. Jūsų fizinis kūnas gali keistis. Jūsų maitinimosi įpročiai tampa sveikesni. Visas kūnas ir protas atrodo lyg būtų kitoks, nei esate įpratę. Viskas grįš į pusiausvyrą, kai bus „atidirbtos“ senos problemos. Jei judate grynos meilės link, jūsų vibracijos didės.
6. Jūsų jautrumas padidėjo. Atsidaro šeštasis jausmas ir pradedate geriau jausti subtiliąsias energijas. Akyse galite matyti šviesos blyksnius, energijos rutulius, šviesos tinklelius ir pan. Gali atsirasti keistas zyzimas ausyse, neįprasti kvapai ir jausmas, kad kažkas dar yra šalia. Šituos ženklus siunčia dvasinės būtybės ir jūsų dvasiniai gidai. Nebijokite to, prisiminkite, kad visada jūs esate svarbiausi ir nustatote savo taisykles.
7. Į pasaulį pradedate žiūrėti tarsi kitomis akimis. Visur įžvelgiate meilę ir vienybę. Tegul visa tai vyksta. Būkite gailestingi ir mylintys, kiek tai įmanoma, ir nebarkite savęs už netikusią dieną. Būkite švelnesnis su savimi pagal savo supratingumo lygį.
8. Jus ima slėgti seni stereotipai. Bandote išsilaisvinti iš senų įpročių ir varžančių šablonų, kurie jums daugiau nebetarnauja. Būkite drąsūs, ir tai padarykite. Išvalykite viską, kas sena, kad atsirastų vietos naujam.
9. Pamatysite vis daugiau ženklų, kurie jums kalba apie pačius giliausius dalykus. Jie bus jums labai reikšmingi priklausomai nuo to, kaip augs jūsų sąmonė.
10. Sinchronizmo srautas greitėja. Ši nuostabi įvykių grandinė sako, jog esate teisingame kelyje. Susitikimai, žmonės, skaičiai ir begalės kitų sutapimų tiesiogiai yra susiję su jūsų mintimis. Pasistenkite juose įžvelgti jums siunčiamą žinią ir pasikliaukite savo nuojauta. Prisiminkite – kelyje esate ne vieni...
Žinoma, galima išvardyti labai daug įvairių fenomenų. Kiekvienas žmogus gali turėti savų, specifinių, kurie nebūdingi kitam. Kai atsiranda šie ir panašūs fenomenai, žmonės išsigąsta, bėga pas gydytojus. Iš tiesų pas medikus nueiti reikia nebent dėl šventos ramybės, t. y. vien tam, kad atmestume mintis, kad tai yra kokios nors ligos simptomai. Nes jeigu to nepadarysime, gali užgraužti mintis „gal rimtai sergu“. Tačiau čia atsiranda kita problema, o kur rasti patikimų gydytojų, kurie supranta situaciją ir neieško ligų ten, kur nėra jų...
Jei žmogus tikintis, jam vertėtų nueiti pas jo konfesijos dvasininką. Jaunesnės kartos dvasininkai tuose klausimuose turėtų būti pasikaustę, jei, žinoma, jie dirba iš pašaukimo, o ne dėl pinigų.
Tie, kurie praktikuoja prižiūrimi dvasinių mokytojų, rizikuoja mažiau, nes visuomet gali pasiklausti ir išgirsti kompetentingą patarimą. Tačiau šių dienų paradoksas yra tas, kad tokie efektai ištinka ir visiškai tais dalykais netikinčius žmones. Netgi tuos, kurie nepraktikuoja nei jogos, nei ciguno, nei Rytų dvikovų. Ir netgi tuos, kurie į bažnyčias eina tik per didžiąsias šventes ir dalyvauja mišiose nebent kaip statistai.
Tokiems žmonėms tai gali būti ženklas, kad metas apsispręsti: ar gyventi kaip anksčiau, ar pradėti Kelionę. Jeigu jie jaučia tokius simptomus, vadinasi, jau yra dvasios paženklinti, ir tik laiko klausimas, kada prasidės pats procesas. Jei žmogus bus pakankamai užsispyręs ir nesuvoks, jog metas eiti pirmyn, jis gali susirgti, patekti į avariją ir pan. Kitaip tariant, gyvenimas jam siųs žinutes ir ragins susivokti. Kadangi toks žmogus turi dvasios dovaną, privalo atlikti misiją, ant jo pečių gula didelė atsakomybė.
Anksčiau paminėti ir nepaminėti fenomenai gali ištikti ne tik dėl to, kad žmogus sąmoningai pradeda kopti Jokūbo laiptais. Tai gali atsitikti ir labiau žemiškais atvejais, kai subyra iliuzijos, nukrinta rožiniai akiniai, kai dogmos, kurių buvo aklai laikomasi, pavirsta nelogiškomis ir kvailomis, kai subyra į lentynas sustatytas gyvenimas, kai ištinka artimo mirtis ir su tuo puoselėtos viltys ir iliuzijos. Ir t. t.
Kai žmogus praranda dalį jo gyvenimą kausčiusių šablonų, atsilaisvina papildomi gyvybinės energijos (či, prana – jų realumą mokslas jau seniai įrodė) kiekiai, kurie pagyvina energijos, o tuo pačiu – fizinio apvalkalo medžiagų apykaitą, kraujotaką. Organizmas iš dalies arba visiškai pradeda valytis. Jei šalia yra dvasinis mokytojas, jis tuos procesus mato ir padeda juos išgyventi. Bet jei jo nėra, patartina susirasti. O jeigu atsiranda jausmas, kad „niekuo nepasitikiu, niekuo netikiu“, reikia kažkaip pačiam suimti save į rankas, tyrinėti savo būsenas, pojūčius, skaityti knygas ir mėginti šiuos procesus SUVALDYTI.
Mano asmeninė patirtis sako, kad nereikia tokių dalykų palikti savieigai, nes tada atsiranda noras pabėgti ar išsisukti nuo to, kas vyksta, nes tai nemalonu, baugu, svetima, neaišku, neprognozuojama. Ir protas nori paspausti ESC klaišą bei grįžti į pirminius, pažįstamus failus. Nepatartina to daryti, nes niekada nebus taip, kaip buvo. Sustoti – prilygtų lėtai savižudybei. Todėl nelieka kitos išeities – tik eiti pirmyn.
Tekstas Gintaro Mikšiūno
