Viskas, kas mums itin svarbu, mus labiausiai skaudina. Mūsų problema ta, kad pernelyg koncentruojamės į mums daug reiškiančius dalykus, pernelyg prie jų prisirišame.
Kaip galime tiesiog paleisti viską, ko laikomės įsikibę? Tik žinodami, kad viskas bus gerai bet kokiu atveju. Taip, tai tiesa. Be to, tai labai naudingas pratimas: mintyse išvardinkite viską, prie ko esate labiausiai prisirišę (partneris, darbas, sveikata, humoro jausmas, šeima, draugai, hobis), o paskui sau pasakykite, kad be jų galite apsieiti. Norint išgyventi, žmogui reikia labai mažai, ir jis ištveria viską – net tai, kai iš jo gyvenimo pasitraukia brangūs žmonės ir prarandami svarbūs dalykai.
Jūs suprasite, kad visų geriausia priimti visus ir viską tokius, kokie jie yra. Gaila, aišku, bet mes negalime pakeisti visko, kas mus gyvenime nervina. Ne mūsų galioje vėluojantys autobusai, teroristai, nekompetentingi politikai ir esą nieko nebegerbianti jaunuomenė.
Tiesa ta, kad gyvenimas pernelyg sureikšminamas – tai toks globalus pokštas. Mes kažkodėl esame įsitikinę, kad tiesiog turime kankinančiai visame kame ieškoti prasmės. Mes trokštame susirasti prasmingos veiklos, mes apskritai laužome galvas dėl tikrosios gyvenimo prasmės, mus labai jaudina, jei jos neįžvelgiame. Ir būtent tai mums sukelia skausmingas kančias – tokias, kad dažnai norime visus ir viską pasiųsti po velnių.
Atsisakykite minties patobulinti šį pasaulį. Kai pabandysite, pasijusite lyg prigulę pailsėti po sunkaus darbo – jūs atsipalaiduosite. Jūs nebetrokšite visko kontroliuoti. Nebenorėsite pakeisti pasaulio ir matyti jį pagal savo įsivaizdavimą, o ne tokį, koks jis yra.
Nepradėkite stresuoti dėl savo sprendimų. Ar jie teisingi? Ir ką kas pagalvos? Atsipalaiduokite ir pajuskite, ko jums reikia, ko trokštate – ir permainoms bus tiesiog sunku neįvykti. Galbūt jau kitą dieną po to, kai manėte, jog išprotėsite, jei liksite dirbti nekenčiamame darbe, jums paskambins pažįstamas ir pasakys apie laisvą vietą kitur. Kai nustosite galvoti apie tai, ko iš jūsų tikisi aplinkiniai, pradėsite gyventi taip, kaip norite jūs.
Pabandykite kiekvienoje akimirkoje įžvelgti begalinį grožio potencialą. Mes įpratę iš praeities į dabartį tempti savo įsitikinimus, kuriuos mums įkalė auklėjimas. Ir jie mus riboja. Jei paliktume juos praeičiai ir į pasaulį pažvelgtume vaiko akimis, mus apimtų nuostabus jausmas – palengvėjimas, sumišęs su šviesiu liūdesiu.
Kodėl mus taip jaudina tai, ką apie mus galvoja kiti? Todėl, kad nežinome, ko norime patys. Jei žmogus turi aiškų tikslą (pavyzdžiui, tapti Anglijos futbolo rinktinės vartininku), jis to ir sieks, nekreipdamas dėmesio į nieką. Tvirtai žinodamas, ko jam reikia, ir pasitikėdamas savo jėgomis jis turi milžinišką potencialą atmesti visas kritines pastabas ir visas svetimas nuomones („galėtum daugiau laiko skirti mokslams“, „galėtum susirasti normalų darbą“, „tu tiesiog veltui švaistai laiką“)... Kai mes žinome, ko norime, ir tvirtai žengiame tikslo link, tai viskas, ką apie mus mano aplinkiniai, įgauna vis mažesnę reikšmę.
Didžiausia problema ta, kad reikšmingiausi dalykai gyvenime verčia mus labiausiai kentėti. Bijoti galima visko. Kai kurie bijo įsimylėti, nes vienas iš buvusių nelaimingų romanų sukėlė daug skausmo. Kai kurie bijo imtis svajonių darbo, nes kartą bandė ir jiems nepavyko. Kai kurie apskritai bijo išeiti iš namų, nes prisimena skausmingus išgyvenimus dėl incidento gatvėje.
Tačiau žmogus neturi visko bijoti, o tiesiog suvokti, kad pavojai egzistuoja. Reikia suvokti, kad, pavyzdžiui, vairuojant automobilį, gali kilti įvairių grėsmių, bet tai nereiškia, kad geriau nesėsti prie vairo. Suprantama, kad pavojinga kirsti judrią gatvę pėsčiomis, bet bijoti – beprasmiška. Geriau jau pabandyti nusileisti kalnų slidėmis nuo kalno per pūgą, suvokiant, kuo rizikuoji, nei niekada net nepabandyti slidinėti.
