Suplanuokite, ką auginsite greitai ir patogiai!
Brunera (lot. Brunnera)
„Išraiškingiausi lapai pasaulyje! Brunera pražysta pavasarį melsvais, į neužmirštuoles panašiais žiedeliais. Visus likusius metus bruneros papuoš gėlyną savo širdis primenančiais lapais. Dažniausiai pasitaikančios veislės yra tarsi pasipuošusios sidabru, pavyzdžiui, „Jack Frost“, „Sea Heart“ arba dar sidabriškesnė „Silver Heart“.“
Dar svarbiau tai, kad bruneros puikiausiai jaučiasi pavėsyje. Štai ten šviesi spalva praverčia – ji ir tamsiausią šešėlį pagyvins. Todėl bruneros pavėsyje – puikus ir puikus ir puikus pasirinkimas. Žinoma, ir saulėje jos augs, jeigu tik užtikrinsite drėgmę.
Natūralistinio stiliaus gerbėjai bruneras taip pat gali įsirašyti į savo norų sąrašą, nes jos tinka tam žemiausiam sluoksniui, užpildančiam tarpus tarp aukštesnių augalų“, – sako Lina Liubertaitė.
Tiarelė (lot. Tiarella)
Pasak apželdinimo kursų organizatorės, tokie kuklučiai augalai kaip tiarelė gali dirbti gėlyne puikų darbą. Savo karpytais lapais jos uždengia žemę ir taip sudaro nepalankias sąlygas naujoms piktžolėms išlįsti.
„Ją rekomenduočiau ne tik gėlyno tarpuose, kad uždengtų pliką žemę tarp aukštesnių gėlių, bet ir tiesiog kaip kilimą. Jeigu turite šiaurinę sklypo pusę, kur karaliauja šešėlis, bet ten nevaikštote – ar tikrai reikia kankintis su problematiška veja? Sodinkite ten tiareles ir mėgaukitės gražia lapija, o pavasarį – žvaigždiškais puriais kvepiančiais žiedynais.
Jei tiarelėms patiks, jos gali greitai plėstis ir sukurs puikiausią kilimą. Kai kur gali plėstis net per greitai, todėl su lepiomis gėlėm jų nesodinkite, kad neuždominuotų. O ko gi reikia, kad joms patiktų? Tai geras turtingas dirvožemis ir pakankamai drėgmės. Įsivaizduokite drėgną mišką – štai tokios vietovės augalas yra tiarelė.
Nuotraukoje matoma širdžialapė tiarelė (Tiarella cordifolia), bet yra ir įvairių veislių su įdomesniais lapais, pavyzdžiui „Iron Butterfly“ lapai su ryškiomis purpurinėmis gyslomis ir rožiniais pumpurais, kurie išsiskleidžia į baltus žiedynus“, – pataria tinklaraštininkė.
Žiognagė (lot. Geum)
„Šita elegantiška gėlelė yra iš tų, kurios vis lieka neįvertintos ir nepastebėtos. Žiognagė yra daugiametė gėlė, puikiai auganti saulėje, bet toleruojanti ir dalinį pavėsį. Jos gražumo pikas – gegužės / birželio mėnesį, kai pražysta nuostabiais žiedeliais.
Žiognagės auga greitai, todėl pasodinę gražaus rezultato sulauksite jau pirmaisiais metais. Kartu tai reiškia, kad ji nebus ilgaamžė – po kokių penkerių metų gali reikti ją atnaujinti, padalinti. Bet jeigu dabar įrenginėjate gėlyną ir kaip tik reikia rezultato jau šiai vasarai, tikrai sodinkite žiognagę.
Populiariausia ir labiausiai įvertinti žiognagių veislė yra „Mai Tai“ – visų pirma dėl spalvinės gamos, kuri tokia universali, kad tinka praktiškai bet kokiame gėlyne. Nors žiognagė „Totally tangerine“, kuri labiau oranžinė, irgi populiari užsienio dizainerių projektuose.
Bet kuriuo atveju Lietuvoje ją galime auginti absoliučiai sėkmingai, ir savo gėlynus pagražinti šitais elegantiškais žiedeliais, verta“, – siūlo Lina.
Bijūnas (lot. Paeonia)
„Kam duotumėt gėlės – vasaros karalienės titulą – rožei ar bijūnui? Man bijūnai yra nuostabų nuostabiausias augalas. Negana to grožio, jis dar labai ilgaamžis – vienoje vietoje gali ir 20, ir net 50 metų augti. Pasižiūrėkite į apleistas sodybas – pamatysite, kad gėlių darželiai piktžolėm seniai apėję, o bijūnai iškelia kasmet savo pasakiška galvas kaip niekur nieko.
Aišku, tai nereiškia, kad reikia bijūnus piktžolėmis apleisti – parinkite jiems gerą vietą: derlingą, saulėtą, ne prie namo, ne prie medžių. Geriausia sodinti nuo rugpjūčio antros pusės iki rugsėjo pabaigos.
Ankstyviausios veislės pradeda žydėti gegužę, o daugumos žydėjimo pikas vis dėlto yra birželis. Žiedai balti, gelsvi, rausvi, raudoni, kreminiai, įvairiaspalviai, tuščiaviduriai, pilnaviduriai... Jeigu užsimanysite auginti pilnavidurius, dažnai jie neišlaiko savo galvų dėl didelio svorio – dėl visa ko pasirūpinkit atramomis.
Natūralistinio dizaino fanams – neatsisakykite bijūnų, jie ilgaamžiai, puošnūs, daugiamečiai augalai. Jeigu atrodo kiek per sunkūs ir per stambūs, rinkitės tuščiavidurius ir švelnesnių spalvų“, – pasakoja tinklaraštininkė.
Viendienė (lot. Hemerocallis)
Viendienė gali būti ne tik klasikinė gėlė, bet ir šiuolaikiško gamtiško gėlyno pažiba. „Pradėkime nuo to, kad viendienės yra daugiametis augalas, kurio vienas žiedas težydi vieną dieną. Kaip tai įmanoma? Gera žinia ta, kad tų žiedų viendienės turi tikrai daug. Taigi paskaičiuokime – viename žiedyne būna nuo 10 iki 50 pumpurų, o viename kere gali būti iki 50 žiedynų, gal ir daugiau.
Žiedų jūra galite džiaugtis nuo birželio ir net iki pat šalnų, atsižvelgiant į tai, ar veislė žydi pakartotinai, ar ne. Viendienės nereiklios gruntui ir gali augti praktiškai visur: tiek molyje, tiek smėlyje, tiek durpžemyje. Jeigu perkate įmantresnes veisles, tai joms būtų pravartu šiek tiek pagerinti dirvožemį, pavyzdžiui, įdėti humuso, pamulčiuoti, pamaitinti trupučiu trąšų. O apskritai normalu, kad viendienės vienoje vietoje auga ir 10 metų, tad šis augalas tikrai nereiklus ir ilgaamžis“, – aiškina L.Liubertaitė.
Veigelė (lot. Weigela)
Krūmas su fantastiškais žiedas – ar gali būt geriau? Gali. Taip sako tie dizaineriai, kurie ne itin myli veigeles. Tai panagrinėkime privalumus ir trūkumus, siūlo Lina.
Privalumai:
- nuostabūs žiedai, gali būti ryškių spalvų; žiedų itin daug;
- spalvoti lapai – ne visų veislių, bet yra ir tokių. Šioje nuotraukoje veigelė „Alexandra“ su tamsiai vyšniniais lapais ir ryškiai rožiniais žiedais. Lapai gali būti ir salotiniai, ir labai tamsūs, ir margi, ir paprasti žali;
- dažnai žydi pakartotinai. Pavyzdžiui, šita nuotraukoje žydi gegužę ir birželį ir pakartotinai rugpjūtį ir rugsėjį (nors, aišku, ne taip gausiai);
- tereikia derlingos dirvos ir saulės.
Trūkumai:
- nelabai dėkinga veigelės kaip krūmo forma. Jį galima formuoti ir taip šiek tiek pagerinti reikalus, bet paprastai jis sunkiai įsipiešia į bendrą vaizdą želdyne. Šakos padraikos linksta į šonus, užgula ant kitų augalų.
Tikroji levanda tikroji (lot. Lavandula angustifolia)
„Ne bet kokią levandą, o tik tikrąją galiu rekomenduoti auginti Lietuvoje. Provanso laukuose auginama italinė levanda (lot. Lavandula stoechas), pasižyminti intensyviu kvapu – net nereikia judinti žiedų, kad pajustum aromatą. Jų žiedai stambesni, o viršūnėlėse yra vadinamosios karūnėlės.
Daugelis žmonių apsigauna, galvodami, kad šios levandos puikiai augs pas juos sklype, tačiau taip nėra. Italinės levandos yra labai jautrios šalčiui. Dauguma jų gali būti auginamos tik nuo 8 atsparumo zonos, o Lietuvai būdingos 4–6 zonos.
Taigi, mes nepapuolame į tą klimato zoną, kurioje jos auga ir gerai žiemoja. Lietuvoje geriausia auginti tikrąją levandą (lot. Lavandula angustifolia), nes ji gali išgyventi mūsų šalies klimato sąlygomis. Ji nėra tokia kvapi kaip italinė, taip pat skiriasi žiedyno forma.
Šios rūšies levandos žiedai neturi vadinamosios karūnėlės, jų spalva dažniausiai būna šiek tiek blankesnė, labiau pastelinė. Nors yra ir tokių veislių, kurių žiedai yra labai ryškios spalvos, pavyzdžiui, Lavandula angustifolia „Hidkote Blue Strain“. Dar turiu pastebėti, kad ne visos tikrosios levandos veislės žiemoja Lietuvoje, todėl patarčiau renkantis atkreipti dėmesį ir į tai.
Siūlyčiau iš pradžių įsigyti vieną krūmą, žiūrėti, ar gerai prigyja, ar peržiemoja, ir tik tada sodinti didesnį kiekį. SVARBU: levanda yra puskrūmis, todėl ją būtina formuoti ir karpyti“, – pataria Lina.
Daugiau apie iniciatyvos „100 augalų“ augalus skaitykite ČIA.
