Daug sudėtingiau nusisukti, kai pamatote jų akis.
Stenkitės pamatyti giliau, nei raukšlėmis išvagota vis dar švelni jaunuolio, bandančio pabėgti iš užburto priklausomybės ir prievartos rato, oda.
Jų akyse matosi pasidavimo šešėlis arba lašelis vilties. Kai kurios neduoda ramybės, kitos, priešingai, ją suteikia. Kai kurios kupinos susimąstymo arba bandymo jį paslėpti. Kai kurios yra šiltos iš švelnios, kitos – grubios ir neramios.
Galbūt svarstote: kodėl jie čia? Kaip jie išgyvena, turėdami tiek nedaug? Ko jiems reikia, kad vėl atsistotų ant kojų?
Atsakymai į klausimus ne visada būna lengvi. Sprendimai ne visada prieinami. O kažkieno praeities nuklydimų kiekis gali išlikti nežinomas.
„AP“ fotografas Jae Hongas vyko į Sietlą, San Fransisko paplūdimio zoną ir Los Andželą ir darė intymius benamių portretus – tai dalis projekto, apžvelgiančio Vakarų Pakrantės benamystės krizę. Jis naudojo specialų objektyvą, sufokusuojantį žmonių akis.
Štai istorijos, kurias papasakojo tie žmonės.
Jamesas Harrisas (54 m.)
Gyvenamoji vieta: palapinė Holivude, Kalifornijos valstijoje.
Jamesui Harrisui patinka pradėti fraze „Telaimina jus Dievas“, prieš prašant pinigų. Taip jis jaučiasi geriau – jis kažką siūlo mainais už labdarą.
„Sunku elgetauti ir imti daiktus iš žmonių“, – sakė vyras.
Jis 30 metų serga AIDS. Kai vaistai nustojo veikti, vyras susirgo depresija, ir jį iškeldino iš būsto. Dabar jis jaučiasi tarsi būtų atstumtasis, pažeidžiamas ir bandantis išgyventi.
„Mane buvo sumušę, apiplėšę, vaikė, – sakė vyras. – Žmonės vagia tavo palapines, brezentą ir rūbus. Praradau viską, ką turėjau.“
Jis tikisi, kad kaip veteranui, jam pavyks gauti nuolatinį būstą, nors ir praleido anksčiau pasitaikiusią galimybę, kadangi dėl laiko, praleisto prieglaudoje, jį išbraukė iš chroniškų benamių sąrašo.
Jis pragyvena iš 900 JAV dolerių per mėnesį (socialinio draudimo) bei to, ką sugeba surinkti. Šiek tiek papildomų pinigų padeda gauti kokaino parūkyti prieš miegą.
„Poreikiai pirmoje vietoje, narkotikai – paskutinėje“, – sakė jis.
Paskutinius paskutinio čekio pinigus – 105 dolerius – jis išleido kostiumui ir makiažui, kad galėtų atrodyti kaip Dviveidis, personažas iš Betmeno komiksų. Jis norėjo „sąžiningai užsidirbti“, kartu su kitais apsirengusiais superherojais ar filmo personažais prašyti pinigų Holivudo Bulvare.
Tačiau sekėsi nekaip. Vyras sakė, kad neuždirbo nė cento.
Tammy Stephen (54 m.)
Gyvenamoji vieta: Sietlo benamių stovyklavietė.
Ją vadina „mama“. Tammy Stephen, kurios vaikai jau užaugę, gamina ir prižiūri Antro šanso stovyklos gyventojus, lyg jie būtų jos vaikai.
„Neleisiu savo šeimai būti alkanai. – sakė ji. – Stengiamės, kaip galim, kad išgyventume. Neleidžiu žmonėms dergtis iš mano šeimos.“
Buvo laikas, kai ji ir jos dukra gyveno kažkieno sandėliuke už 700 dolerių per mėnesį. Buvo sudėtinga išgyventi iš jos 734 dolerių neįgalumo pašalpos.
Ji asmeniškai žino, kas yra uždaras priklausomybės ratas; į jį ją įtraukė jos pačios tėvai.
Ji 6 kartus prarado gyvenamąją vietą, nes jos trečias vyras svaiginosi, ir dėl to juos iškraustė. Paskutinis kartas įvyko tada, kai, atrodė, kad viskas jau gerėja. Jos vyras buvo tik ką susiradęs naują darbą, tačiau pirmąjį atlyginimą išleido metamfetaminui. Po to ji pasuko savo keliu.
„Sulaužiau pagrindinę taisyklę. Sutikau jį reabilitacijos centre, – sakė ji. – Vienas iš pirmųjų jo pasakytų dalykų buvo „Neįsimylėk manęs. Aš negeras.“ Turėjau jo paklausyti.“
Ji neišblaivėjo iki trečiojo karto reabilitacijos centre.
Benamė ji jau daugiau kaip trejus metus ir kalbėjo su stovyklos gyventojais apie „susimetimą“ kokio nors būsto nuomai. Tačiau mažyčių butukų nuoma siekia 1200–1500 JAV dolerių per mėnesį.
Buvo laikas, kai ji ir jos dukra gyveno kažkieno sandėliuke už 700 dolerių per mėnesį. Buvo sudėtinga išgyventi iš jos 734 dolerių neįgalumo pašalpos.
„Dauguma mano pažįstamų benamių benamiai yra ne dėl to, kad yra narkomanai ar alkoholikai, – sakė moteris. – Galbūt kažkada tokie buvo. Dauguma žmonių yra benamiai, kadangi būstas ar jo nuoma jiems yra neįkandami.“
Jorge Ortega (40 m.)
Gyvenamoji vieta: Skid Row, Los Andželas.
Jorge Ortega miega gatvėje, viename stebimiausių benamių prieglobsčių Amerikoje.
Šaligatvis dvokia šlapimu, narkomanai voliojasi netoliese.
J.Ortega sakė, kad 18 metų jis dirbo autokrautuvo vairuotoju Tarptautiniame Los Andželo oro uoste. Po to darbe prasidėjo problemos ir jį išvarė.
Viena iš tų problemų buvo narkotikų vartojimas. Jis sakė, kad narkotikus pradėjo vartoti gyvendamas Meksikoje ir būdamas vos 12-os metų, dirbdamas jis bandė mesti.
„Visada, kai mano gyvenime atsiranda kažkas gero, kažkas atsitinka“, – sakė vyras.
Dabar jis renka kartoną, kad gautų už jį pinigų.
J.Ortega susijaudina, kalbėdamas apie savo 14-metį sūnų, kurio nematė ir su kuriuo nekalbėjo jau keletą metų. Jo šeima gyvena netoliese, tačiau jis nenori būti šalia jų ir nenori, kad jie matytų jį tokį.
„Esu čia pats vienas, – sakė jis. – Man patinka būti vienam.“
Alicia Adara (33 m.)
Gyvenamoji vieta: palapinė Sietle.
Alicia pasakoja, kad gatvėje atsidūrė po to, kai pralaimėjo kovą su buvusiu vyru dėl dviejų vaikų globos.
Kad išgyventų, moteris prašo išmaldos; ji taip pat gauna 198 JAV dolerius maisto talonų pavidalu. Maudosi ji „Mary‘s Place“ – tai nepelno siekiantis dienos priežiūros centras benamiams. Kartais ji nusiprausia vonioje Sietlo perkėlos terminale.
Maudosi ji „Mary‘s Place“ – tai nepelno siekiantis dienos priežiūros centras benamiams.
Palapinė, kurioje ji miega, nėra namai, kurių ji norėtų, tačiau dabar tai namai, kuriuos ji renkasi – ir tai geriau nei gyventi prieglaudoje.
„Nemėgstu prieglaudų. Jaučiuosi, tarsi būdama kalėjime, – sako moteris. – Beveik visą gyvenimą buvau tarsi kalinė. Man to reikia. Man reikia būti čia. Tai laisvė.“
Sėdėdama centro skersgatvyje ir „stumdama“ laiką, ji sakė, kad taip gyvens galbūt dar metus, o tada tikisi susirasti pastovų darbą. Ji neįsivaizduoja, koks bus tas darbas.
Ji ilgai tyli apie tai galvodama ir tada pasako: „Šunų prižiūrėtoja.“
Bennie Sayee Koffa (66 m.)
Gyvenamoji vieta: Sietlo palapinių miestelis.
Bennie S.Koffa išsiskiria iš benamių savo apranga – jis vilki kostiumą. Draugai juokais vadina jį Tony Soprano, kadangi jie mano, jog jis atrodo kaip „mafiiozas“.
Jis sako, kad tai įprotis, kuris išliko nuo darbo Liberijos vyriausybėje.
Jo tikslas – ir toliau studijuoti Bibliją bei tapti dvasininku. Jis nori padėti nepasiturintiems.
B.S.Koffa sakė, kad į Jungtines Valstijas atkeliavo 1990-aisiais ir niekada nebegrįžo, kadangi gimtinėje metų metus tęsėsi civilinis karas. Jis gyveno Kanadoje ir siekė pabėgėlio statuso Amerikoje.
Benamiu jis tapo po to, kai prieš metus išsiskyrė su savo žmona. Neperseniausiai jam pasitaikė galimybė gyventi palapinių miestelyje.
„Gyvenime turėjau visko, – sakė jis. – Esu labai dėkingas, kad esu Antrojo šanso stovykloje, kurios pavadinimas man kai ką reiškia.“
B.S.Koffa sakė, kad turi protinę ligą, dėl kurios kaltina gimtinėje tvyrojusią korupciją ir nesantaiką.
Jis bando pagražinti stovyklavietę ravėdamas piktžoles, nors neseniai jis atsisakė darbo virtuvėje, kadangi jį erzino bendradarbiavimo stoka.
Jo tikslas – ir toliau studijuoti Bibliją bei tapti dvasininku. Jis nori padėti nepasiturintiems.
„Norėčiau iš čia dingti, – sakė vyras. – Tačiau suprantu, kad tai yra mano kelionės dalis.“
Johnas Ruizas (9 m.)
Gyvenamoji vieta: namas ant ratų su savo šeima Mountain View, Kalifornija, „Google“ namai.
Ketvirtokas svajoja lankyti koledžą. Jis žino, kad tai kelias link geresnio darbo bei ant tvirto pamato stovinčių namų.
Jo tėvas – už minimalų atlyginimą dirbantis kraštovaizdžio architektas – perkėlė savo šeimą į senstantį kemperį po to, kai juos iškraustė iš buto, kurio nuoma vis kilo ir kilo bei priartėjo prie 3000 JAV dolerių per mėnesį. Jo mama – penktą mėnesi nėščia.
Vienas geriausių dalykų – turime mažą orkaitę, prie kurios galima valgyti.
Šeima savo namą ant ratų parkuoja prie daugiabučio, kuriame buto nuomos kaina siekia 6000 dolerių per mėnesį.
Johno Ruizo mokyklos draugai buvo nustebę, kai sužinojo, kad jis gyvena namelyje ant ratų.
„Maniau, kad jie juoksis, bet jie nesišaipė“, – sakė berniukas.
Blogiausia gyvenimo kemperyje dalis – jame labai mažai vietos, vasarą labai karšta, o žiemą labai šalta. Kartu su broliu jam tenka eiti parnešti vandens bei išmesti šiukšles.
„Bent jau turime namus, kuriuose galime gyventi, – sakė berniukas. – Turiu daugybę žaislų. Vienas geriausių dalykų – turime mažą orkaitę, prie kurios galima valgyti.“
Johnas svajoja apie sėkmingą savo šeimos gyvenimą kartu ir galbūt gyvenimą dvare – namuose, kur galiniame kieme galbūt bus supynės ir baseinas. Arba bent jau name, kuris būtų pakankamai didelis, kad turėtų savo kambarį.
„Noriu laimingo gyvenimo“, – sakė jis.
Barry Warrenas (52 m.)
Gyvenamoji vieta: Sietlo gatvė.
Barry Warrenas sėdi sulankstomoje kėdėje prie pirkinių vežimėlio su savo daiktais. Benamis jis buvo visą savo suaugusiojo gyvenimą – neskaitant trijų metų, kuriuos, pasak jo, jis praleido kalėjime.
Jis sakė esantis šizofrenikas ir gaudavo neįgalumo pašalpą dar prieš išvykstant iš Kalifornijos.
„Mamytė norėdavo pamišėlio pinigų, – sakė vyras. – tokia buvo mūsų šeima.“
Beveik 20 metų pragyvenęs Kalifornijoje be namų, jis persikraustė į Sietlą, kur geresnės pašalpos, o gyvenimas gatvėje yra saugesnis.
„Visi žino, kad Sietlas yra benamių miestas, – sakė vyras. – Tai yra ir visada bus geriausias miestas, jei esi benamis.“
Nepaslankumas ir protinė liga neleido jam susirasti darbą, sakė jis. Jis buvo tinginys iki pat 30-ties. Tada jis bandė dirbti, tačiau jo niekas nesamdė.
Jis sakė, kad turi obsesinį kompulsinį sutrikimą ir tikrai būtų geras valytojas. Kartais jis praleidžia iki 3 valandų per dieną, šluodamas šaligatvio dalį, kurioje gyvena.
„Vaikštai tame tunelyje – jis šlykštus. Tada vaikštai čia ir dar klausi: „Ar čia tas pats šaligatvis?“ – juokdamasis sakė vyras.
Dolores Epps (41 m.)
Gyvenamoji vieta: kažkur prie Los Andželo.
Dolores Epps kalba grubiai, laisvai keikiasi ir seksualiniu priekabiavimu atsako vyrams, kurie laido nepadorias replikas.
Kažkada ji dirbo kirpykloje ir iki šiol užsidirba kirpdama plaukus. „Neliečiu kiekvieno, tik švarius žmones“, – sako D.Epps.
„Visi šie velniai narkomanai ir toliau atrodys kaip velniai narkomanai. Jūs – ne mano problema. Bet jei esi švarus ir tiesiog nori pasigražinti ar pasikeisti, tada taip.“
D.Epps sakė, kad benamė ji nuo tada, kai prieš penkerius metus mama ją išspyrė iš namų San Diege. Jos mamai priklauso jos 15-metės dukters ir 9-mečio sūnaus globa.
Ji sakė, kad nevartoja narkotikų išskyrus „žolę“, tačiau kalba ir apie tai, kad „kurį laiką buvo švari“ prieš atsikraustant atgal pas mamą 15-ai mėnesių. Ji sėdo į kalėjimą dėl kivirčo su mama dėl savo vaikų.
Ji gyvena iš 900 dolerių neįvardijamo neįgalumo pašalpos bei papildomai užsidirba kirpdama plaukus ir pardavinėdama elektroniką. Ji taip pat klauso paskaitų internete.
Paskutinę naktį ji praleido pas draugę ir galėjo nusimaudyti. Palyginti su kitais, gyvenančiais gatvėje, jai, jos pačios žodžiais, sekasi visai neblogai.
„Čia esantys ir siaubingai atrodantys žmonės patys taip renkasi, – sakė moteris. – Arba jie serga rimta psichine liga, arba yra priklausomi nuo rimtų narkotikų. Viskas.“
Harrisonas Perkinsas (31 m.)
Gyvenamoji vieta: Sietlo gatvė.
Kelias į gatvę prasidėjo nuo stiprių nuskausminamųjų recepto, pasakojo Harrisonas Perkinsas.
Jis serga reta širdies liga ir kenčia nuo kojų skausmų. Savo medikamentus jis pradėjo keisti heroinu, nepaisant to, kad tai jam brangiai kainavo.
„Todėl nieko nebeturiu, – sakė vyras. – nebeturiu rankinio laikrodžio. Nebeturiu vestuvinio žiedo. Atsikračiau visais turėtais papuošalais.“
Man dažniau siūlo narkotikų nei gyvenamąjį plotą.
Jis taip ir nebaigė koledžo, kur studijavo kompiuterines technologijas, tačiau ne vienerius metus dirbo darbą su kompiuteriais.
Kartu su žmona jie prarado gyvenamąją vietą, kai ji netyčia mamos virtuvėje sukėlė gaisrą, ir būsto savininkas nebeleido jiems grįžti.
H.Perkinsas sakė, kad jis „švarus“ jau šešis mėnesius, tačiau gatvėje išlikti blaiviam labai sunku. Jis tikisi grįžti į gimtąjį Klivlendą bei apsistoti pas brolį. Vyras pripažįsta, kad jo priklausomybė pablogino jo ir brolio santykius, tad jis nežino, kas nutiks jam grįžus.
Jis su žmona neišgali turėti būsto Sietle, gyvendami iš 760 dolerių neįgalumo pašalpos, kurią jis kas mėnesį gauna, todėl jis elgetauja.
Prieglaudoje jie negali būti kartu ir nenori būti vietose, kuriose knibžda patalynės parazitų, todėl jie pasirinko gyventi gatvėje, kur pavogė visus jų daiktus.
„Man dažniau siūlo narkotikų nei gyvenamąjį plotą, – sako vyras. – Net ir blogiausiomis narkotikų vartojimo dienomis turėdavau stogą virš galvos... Mes neturime nieko – tiesiogine to žodžio prasme.“
Moi Williamsas (59 m.)
Gyvenamoji vieta: Los Andželo gatvės.
Priešais elegantišką Millennium Biltmore viešbutį, Moi Williamsas sėdi pasviręs į šoną ir pasirėmęs alkūne ant laiptukų, vedančių į Los Andželo centre esantį parką.
Jis neišsiskiria iš verslininkų ar darbuotojų minios, skubančios namo, jis pritampa kaip vienas iš daugelio benamių žmonių, tingiai leidžiančių dieną Peršingo aikštėje.
M.Williamsas pasakoja apie savo gyvenimą, o jo akyse tuštuma.
Jis sakė, kad gatvėje gyvena jau trejus ar ketverius metus. Jo plaukai ir barzda pradeda žilti, o už ausies styro cigaretė.
Jis turėjo darbą, bet „jis tiesiog išslydo“. Vyras manė, kad susiras kitą, tačiau to taip ir neįvyko.
„Nebekovoju, kaip anksčiau, – sakė vyras. – Kai buvau jaunesnis, prieš susirasdamas darbą, labai daug kovojau.“
Dabar jis kovoja su narkotikais ir alkoholiu.
M. Williamsas norėtų turėti būstą ir šiek tiek pinigų, bet jis negyvena prieglaudose ir nestovi eilėje socialinei pagalbai gauti. Kol kas jam gerai ten, kur yra.
Bernadette Ortiz (39 m.)
Gyvenamoji vieta: laikina prieglauda San Jose bažnyčioje, Kalifornijoje.
Bernadette šiek tiek anksčiau gyveno palapinių miestelyje su savo vaikinu ir sužinojo, kad laukiasi.
Tai padėjo jai susirasti prieglobstį bažnyčioje, tačiau jos vaikelis, Serenity, negalėjo likti su ja. Kūdikis naktį praleidžia su šeimos nariu, o dieną grąžinamas mamai.
„Nežinau, ką be jos daryčiau, – sakė B.Ortiz. – Aš ją dievinu. Žiūriu į jos akytes. Ji žiūri į manąsias. Tai neįkainojamos akimirkos su ja.“
B.Ortiz pasakojo, kad apie penkerius metus praleido be pastovaus stogo virš galvos po to, kai kivirčai su vyru paaštrėjo, ir jis ją išspyrė.
Ji užsiminė apie narkotikų vartojimą, tačiau plačiau nieko nepasakojo: „Turėjau problemų“, – pridūrė ji.
Ji paliko savo keturis vaikus, kurių vyras neleidžia jai lankyti dėl to, kad ji benamė, pasakojo moteris.
B.Ortiz ir jos vaikinas planavo rugsėjį įsikelti į 1050 JAV dolerių per mėnesį kainuojantį butuką, už kurį 6 mėnesius mokėtų Katalikų labdaros fondai. B.Ortiz sakė, kad galų gale ieškosis darbo. Tačiau tai nebus darbas greito maisto įstaigoje. Ten ji turėjo nemalonios patirties.
„Tai per sunku, – sakė ji. – Turi susidurti su klientų nuotaika ir užgaidomis. Ir turi suktis labai greitai. Aš buvau per lėta.“
Robertas Irwinas (72 m.)
Gyvenamoji vieta: Sietlo palapinių miestelis.
Robertas Irwinas save apibūdina kaip auksarankį, 25-erius metus turėjusį stabilų priežiūros inžinieriaus darbą Sietlo ligoninėje, iki kol ši užsidarė prieš kelis dešimtmečius.
Benamiu jis tapo šiais metais po to, kai nesisekė gyventi su kitais žmonėmis. Maždaug prieš tris mėnesius jis atsidūrė Antrojo šanso stovykloje, kuri, kaip jis sako, apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis.
„Anksčiau nuolat būdavau piktas, – sakė vyras. – Jie mane priėmė. Nuo pat pirmosios dienos jaučiausi pakylėtas.“
R.Irwinas pritaikė savo gabumus taisydamas palapines arba sutvirtindamas platformas, pastatytas ant žvyruotų ruožų. Jis tikisi, kad pavasarį išvyks iš stovyklos ir persikraustys į Mičiganą, aplankys savo sergančią vyresnę sesę ir gyvens pas savo sūnėną.
Kalbėdamas apie šeimą jis susijaudino ir pasakė: „Mane šiek tiek liūdina.“ Jis sakė, kad planuoja per visą šalį važiuoti savo senuoju Chevy Blazer.
„Tai būtų mano paskutinė kelionė“, – sakė vyras.
Benamystės protrūkis miestuose visoje Vakarinėje Amerikos pakrantėje stumia bendruomenes į neviltį. „The Associated Press“ agentūra išsiuntė žurnalistų komandą, kuri vestų šios krizės kroniką, rastų paaiškinimus ir identifikuotų potencialius problemos sprendimus.
