„Tai nėra dažnas reiškinys IT pasaulyje, kur viskas keičiasi gan sparčiai – ir programiniai produktai, ir darbuotojai“, – teigia pašnekovas, sutikęs pasidalinti savo patirtimi ir papasakoti savo darbo ypatumus.
– Papasakokite, kaip susidomėjote IT sritimi?
– Susidomėjau studijų Vilniaus universiteto Matematikos fakultete metu. Stojau 1978-aisiais. Buvo geri dėstytojau, pavyzdžiui, a. a. Ambrasas, kurie sugebėjo sudominti. Gali būti, kad pati pradžia buvo įsisąmoninimas fakto, kad iš tikrųjų suvokiame tai, ką galime aprašyti algoritmu ir po to užprogramuoti. Todėl, pavyzdžiui, niekas iš tikrųjų nežino, kas tas žavesys.
– Kas jums įdomiausia jūsų darbe, kad dirbate tiek daug metų?
– Kaip konsultantas, linkęs atsakinėt išsamiai, matau du klausimo aspektus – kas įdomiausia apskritai ir įdomiausi konkretūs atvejai. Atsakymui pravers kontekstas.
Jau 15 metų konsultuoju vieno konkretaus programinio produkto, skirto Žemės nuomos mokesčiui (ŽNM) administruoti, naudotojus (prieš tai, be kita ko, konsultavau tos informacinės sistemos pirmtako naudotojus).
Jei kalbėtume apie įdomumą apskritai, išskirčiau tokius aspektus:
– pasitaiko įdomių klausimų. Kai esi išsiuntęs bent 100 000 laiškų, įdomu gauti problemą, kuri dar nėra pasitaikiusi.
– įdomu interpretuoti įstatymus. Būtų puiku, jei to nereiktų daryti, deja, yra, kaip yra, ŽNM privalo būti surinktas – klientas negali laukti, kol atsiras įstatymas, aiškiai ir vienareikšmiškai interpretuoti kai kuriuos teisinius momentus. Tenka klientams siūlyti interpretacijas, rekomenduoti pasitarti su teisininkais, ir apsispręsti, ką konkrečiai daryti.
Įmonė ir kolegos irgi keičiasi. Tad negali sakyti, kad dabartinė įmonė – tokia pati, kokia buvo prieš penkerius metus, o toji – tokia pati, kaip buvo prie 10 metų.
Dažniau praktikoje pasitaikančioms interpretacijoms siūlomi programos sprendiniai, kuriais lengviau naudotis, rečiau – tokie, kurie labiau imlūs vadinamajam „rankų darbui“ (pavieniams veiksmams su duomenimis).
Mano asmenine nuomone, kelių dešimčių tūkstančių ŽNM mokėtojų atžvilgiu valstybė elgiasi nekorektiškai. Ypač palyginti su maždaug milijonu Žemės mokesčio mokėtojų, kurių teisinė aplinka sutvarkyta pakenčiamai, bet tai nutiko tik prieš 5–6 metus (!).
Žiniasklaida mėgsta aptarinėti įvairių mažumų teises, bet tik ne mokestinių mažumų diskriminaciją. Gal dėl to, kad iš to didelės sensacijos nepadarysi?
Kaip pagalvoju – dirbu netoli nuo pastato, ant kurio IKI stiliumi galėtų kabėti plakatas „Nešviežia, nes perrenkama kas 4-erius metus“. Per 20 metų ŽNM mokėtojų labui esu nuveikęs ne mažiau (tai čia dar kukliai pastebint), negu tos visos 5 Seimo kadencijos kartu paėmus. Ir vienas sklype karys – jei tas sklypas nuomojamas (šypsosi).
– įdomu analizuoti situacijas, kurios iš pažiūros, apskritai neįsivaizduojamos ir negali nutikti, nes taip negali būti niekada.
– įdomu tyrinėti klientų poreikius ir siūlyti jų įgyvendinimo kelius.
– įdomu tai, kad nė viena diena nėra panaši į jokią kitą, nes užklausų srautas nuolat kinta.
Jei kalbėtume apie konkrečius įdomius atvejus, įdomus yra toks sutapimas: pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose (tarp kitko, populiariausiame visų laikų) paminėta žemės sklypo nuomos sutartis buvo žodinė panaudos, sklypas buvo išnuomotas už nedidelę paslaugą. Sutartis buvo tarp Dievo ir Nojaus, o sklypo dabartinis pavadinimas yra Everestas. Tačiau tuo metu (ir tai išliko senovės armėnų kalboje) sklypo pavadinimas buvo Masis.
To programinio produkto, su kuriuo dirbu pastaruosius 15 metų, abreviatūra irgi yra MASIS (Mokesčio administravimo savivaldybėse IS).
– Dabar, kai daugelis keičia darbus kas kelerius metus, kokius matote didžiausius pliusus dirbant toje pačioje įmonėje jau 20 metų?
– Negaliu palyginti ir pakomentuoti. Tik tiek, kad įmonė ir kolegos irgi keičiasi. Tad negali sakyti, kad dabartinė įmonė – tokia pati, kokia buvo prieš penkerius metus, o toji – tokia pati, kaip buvo prie 10 metų.
Kai atėjau į ją 1998 m., buvo gal 6 darbuotojai, o dabar vien programuotojų keliasdešimt – tikslų skaičių įvardyti būtų sunku. Jei imtume visą INVL grupę, kuriai įmonė priklauso, skaičiai apskritai įspūdingi. Vargu ar šioje šalyje yra kita IT įmonė, turinti po vienu stogu tiek programuotojų.
– Kuo užsiėmėte iki dabartinio darbo?
– Iki tol tesu keitęs tris darbus (1983–1998 m. laikotarpiui tai nėra daug). Bet to pakako, kad galėčiau sakyti, jog esu išbandęs viską, kuo užsiima kolegos, išskyrus finansų direktoriaus poziciją. Pavyzdžiui, priešpaskutinis darbas buvo mano individuali įmonė, o pagrindinė veikla – mokomosios kompiuterinės programos.
Manau, kad turėčiau patekti į Guinnesso rekordų knygą kaip asmuo, kuris per metus pardavė vienos konkrečios valstybės švietimo įstaigoms daugiau programų, negu visi pasaulio programinių produktų gamintojai kartu sudėjus.
– Ar niekada nekilo noro pakeisti darbo? IT sfefa gali atrodyti tokia monotoniška.
– Darbas tikrai nėra monotoniškas. Veiklos, kuriomis teko/tenka užsiimti, yra mokymai, kursų vedimas, mokomosios medžiagos ruošimas, dokumentacijos (specifikacijos ir pan.) ruošimas, analitinė veikla, pardavimai (įskaitant sutarčių ruošimą), testavimas, konsultavimai raštu ir žodžiu, dalyvavimas programinio produkto migravime į naują versiją, klientų importo duomenų paruošimas migravimui, kai kurie kiti techniniai darbai. Tikrai įvairovės pakanka.
– Ar jūs jaučiatės laimingas savo darbe ir kas to džiaugsmo teikia daugiausiai?
– Darbe jaučiuosi pakankamai komfortabiliai, bet nuo tų laikų, kai nustojau programuoti, negalėčiau sakyti, kad darbe jaučiuosi laimingas. Daugiausia džiaugsmo darbe teikia... stalo futbolas. Jei kalbėtume apie momentinius dalykus, visada malonus momentas, kai padedi klientui išspręsti sudėtingą problemą.
– Kaip reaguoja nauji kolegos, pažįstami, išgirdę, kad įmonėje esate ilgiausiai dirbantis žmogus?
– Įmonės naujokai, kurie sužino, kiek laiko čia dirbu, stebisi. Tačiau ne mano stažas didžiausias.
Įmonė buvo sukurta susiliejus dviem kitoms – tarp kitko, jos „gimimo diena“ sutampa su manąja. Imant abi pradines įmones, yra net trys kolegos ilgesniu darbo stažu. Bet tik vienas visą laiką dirba tą patį, programuoja.
Manau, kad turėčiau patekti į Guinnesso rekordų knygą kaip asmuo, kuris per metus pardavė vienos konkrečios valstybės švietimo įstaigoms daugiau programų, negu visi pasaulio programinių produktų gamintojai kartu sudėjus.
O kas dirbtų su vienu ir tuo pačiu produktu ištisus 15 metų, tokio nėra. Apskritai, toks programinio produkto gyvavimo laikas yra retenybė. Jau daugiau kaip 7 metus gyvuoja sukurta iš pagrindų atnaujinta jo versija, ir klientai pastaruoju metu gan sparčiai pereina prie jos.
– Ar galvojate apie tai, kiek dar norėtumėte dirbti šioje srityje?
– Jei šeimyninės aplinkybės leistų, seniai dirbčiau kokioje nors vokiškai kalbančioje šalyje. Tad, jei nuo manęs priklausytų, nepasakyčiau, kad labai jau norėčiau dirbti būtent šioje srityje, bet dėl gero mikroklimato, kuris, kiek žinau, nėra retenybė IT įmonėse, nesakyčiau, kad nenorėčiau apskritai.
– Papasakokite, ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Hobiai kinta. Ne viskas, kas buvo mėgstama prieš 40 metų, mėgstama ir dabar. Nebent žvejyba ir grybavimas. Hobiai kinta ir laike – rudeniop labiau traukia grybavimas, pavasarį – audiofilija (dėl vienos didelės parodos, vykstančios gegužės mėnesį Miunchene).
Audiofilai naudoja muziką aparatūros klausymuisi, tuo jie skiriasi nuo melomanų, kurie daro atvirkščiai. Melomanas liūdi, kai miršta koks garsus atlikėjas, audiofilas – kai koks garsus konstruktorius. Nes jų pasaulyje tai gal ir ne tas pats, kas Salomėja Nėris ar Maironis poezijos, bet Marcelijus Martinaitis tai jau tikrai.
Šis hobis įdomus tuo, kad nuolat susiduri su mistika. Aparatūrų skirtumų kartai nieks negali paaiškinti, joks mokslas. Čia tas pats, kaip nuolat matytum aplinkui šmirinėjančius vaiduoklius, ir tai nebūtų masinė haliucinacija. Laida audiofilams taip ir galėtų vadintis – „Vaiduoklių pasaulyje“.
Pastaruoju metu susidomėjau sudoku. Domiuosi stalo žaidimais, labirintu. Koks bus kitas, negaliu pasakyti, priklauso nuo anūkės (šypsosi). Tarp kitko, ji pirmąjį savo sudoku išsprendė būdama 7-erių. O aš – prieš 7 metus.
Hobiai kinta. Ne viskas, kas buvo mėgstama prieš 40 metų, mėgstama ir dabar. Nebent žvejyba ir grybavimas.
Iš retesnių hobių išskirčiau kavos grupinio pirkimo organizavimą. Gal jau 7 metai, kaip esu subūręs grupę, kuri perka kavą iš užsienio e. parduotuvių – dėl asortimento bei dažnai geresnio kainos/kokybės santykio.
Esame gerai išstudijavę Vokietijos kavos rinką, dabar atradome gerą tiekėją iš Prancūzijos.
– Tad gal išduosite paslaptį, kokia kava pati skaniausia?
– Kavos pasaulis labai įvairus, ir nėra pačios skaniausios kavos, tai skonio dalykas. Bet yra ryški takoskyra tarp industrinio (pagreitinto) skrudinimo, prekybos centrų kavos ir normalaus skrudinimo kavos specializuotose parduotuvėse.
Jei atsiduri nežinomoje šalyje ir nežinia kokiame mieste bei nori nusipirkti kavos pupelių, viena aišku – reikia eiti į artimiausią kavos parduotuvę (išimtis Š.Korėja ir Olandija, vienoje tokių nėra, kitoje pavadinimas turi kitokią prasmę).
Joje kava bus nepalyginamai geresnė, nei bet kuriame miesto prekybos centre. Tik normalaus skrudinimo kava galima mėgautis, o tenkinti kofeino poreikį, aišku, tinka ir prekybos centrų kava, bet mėgautis ja – neįmanoma. Kad tą suprasčiau, teko išgerti apie 3 kg normalios kavos.
Jei kalbėtume apie ragautas skanias kavas, tai tikrai skonio reikalas. Jei kava iš geros reputacijos ūkininko neligotos plantacijos, gerų metų, teisingai apdorota, pagal technologiją skrudinta ir gerai laikoma bei tinkamai paruošiama, ji kažkam yra skani. Kai kurios kavos turėtų būti labai jau mažai kam neskanios. Aš, pavyzdžiui, sunkiai įsivaizduoju, kad kažkam gali būti neskani Espresso Shangi (nebent nemėgsta šio paruošimo būdo), Jamaica Blue Mountain, Panama Geisha Esmeralda kavos.
Draugai vis pasišaipo, kad kelis dešimtmečius nekeičiate darbo? Didžiuokitės – jūs esate mūsų ieškomas herojus ar herojė, tereikia pasidalyti savo istorija! O gal pažįstate ilgai vienoje vietoje dirbančių žmonių?
Rašykite ir siūlykite gyvenimas@15min.lt – pradedame straipsnių ciklą apie ilgai vienoje darbo vietoje išdirbusius žmones.
