„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2016 06 04

23-ejų metų vilkiko vairuotoja Saulena Rudaitytė: „Pirmą kartą įsėdusi vairuoti vilkiko nepasiekiau pedalų“

Vyrai dažnai mėgsta pajuokauti ir patraukti per dantį vairuojančias moteris. Esą jos prastesnės vairuotojos nei stipriosios lyties atstovai. Tačiau tokiems Saulena Rudaitytė, kuri jau dvejus metus po pasaulį keliauja vairuodama vilkiką, tikrai atrastų, ką pasakyti.
Saulena Rudaitytė
Saulena Rudaitytė / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio retas ir patiki, kad jaunutė, nedidukė ir smulkutė mergina pasirinkusi netikėtą ir, kaip daug kas stereotipiškai pamanytų, nemoterišką profesiją – yra vilkiko vairuotoja. „Gauti teises ir kartu dirbti mane ragino draugas, kuris jau kurį laiką vairavo vilkiką, – prisimena pašnekovė, į pokalbį atvykusi su savo, kaip juokauja, asmens sargybiniu – mylimuoju Rinu. – Štai dabar kartu dirbame Lietuvos ir Danijos įmonėje, keliaujame po pasaulį ir vilkiką vairuojame jau porą metų“.

Rinas juokauja: „Dabar labai geri laikai – tuo naudojasi daugelis ispanų ir rumunų, dirbantys su savo antromis pusėmis. Tereikia tik vairavimo egzaminą išlaikyti ir, kaip sakau, užtenka, kad moteris tiesiai mokėtų važiuoti“. Tiesa, jis pritaria, kad Saulena moka kur kas daugiau ir savo vairavimo įgūdžiais nenusileidžia nei jam, nei kitiems vairuotojams.

Asmeninio archyvo nuotr./Saulena Rudaitytė prie savo vairuojamo vilkiko
Asmeninio archyvo nuotr./Saulena Rudaitytė prie savo vairuojamo vilkiko

– Kas jums patinka šiame darbe? Keliaujant tenka susidurti su įvairiais žmonėmis, aplankyti ne vieną šalį. Su kokiais nuotykiais susiduriate?​

Rinas: Mes su Saulena į kiekvieną reisą žiūrime ne kaip į darbą, bet kaip į kelionę. Keliaujame į Ispaniją? Keliaujame. Pakeliui nuvešime krovinį, užsidirbsime pinigų ir dar pamatysime šalį. Esame tokie, kad net ir labai pavargę norime nematytą vietą ištyrinėti, išslampinėti ir kuo daugiau pamatyti.

Pavyzdžiui, Švedijoje dirbti vienas malonumas. Vairuotojai labai mandagūs, be to, visada pasiruošę padėti, net jei nespėji tos pagalbos paprašyti, jie tau jau aiškina, kur važiuoti. Dabar gėles vis vežame ten, pamato, kad kelio nerandame, ir iškart prisistato padėti. O kokioje Vokietijoje, Danijoje to nesulauksi.

Saulena: Su prancūzais dar sudėtingiau. Matosi, kad jie supranta ir kalba angliškai, tačiau atsako prancūziškai. Gal tai susiję su jų išdidumu?

Rinas: Aš paprastas žmogus, ir jeigu jie apsimeta, kad mūsų nesupranta, tai aš kalbu lietuviškai (juokiasi). Tada greitai išsisprendžia visos bėdos, ir visi pradedame vieni kitus suprasti.

Danijoje, prisimenu, vienas užsimanė, kad daniškai kalbėčiau – sakau, 100 kronų ir kalbu. Kitas net supyko, kad nekalbu, bet aš jam paaiškinau, kad Lietuvoje juk lietuviškai jis tikrai nečiulbės. Lenkijoje kartais lenku apsimetu, nes moku jų kalbą, tad pokštų darbe tikrai netrūksta.

Saulena: Mums labai patinka viešėti Ispanijoje ir Portugalijoje, ten žmonės dažniausiai linksmi, laimingi ir nuolat švilpauja. Tai juos visada įspėjame, kad baigtų švilpauti, nes pinigų neturės (juokiasi).

– Saulena, o kaip apskritai pradėjote vairuoti vilkiką?

Saulena: Mano karjera prasidėjo tada, kai draugas įsidarbino vienoje įmonėje ir vežiojo krovinius. Aš mokiausi Kaune, tačiau susirgau gripu ir Rinas pasiūlė su juo pasivažinėti iki Vokietijos. Tada jis vežiojo žarnas – ne itin malonus dalykas (šypsosi). Sako, važiuojam, man bus linksmiau, pašnekėsim. Taigi, tas gripas užsitęsė, o man pavyko ir pirmą kartą į užsienį nukeliauti. Vėliau Rinas pradėjo mane mokyti, netgi siūlė pavažiuoti vilkiku, bet tada labai bijojau.

Rinas: Išdirbau toje įmonėje pusę metų, bet kadangi ten buvo nekokia kontora, perėjau į kitą darbą. Saulena tuo metu irgi nebuvo patenkinta, kadangi mokėsi juvelyrikos, dirbo prastai apmokamą ir sunkų darbą – tampydavo paletes su pašarais, kurios sverdavo daugiau kaip 20 kg, todėl norėjosi kažką keisti.

Saulena: Niekas tame darbe netgi nepadėdavo, tad fiziškai labai pavargdavau. Ir tada paskambino Rinas, sako, keliauk laikytis teisių, kad galėtume kartu važinėti. B kategorijos vairavimo pažymėjimą jau turėjau porą metų,o C,E kategoriją galima išsilaikyti tik nuo 21-erių, o mokytis pradėjau būdama 20-ies.

Tiesa, Lietuvoje yra skiriamos didelės lėšos tam, kad būtų galima gauti teises kartu su trišale sutartimi. Žinojau, kad mane, užsiregistravusią darbo biržoje, gali siųsti mokytis vairuoti nemokamai, tačiau nustebino ten dirbusi darbuotoja, kai jai apie tai užsiminiau. Užuot įkvėpusi ir padrąsinusi mane, pasakė tai, ko net pakartoti nenorėčiau. Aš turėjau išklausyti ne pačių maloniausių ir net necenzūrinių žodžių apie tokią savo idėją. Pasak darbuotojos, mano tikslai visiškai nerealūs, aš nesugebėsiu vairuoti vilkiko. Kadangi esu gana taiki, nekovojau, nors greičiausiai reikėjo...

Užuot įkvėpusi ir padrąsinusi mane, pasakė tai, ko net pakartoti nenorėčiau. Aš turėjau išklausyti ne pačių maloniausių ir net necenzūrinių žodžių apie tokią savo idėją.

Taigi, nusprendžiau nepasiduoti ir savo lėšomis gauti vairuotojo pažymėjimą. Prisimenu, kad labai bijojau dėl to, kaip į mane pažiūrės vairavimo mokykloje. Juk ne paprastas teises ruošiuosi laikytis.

Atėjau, sėdėjo administratorė, direktorius, ir tuomet pasakiau, kad B kategorijos vairavimo pažymėjimą jau turiu, o dabar reikia C,E. Jie beveik nuo kėdės pašoko, dar pasitikslino, ar tikrai gerai suprantu, ko man reikia. Tokios reakcijos sulaukdavau ir vėliau, kai mano rankose jau buvo vairuotojos pažymėjimas, kadangi smulki mergina prie vilkiko vairo daugeliui atrodo keistai, neįprastai.

Mokiausi gal apie pusantro mėnesio, kadangi reikia ne tik išmokti vairuoti, bet ir mokėti įkrauti, iškrauti krovinį, žinoti, kaip pritvirtinti įvairias detales ir pan. Su manimi mokėsi dar viena moteris, bet ji pasirodydavo labai retai ir paskui dingo. Mano bendramoksliai nelabai kreipė dėmesio, o dėstytojas iš viso pamanė, kad ne ten pataikiau ir dar kelis kartus tikslinosi, ar tikrai kažko nesumaišiau.

Asmeninio archyvo nuotr./Saulena Rudaitytė prie savo vairuojamo vilkiko
Asmeninio archyvo nuotr./Saulena Rudaitytė prie savo vairuojamo vilkiko

TAIP PAT SKAITYKITE: Nuo gimimo negirdinti Monika Kumžaitė: „Labiausiai žeidžia stereotipai, kad kurtieji yra atsilikę“

Beje, iš pradžių net mano tėvai nepatikėjo, kad aš vairuosiu vilkiką, manė, kad nerimtai kalbu ir nelabai pritarė, tačiau dabar tik džiaugiasi. Vilkiko vairuotojo pažymėjimą gavau pati pirmoji – viskas pavyko iš pirmo karto, tik teorijos egzaminą antrą kartą reikėjo laikyti (juokiasi).

Kaip sekėsi pirmą kartą atsisėsti prie vilkiko vairo, kokie įspūdžiai apėmė?

Saulena: Pirmą kartą vilkiką vairavau su mažesne priekaba, tačiau net tokioje atsisėdus supratau, kad nepasiekiau pedalų. Velnias, galvoju, kas dabar bus (juokiasi). Nors vilkikų yra tiek su mechanine, tiek su automatine pavarų dėže, pirmenybę visada teikiu tik mechaninei. Greičiausiai esu vienintelė tokia moteris, kuri mechaninės niekada nekeistų į automatinę (juokiasi).

Kartais net juokiuosi darbe, kai vyrai prašo vilkiko su automatine pavarų dėže. Taip ir norisi pasakyti, kad, va, aš tokia mažutė ir nieko nebijau, vairuoju, o čia tingi pasistengti (juokiasi). Apskritai vairavimas man visada labai patiko, jaučiu didelį malonumą, sėdėdama prie vairo.

Rinas: Aš pastabus, pamačiau, kad jai gerai sekasi vairuoti, todėl ir pasiūliau imtis šio darbo. Saulena drąsi, nieko nebijo, moka ir varžtą prisukti, ir kitų rimtų darbų imasi.

Lyg tyčia gavau vežti jau minėtą skerdieną ir keliauti į Austriją po kalnus. Važiavau ir kartojau sau – jeigu kitos moterys gali, vadinasi aš galiu dar geriau!

Saulena: Kai mokiausi vairuoti vilkiką, reikėjo išmokti ir praktinių dalykų, pati pirma visur ėjau. Instruktorius sako, tu tik nagų nenusilaužk bedirbdama. O man – vienas malonumas! Kai paklausė grupės, kas nori pavairuoti, irgi pirmutinė išbėgau, nes labai norėjau.

Manęs kartais klausia, kaip aš tokia maža gabaritus jaučiu. Tačiau šiame darbe tas ir yra svarbiausia. Be to, visada reikia mąstyti į priekį ir prisiminti, kad kai vairuoji, už tavęs velkasi priekaba, ir kiekvienas tavo veiksmas ar judesys turi būti apgalvotas.

Baisiausia buvo tada, kai tik pradėjau važinėti ir teko keliauti kalnuotom vietovėm. Bijojau, kad tik nepakliūčiau į kamščius, netektų sustoti kalne ir nepradėčiau riedėti atgal – juk galiu ką nors prispausti. Tačiau draugas visada šalia ir man padeda, jeigu prireikia. Be to, sulaukiau ir komplimento, kad kartais vairuoju geriau ir atidžiau nei jis pats (šypsosi).

Kai rankose laikėte vairuotojo pažymėjimą, kokia buvo pirmoji kelionė?

Saulena: Buvo taip – tik gavau vairuotojo pažymėjimą, iškart iškeliavau kitą dieną į Daniją. Mama vėliau pasakojo, kad labai verkė, matyt bijojo, kaip man seksis. Dar pačiai buvo sunku patikėti, kad jau tikrai dirbsiu ir vairuosiu. Pasirašėme kontraktą, reikėjo rinktis iš dviejų vilkikų su skirtingomis pavarų dėžėmis, o aš, kaip jau minėjau, nenorėjau automatinės pavarų dėžės, ir kaip tyčia teko tas vilkikas, kurio nenorėjau.

Pirmas važiavimas buvo sunkesnis, tačiau kuo toliau, tuo sekėsi geriau. Kadangi tenka vežti įvairius krovinius, prašėme, kad pirmas nebūtų kabinta mėsa, kadangi su tokiu kroviniu reikia elgtis labai atsargiai, kad neapsiverstų. Galiausiai juk neturėjau praktikos!

Tačiau lyg tyčia gavau vežti jau minėtą skerdieną ir keliauti į Austriją po kalnus. Bet nieko, pravažiavome. Važiavau ir kartojau sau – jeigu kitos moterys gali, vadinasi aš galiu dar geriau! Startas buvo sėkmingas, manęs neišgąsdino, o dar labiau įkvėpė.

Vėliau būdavo taip, kad duoda tą mėsą vežti (o daug kas tokio krovinio vengia, nes, kaip jau sakiau, turi būti atsargus), tai mes imamės be jokio streso. Aš sakau taip – esame profesionalūs vairuotojai ir ką duos vežti, tą ir vešime. Nes kai kurie vairuotojai yra aikštingi ir išrankūs, o mums tik duok – pasportuojame, dirbame dviese ir mums tai smagu, o jeigu dar kokioje Ispanijoje, tai iš viso tikras džiaugsmas. Tikrai nuoširdžiai nesuprantu tų, kurie atsisako vežti vieną ar kitą krovinį...

Visada reikia mąstyti į priekį ir prisiminti, kad kai vairuoji, už tavęs velkasi priekaba ir kiekvienas tavo veiksmas ar judesys turi būti apgalvotas.

Kas sunkiausia tokiame darbe?

Saulena: Daugelis mano, kad tai lengvas darbas – tik spaudi greičio pedalą ir gauni didelius pinigus. Bet, su vilkiku neprilakstysi, didžiausias greitis yra maždaug 84 km/h. Tačiau kiek mačiau tokių, kurie išsilaiko teises, tačiau visiškai nenutuokia apie saugos reikalavimus...

Rinas: Važiuojame 21 valandą, o vėliau 9 miegame, tačiau juk nėra taip, kad paspausi mygtuką ir užmigsi. Reikia ir valgyti pasidaryti, nusiprausti, tad iš savo poilsio laiko reikia išbraukti bent porą valandų.

Saulena: Sunkiausia, kai vežame gėles, tada mažai miego tenka. Kartais vien dėl to, kad poilsis būna dieną – labai sunku užmigti, nes už lango šviečia saulė. Teko ir Alpėse 20 km kilti siaurais keliais daugiau kaip valandą. O kartą iš viso vos nesustojome slidinėjimo trasoje (juokiasi).

Rinas: Prabudau ryte, girdžiu rėkauja vaikai – užuolaidas praveriu, o ten slidinėja jaunimas. Štai sakau, Saulena, kur tu norėjai sustoti, gerai, kad perkalbėjau ir likome kitoje vietoje.

Saulena: Tąkart tikrai buvo nuostabus oras, tiek prisižaidėme sniege, kad vėliau teko Rinui kviesti medikus. O kol išaiškinau kur esame... Trys miesteliai tokiu pačiu pavadinimu aplinkui, tačiau šiaip ne taip pavyko sulaukti pagalbos. Juokėmės, kad už gydytojų pagalbą sumokėjome 15 eurų, o kai reikėjo grįžti atgal, teko kviesti taksi, tai 20 km kelionė net 90 eurų atsiėjo.

Po kokias šalis keliaujate dažniausiai?

Saulena: Ne kartą lankėmės Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Lichtenšteine. Labiausiai patinka Ispanijoje ir Portugalijoje, bet apskritai mūsų tikslas dirbant šį darbą kuo daugiau pamatyti. Matome visokių vairuotojų, tokių, kurie net neišlipa iš vilkiko, jiems niekas neįdomu. O mums atvirkščiai – mes negalime sėdėti vietoje. Dėl to visi klausia mūsų, kur ką įsigyti, nes stengiamės sužinoti kuo daugiau. O kadangi kelyje būname 10 savaičių, o po to mėnesį ilsimės, laiko veltui nešvaistome.

Ar nesunku būti šalia vienas kito 24 valandas per parą?

Saulena: Esame puiki komanda, sutariame puikiai, o nesklandumų, kurie yra minimalūs, būna retai. Dažniausiai iš to tik pasijuokiame. Esame kartu ne vienerius metus, todėl galiu pagirti savo draugą. Jeigu nebūčiau sutikusi Rino, kuris man nuolat kartojo, kad galiu, kad man pavyks, kad eičiau mokytis, turbūt ir šiandien dirbčiau nemėgstamą darbą. O dabar galiu pasidžiaugti, kad galiu sau daugiau leisti – ir būstui, ir grožiui.

Anksčiau turėjau sveikatos problemų, vasarą atėjus kamuodavo alpimo priepuoliai, tačiau gydytojai priežasties neatrado. O dabar kaip tik viskas pasitaisė – gal dėl to, kad daugiau laiko praleidžiu šiltose šalyse. Juokiuosi, kad darbas pagerino sveikatą.

Kaip reaguoja kiti vyrai, vilkikų vairuotojai, kai pamato už vairo tokią smulkią mergaičiukę?

Saulena: Vieni būna labai taikūs, mojuoja, o kiti netgi su įniršiu stengiasi pakenkti, aplenkti, sukuria avarines situacijas, provokuoja, kad atsitrenktum. Tai nėra malonu.

Vairavimas – tai mano hobis, todėl galiu tik pasidžiaugti, kad išsipildė mano svajonė daryti tai, kas patinka. Kai pakalbu su kitomis moterimis vilkikų vairuotojomis, jos sako, kad niekada nekeistų šio darbo į kitą.

Ar nėra sudėtinga pasirūpinti higienos ir mitybos reikalais, kai tiek daug laiko praleidžiate vilkike?

Saulena: Jeigu nori, viskas pavyksta puikiai. Vilkikų vairuotojams sąlygos vis gerėja Europoje – už porą eurų bet kurioje degalinėje galima išsimaudyti. Prancūzijoje turbūt šiuo atveju patogiausia ir komfortiškiausia, o jeigu kalbėtume apie mitybą, tai stengiamės ryte valgyti košę, per pietus rimtesnio maisto, o vakare savęs neapsunkinti. Aišku, kartais save norime palepinti, tačiau nesveiko maisto nevartojame, mitybai skiriame didelę dalį laiko ir dėmesio.

Pamato kiti vairuotojai, kad valgome grikius, ir stebisi, kaip su tokiu maistu išvis padirbame, tačiau mums tai patinka ir tinka. Be to, nevartojame alkoholio, nerūkome, o ir mėsos nepersivalgome, stengiamės sportuoti. Pavyzdžiui, vienas kolega vežiojasi dviratį, o mes turime nusipirkę paspirtukus, labai daug vaikštome.

Kaip įsivaizduojate ateitį šiame darbe?

Saulena: Kol kas mus tenkina tokia situacija, manau, kad dar porą trejetą metų tikrai važinėsime. O vėliau matysime, gal liksime logistikos srityje ir užsiimsime vadyba. Lietuvoje turime namus, tačiau jeigu reikėtų gyventi užsienyje, rinktumėmės Ispaniją.

Rinas: Ispanai tokie linksmi, lyg apsvaigę nuo saulės, visada geros nuotaikos.

Saulena: Vairavimas – tai mano hobis, todėl galiu tik pasidžiaugti, kad išsipildė mano svajonė daryti tai, kas patinka. Kai pakalbu su kitomis moterimis vilkikų vairuotojomis, jos sako, kad niekada nekeistų šio darbo į kitą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs