„Muitinėje atsidūriau 1991-aisiais metais, o priešistorė tokia, kad prieš ateidamas čia dirbti, dirbau švietimo skyriaus vedėju. Tuo metu Švenčionyse man pasiūlė užimti muitinės viršininko pareigas. Aš tada net neįsivaizdavau, kaip galėčiau dirbti, nes su tuo nebuvau susidūręs, tačiau po to, kai jau paprašė trečią kartą, sutikau.
O istorija tokia, kad mane nuveža pas Lietuvos Respublikos vyriausiojo muitininko pavaduotoją (iki 1992 m. Lietuvos Respublikos vyriausiojo muitininko nebuvo – aut.), o aš jam sakau, kad noriu būti Švenčionių muitinės viršininku. Žmogus, žinoma, nustebo ir pradėjo klausinėti, kaip apskritai sugalvojau tuo užsiimti, juk ir patirties neturiu, o iškart jau viršininku noriu būti.
Įsivaizduokite, veža cigaretes – šaltienoje, automobilių cilindruose – narkotikus.
Net pasimečiau, juk tai manęs prašė čia ateiti dirbti! Tuomet sulaukiau pasiūlymo, kad jeigu jau taip noriu dirbti muitinėje, turėčiau pradėti nuo inspektoriaus ir apskritai – labai gerai pagalvoti.
Atvažiuoju kitą kartą jau pasirengęs tapti inspektoriumi. Vėl klausia Lietuvos Respublikos vyriausiojo muitininko pavaduotojas, kodėl taip pasirinkau, juk norėjau būti viršininku. Atsakau, kad jeigu jis taip rekomendavo, pradėsiu nuo inspektoriaus. O štai tada vadovas pasakė, kad toks mano požiūris jam atskleidžia, kad aš rimtai apsisprendęs ir pasiūlė man viršininko pavaduotojo pareigas. Vėliau, 1992–aisiais metais, tapau ir viršininku. 1995 metais po reorganizacijos buvo panaikinta Švenčionių muitinė, todėl dirbti teko tarp kelių miestų – Švenčionių, Utenos, Zarasų.
1997–aisiais gavau pasiūlymą dirbti muitinės mokymo centro direktoriumi. Sutikau, darbas irgi patiko, muitininkų mokymo srityje įvyko daug pokyčių: parengta didelė dalis reikalingų norminių dokumentų, pradėti taikyti novatoriški mokymo metodai, įsitraukta į bendrus europinius projektus.
Esu šioks toks ekspertas, atstovauju Europai, skaitydamas paskaitas Vidurinės Azijos šalyse muitinės temomis. Teko patirti visokių nesklandumų, tačiau dabar jau esu muitinės mokymo centro direktoriaus pavaduotojas ir labai tuo džiaugiuosi“, – pasakoja P.Plačas.
– Kaip perėjote nuo švietimo į muitinės aplinką? Ar nebuvo keista pradėti darbus jums naujoje ir nepažįstamoje srityje?
– Jausmą sunku atkurti. Tačiau energijos netrūko ir aš buvau labai užsidegęs daryti, kurti, eiti į priekį, keisti, sugalvoti ką nors naujo. Man tokios savybės buvo būdingos ir naujame darbe.
Beje, tais laikais daugiausia dėmesio buvo skiriama eksportui, o ne importui. Į mūsų šalį buvo galima įvežti viską, o išvežimą labai griežtai kontroliuodavome, kad neišvežtų antrų džinsų, dešros, kitų maisto produktų ar kostiumo.
Labiausiai tais laikais į užsienį norėdavo gabenti džinsus, netgi kramtomąją gumą, įvairius maistus produktus.
Dabar situacija pasikeitė, o anksčiau labai stipriai kontroliavome išvežamas prekes. Prisimenu tokį įvykį, kad ateina žmogus pėsčias, vos gali paeiti, nori pereiti per sieną. Nesuprantame, kas darosi, net kilo tokia mintis, kad jam kažkas negerai, gal prisidaręs? Bet problema netruko išaiškėti – pasirodo, nelaimėlis buvo apsivilkęs net 8 džinsų poras, kurias norėjo išnešti per sieną.
Labiausiai tais laikais į užsienį norėdavo gabenti džinsus, netgi maišiukus, kramtomąją gumą, įvairius maistus produktus. O įsivežti mes leisdavome. Tuo metu buvo sunkmetis, todėl kontroliuodavome, kad iš Lietuvos neiškeliautų svarbūs dalykai.
– O kokia situacija dabar?
– Tiek įvežimas, tiek išvežimas yra kontroliuojami, yra įstatymai ir reikalavimai prekėms – vienokie žaislams, kitokie – maisto produktams, dar kitokie strateginėms prekėms ir t.t.
Dažniausiai daugelis žmonių, netgi aukštas pareigas užimančių specialistų, pareigūnų nesupranta, kad muitinė – tai labai sudėtingai veikiantis mechanizmas, žymiai sudėtingesnis, negu įsivaizduoja, kur galioja daugybė taisyklių. Tikrai nėra viskas taip paprasta, kaip atrodo eiliniam piliečiui.
Dažniausiai daugelis žmonių nesupranta, kad muitinė – tai labai sudėtingai veikiantis mechanizmas, žymiai sudėtingesnis, negu įsivaizduoja.
Pavyzdžiui, temų, kurių mokome, yra daugiau kaip 80, kai kurios jų labai plačios, ir muitininkas turi viską žinoti. Kartais juokauju, kad muitininkas turi būti kaip vaikščiojanti enciklopedija. Tačiau išmokti viską gali būti sudėtinga, tad labai svarbūs ir kiti dalykai, pavyzdžiui, savarankiškumo mokymas, gebėjimas susirasti informaciją, analizuoti, komunikuoti su kolegomis, informacinių technologijų naudojimas.
– Papasakokite, kas jus labiausiai laiko šiame darbe?
– Aš labai gerbiu visas profesijas, tačiau pirmoje vietoje dar nuo švietimo laikų – mokytojai, taip pat – medikai – tai, mano nuomone, valstybės pagrindas. Ne ką mažiau svarbus ir dabartinis mano darbas, kadangi aš, norėdamas suteikti teorinių ir praktinių žinių muitininkams, turiu ir pats tobulėti. Naujovių ieškojimas man padeda semtis žinių ir nestovėti vietoje, eiti koja kojon su naujausiomis technologijomis – tai ir laiko mane šiame darbe. Juk kasdien tobulėju.
Mano idėja būtų tokia, kad muitininkams, kaip ir gydytojams, reikėtų atrasti tą sritį, kurioje jiems dirbti patinka labiausiai, kur labiausiai sekasi. Štai gydytojai juk specializuojasi – kas chirurgas, kas šeimos gydytojas, manau, atsižvelgianti į žmogaus ypatybes ir gabumus, tai galima būtų pritaikyti ir muitininkų darbe.
Dabartiniam muitininkui reikia labai daug žinių, intelekto, erudicijos, o pats darbas tikrai įdomus.
Dabartiniam muitininkui reikia labai daug žinių, intelekto, erudicijos, o pats darbas tikrai įdomus, apimantis daugybę funkcijų, nors gal kai kuriems atrodo, kad užtenka tiesiog patikrinti žmogaus krepšį. Taip tikrai nėra – darbe labai daug atsakomybės, todėl, kaip minėjau, labai gerbiu visus muitininkus, o apie kolektyvą galiu atsiliepti pačiais gražiausiais žodžiais.
– Ar niekada nesigailėjote, kad švietimą iškeitėte į darbą muitinėje?
– Atsakyti vienu žodžiu sunku. Visgi, aš šiame darbe nuo švietimo per daug nenutolau, nes ir toliau mokau, tik ne moksleivius, o muitininkus. Man gyvenime išties pasisekė, nes niekada neteko ieškoti darbo – muitinę ir tai pasiūlė.
Negaliu sakyti, kad buvau užkietėjęs karjeristas – man svarbiausia buvo tinkamai atlikti darbus, tobulėti, eiti į priekį, sugalvoti, kaip pagerinti situaciją, išmokyti ko nors naujo.
Labai vertinu žmones – jie yra svarbiausi visais laikais. Esu seno sukirpimo žmogus ir jeigu matau, kad mano kolektyve kuriam nors darbuotojui blogai, aš negaliu nereaguoti, man yra pačiam negera. Jeigu man blogai, aš žinau, kad tą blogį įveiksiu vienais ar kitais būdais.
– Papasakokite, su kokiais kuriozais susidurdavote darbe?
– Kontrabandininkai išties labai išradingi – kokių jie tik neprisigalvoja būdų, kaip ką nors pervežti. Visaip transformuoja transporto priemonę, padaro dvigubus dugnus, dvigubus stogus, rėmus storina, labai populiarios įvairiausių prekių pakuotės – ten visko būna prislėpta.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite, veža cigaretes – šaltienoje, automobilių cilindruose – narkotikus. Kontrabanda yra slepiama ir duslintuvuose, degalų bakuose, ratuose – tiek atsarginiuose, tiek tuose, kurie tuo metu uždėti ant automobilio, mėsoje, stiklainiuose su konservais, įrankiuose, gesintuvuose...
Esu seno sukirpimo žmogus ir jeigu matau, kad mano kolektyve kuriam nors darbuotojui blogai, aš negaliu nereaguoti, man yra pačiam negera.
Žinokite, išradingumui nėra ribų. Kartais net neatskirtum – atrodo, elementari prekė, tačiau pakuotėse paslėptos cigaretės, narkotikai, medikamentai, alkoholis. Jei vienose valstybėse, pavyzdžiui, cigaretės pigios, kitose – brangios, visada žmonės ras landų pasienyje, pro kurias atsigabens jas, kad pardavus galima būtų užsidirbti.
– Papasakokite, ką labiausiai mėgstate veikti už muitinės ribų?
– Nors neturiu vieno vienintelio hobio, tačiau veiklos netrūksta. Anksčiau, kai buvau jaunas, sportavau, domėjausi menu, dabar turiu sodybą kaime, kurią puoselėju. 74 arai žemės – yra ką veikti ir kuo užsiimti. Esu linkęs prie žemės, patinka auginti gėles, įvairias daržoves, rūpintis aplinka ir sodu.
Džiaugiuosi savo šešiais anūkais, norisi kuo daugiau su jais pabūti, skirti dėmesio, pasidžiaugti jų buvimu šalia.
Su šeima mėgstame keliauti. Su žmona jau susituokę esame 36-erius metus. Juokauju, kad vaikai pralenkė tėvą – turiu du sūnus, o anūkus net šešis (šypsosi).
Gyvenime būta visokių patirčių – ir gerų, ir blogų, tačiau stengiuosi galvoti pozityviai (nors iš prigimties dažnai nesu labai patenkintas savimi kartais ir kitais) ir džiaugtis šia diena.
Draugai vis pasišaipo, kad kelis dešimtmečius nekeičiate darbo? Didžiuokitės – jūs esate mūsų ieškomas herojus ar herojė, tereikia pasidalyti savo istorija! O gal pažįstate ilgai vienoje vietoje dirbančių žmonių?
Rašykite ir siūlykite gyvenimas@15min.lt – tęsiame straipsnių ciklą apie ilgai vienoje darbo vietoje išdirbusius žmones.
