Filmas Nr. 1: „Meilužis iš Pietų“ („Latin Lover“), rež. Cristina Comencini, 2015 m.
Tamsiaplaukis juodaakis meilužis – dažnas daugelio moterų fantazijų ir sapnų herojus. Taip jau atsitiko, kad pietiečiai vyrai – italai, ispanai – geriausiai žino, kaip pakerėti moters sielą, kūną ir širdį.
Vienas iš tokių pašėlusių širdžių daužytojų – filmo „Meilužis iš Pietų“ veikėjas Saverijo Crispo. Jis – tikras vyro-svajonės įsikūnijimas: italų aktorius, genijus, „miręs dešimtmečiu per anksti“. Faktas, kad jis turi net penkias dukras, pradėtas su skirtingomis moterimis, visiškai nestebina. Net atvirkščiai. Šio personažo pietietiškas žavesys verčia paklausti: „Tik penkias?!“. Visos penkios atvažiuoja į dešimtąsias aktoriaus mirties metines ir jo karjeros retrospektyvą. Visoms joms būdingas polinkis idealizuoti tėvą, nors nė viena iš dukterų jo nepažinojo.
Tiek moterų vienoje vietoje ir tik vienas idealizuojamas italas vyras (nesvarbu, kad jis yra gyvas tiktai prisiminimuose) – tai neišvengiama drama: intrigos, aistros ir komiški nesusipratimai. „Meilužis iš pietų“ – tai ašaros ir šypsenos, netikėtumai ir tikri jausmai. Tuo pačiu tai meilės laiškas, kurį siųsime italams ir senam Italijos kinui Tarptautinio moterų filmų festivalio „Šeršėliafam“ metu (gruodžio 3-13 dienomis).
Filmas Nr. 2: „Kazanova“ („Casanova“), rež. Lasse Hallström, 2005 m.
Visos esame sutikusios savo „kazanovą“, vyrą, kuriam neįmanoma atsispirti, kad ir kaip vertėtų. Ką tokioje situacijoje daryti? Visiškai neaišku. Siūlome pasižiūrėti dar vieną žinomos istorijos interpretaciją, kuri suteikia vilties.
Filmo pradžioje jau pagyvenęs Kazanova (Heathas Ledgeris) dalinasi patirtimi: „10000 puslapių mano memuarų. Kiekvienai moteriai skirtas maždaug vienas puslapis“. XVIII a. Venecijoje jis garsėjo, kaip legendinis meilužis, nuotykių ieškotojas ir mąstytojas, sugundęs daugybę moterų. Kas slypi po šia Kazanovos kauke?
Galbūt žmogus sudaužyta širdimi, kupinas tikrų jausmų troškimų? Ateina lemtinga diena ir pašėlęs aistruolis sutinka jo vertą gražuolę, sugebančią atsispirti jos kerams. Dėl jos dėmesio jis pasiryžęs rizikuoti viskuo, net savo gyvenimu. Ar įmanoma sutramdyti užkietėjusį širdžių ėdiką? Atsakymą į šį klausimą parodo ši klasikinės istorijos apie mergišių venecijietį interpretacija.
Filmas Nr. 3: „Paskutinis tango Paryžiuje“ („Ultimo tango a Parigi“), rež. Bernardo Bertolucci, 1976 m.
Po šio filmo pasirodymo Italijoje jo režisierius buvo nuteistas keliems mėnesiams už „chuliganizmą“, iš jo buvo atimtos pilietinės teisės. Chuliganizmu šiuo atveju Italijos institucijos pavadino iššūkį, kurį metė filmas, kuris dažnai yra vadinamas didžiausiu emociniu patyrimu ir pornografija viename.
Erotinės scenos, kuriose dalyvauja du nepažįstamieji – amerikietis (Marlon Brando) ir jauna paryžietė (Maria Schneider) – toli gražu nėra meilės pasaka, kuri baigiasi vestuvėmis. Jis nustato taisyklę: šiuose erotiniuose santykiuose jie nesidalins jokia asmenine informacija, nepasakys net savo vardų. Tai ne meilės, o viską apimančio anonimiško geismo istorija, kuriai reikia atitinkamo nusiteikimo.
Skamba kaip įprasta sudaužytos širdies istorija? Nereikėtų apsigauti: šis filmas pasakoja apie subtilesnius dalykus, prisidengdamas atviromis scenomis. O širdys čia tikrai dūžta ne vieną kartą.
