1 MITAS. Kilmingi gyvūnai dažnai būna prastos sveikatos, nes žmonės veisia juos tik dėl grožio. Mišrūnai, kurių išlikimą lemia natūrali atranka, yra atsparūs ir gyvybingi.
Tiesa. Ne paslaptis, kad tam tikrų veislių atstovai linkę sirgti specifinėmis ligomis. Jie dažniau nei kiti gentainiai turi širdies, sąnarių bėdų, alergijų. Todėl, norint gyvūnus veisti, būtina iš anksto patikrinti būsimus tėvus, kad neperduotų ydų palikuonims. Pavyzdžiui, vokiečių aviganiai, retriveriai tiriami dėl sąnarių displazijos, sfinksų katės – dėl širdies ligų.
Visgi naujausi moksliniai tyrimai įrodė, kad kilmingų augintinių sveikata nėra prastesnė už mišrūnų ir neveislinių gyvūnų. Pastarųjų keturkojų dauginimosi niekas nekontroliuoja. Šeimininkai įsitikinę, kad būtent genetinė įvairovė lemia jų numylėtinių atsparumą ir nelepų būdą.
Tokie gyvūnai neišrankūs pašarui, prisitaiko prie permainingų orų, tinkami auginti tiek lauke, tiek kambaryje. Kita vertus, beveisliai nesulaukia tiek dėmesio ir priežiūros kaip kilmingieji. Tyrimai atskleidžia, kad prie būdos rišamas šunelis gali turėti tokių pat sveikatos problemų kaip, tarkim, ilgaliemenis taksas, tačiau bedalis visą gyvenimą gali nugyventi taip ir nepamatęs veterinarijos gydytojo. Dėl atsainaus požiūrio į vakcinaciją, nuo parvoviruso sukelto enterito gaišta dauguma beveislių neskiepytų šuniukų.
2 MITAS. Pavojingi tik dideli šunys, kurie iš prigimties yra agresyvūs. Maži keturkojai tik loja, tačiau nekanda.
Tiesa. Lietuvoje agresyviomis paskelbtos šios veislės: amerikiečių pitbulterjeras, amerikiečių Stafordšyro terjeras, Stafordšyro bulterjeras, amerikiečių buldogas, Argentinos dogas, brazilų mastifas, turkų aviganis, Kaukazo aviganis, Pietų Rusijos aviganis. Tačiau sužeisti gali bet kokio dydžio, veislės ar amžiaus gyvūnas. Pastaruoju metu netyla diskusijos, kas lemia šunų agresyvumą. Kalti ne tik genai, daug didesnę reikšmę turi keturkojo auklėjimas. Pavojingiausi yra asocialūs gyvūnai, mažai bendraujantys su žmonėmis, arba jei dresuojant skatinamas jų priešiškumas.
Elgesio modelį šunys paveldėjo iš savo protėvių vilkų. Šių gyvūnų gaujose galioja griežta hierarchija, bandos nariai besąlygiškai paklūsta vadui. Naminiai šunys savo bendruomene laiko šeimą. Kiekvieno šeimininko pareiga – tapti autoritetu augintinio akyse. Keturkojams, kurie žino savo vietą hierarchijoje, nekyla noras maištauti ar paveržti valdžią.
Įprasta dresuoti didelio ūgio šunis, bet mažieji dažnai išlepinami. Žmonės tampa augintinių įkaitais. Nesuprasdami savo vietos šeimoje, šunys pasidaro irzlūs ir nervingi. Užspęsti į kampą, jie nesibodi grybštelėti dantimis. Dažniausiai nukenčia vaikai, kurie nieko nenujausdami žaidžia su keturkoju.
3 MITAS. Jei nežadate leisti gyvūno į lauką, nereikia jo skiepyti ar duoti vaistų nuo kirminų. Gyvūnas neturės sąlyčio su gentainiais, todėl neužsikrės jokiomis ligomis.
Tiesa. Šiuo mitu pagrįsta taisyklė taikoma jaunikliams, katėms, kurios laikomos išimtinai namuose, ir seniems augintiniams. Klaidingai manoma, kad ligų sukėlėjai plinta tik tiesioginio sąlyčio metu. Augintiniui pavojingų virusų, bakterijų ar parazitų kiaušinėlių galite parnešti iš lauko su batais, drabužiais, namų apyvokos reikmenimis.
Jaunikliai iki 8 savaičių dar atsparūs įvairioms ligoms, nes su patelės pienu gavo antikūnų, stiprinančių imunitetą (žinoma, jei kalė ar katė buvo skiepyta). Gyvūnėliui paaugus, pasirūpinkite tolesne apsauga. Pagal veterinarijos gydytojų sudarytą planą atitinkamo amžiaus gyvūnėliai skiepijami nuo dažniausių ir gyvybei pavojingų ligų (įskaitant pasiutligę). Prieš įsigydami sužinokite, kiek kartų mažylis jau buvo vakcinuotas, kuriuos skiepus reikia pakartoti. Kol keturkojis neįgijo atsparumo, neveskite į kiemą, nesivežkite į parduotuves ar pas draugus. Suaugę gyvūnai, atsižvelgiant į amžių, vakcinuojami kartą per metus.
Vyrauja klaidinga nuomonė, kad kirminų gali turėti tik jaunikliai. Kai kurie šeimininkai ramūs, nes įsitikinę: jei išmatose nematyti parazitų – gyvūnas yra sveikas. Nerizikuokite augintinio ir šeimos sveikata (kai kurie ligų sukėlėjai yra pavojingi žmonėms). Išnaikinti parazitus reikia prieš kiekvieną vakcinaciją, nes jie trukdo stipriam imunitetui susidaryti. Du kartus per metus (rudenį ir pavasarį) profilaktiškai duokite keturkojui vaistų nuo kirmėlių. Medikamentų dozė nustatoma, atsižvelgiant į gyvūno svorį. Dehelmintizacija kartojama po 10–14 dienų.
