Įgyvendino svajonę ir tapo taksiste
2000-aisiais Irena susidėjo daiktus ir iš Jurbarko persikėlė gyventi į Vilnių. Tuo metu gimtajame mieste darbų pasirinkimas buvo itin mažas, o moteriai po skyrybų su vyru vienai reikėjo pasirūpinti vaikais, tad ji ryžosi pakeisti gyvenamąją vietą tam, kad galėtų įsidarbinti.
„Vyriausioji dukra jau buvo ištekėjusi, bet su manimi augo dar trys vaikai. Jeigu būčiau likusi Jurbarke, turbūt būtų laukusi mirtis, nes reikėjo išlaikyti vaikus, pasirūpinti maistu, o pinigų nebuvo, – prisimena I.Enskaitienė. – Atvažiavusi į Vilnių, įsidarbinau mėsos ceche parduotuvėje. Pakeitusi kelias darbovietes, galiausiai išėjau ir ėmiau dirbti picų kepėja įvairiuose restoranuose. Nuo tada, kai sulaukusi pilnametystės, pradėjau dirbti, visi mano darbai buvo susiję su maistu.“
Irena neslepia, kad turėti darbai jai didelio malonumo nekėlė, tačiau tuo metu ji net negalėjo sau leisti pagalvoti apie kitas veiklas. I.Enskaitienė žinojo, kad privalo pasirūpinti vaikais, todėl nenorėjo rizikuoti ir kardinaliai keisti darbo.
„Mums reikėjo išgyventi, aš turėjau atsakomybių – negalėjau užsimanyti ir staiga išskristi į kosmosą. Pasvajodavau mintyse apie kitą darbą, bet negalėjau nė vieno mėnesio likti be atlyginimo. Trūkdavo pinigų maistui, vaikų sąsiuviniams, nuomojausi butą Vilniuje, o viską apmokėti yra ne juokas. Alimentų negaudavau, nes buvęs vyras gėrė, todėl buvo laikas, kai dirbdavau be laisvadienių“, – pasakoja Irena.
Sukdamasi maisto sferoje, Irena negalėdavo dėvėti papuošalų, pasidaryti šukuosenos, o darbinė apranga, kai turėdavo būti su kepure, chalatu ir pirštinėmis, ją erzindavo. I.Enskaitienė vis pagalvodavo, kaip būtų smagu dirbti vairuotoja, nes ten galėtų atrodyti taip, kaip nori, o kartu įgyvendintų seną savo svajonę. Kartą apie savo mintis ji garsiai užsiminė ir draugų kompanijai.
„Draugams prisipažinau, kad norėčiau vairuoti autobusą, troleibusą arba taksi. Draugės sakė, kaip fainai, palaikė mane, bet vienas vyrukas rėžė, kad boba taksistė nesąmonė, nepatempsiu tokio darbo. Jis prie visų iš manęs pasityčiojo. Jaučiau apmaudą, bet kartu jo komentaras mane užvedė. Galvoju, palauk, aš tau įrodysiu“, – sako I.Enskaitienė.
Kai draugams prisipažinau, kad norėčiau vairuoti autobusą, troleibusą arba taksi, vienas vyrukas rėžė, kad boba taksistė nesąmonė, nepatempsiu tokio darbo. Galvoju, palauk, aš tau įrodysiu.
Taip Irena prieš šešerius metus kreipėsi į vieną taksi firmą, kur pirmiausia buvo paklausta, ar norėtų dirbti operatore. Patikslinusi, kad trokšta vairuoti automobilį, moteris buvo išsiųsta namo su pažadu, jog vėliau su ja susisieks ir praneš, ar priima.
„Galvojau, kad jie nesusisieks, bet paskambino ir pasakė, jog priima. Taip ir padariau – įsidarbinau, o sprendimo iki šiol nesigailiu. Iš visų turėtų darbų man vairuotojos darbas labiausiai patinka, aš tikrai mėgstu vairuoti“, – neslepia Irena.
Veždavo narkomanus ir išgėrusius klientus
Nors anksčiau Irena baiminosi netekti pastovaus pajamų šaltinio, todėl nerasdavo drąsos keisti darbo, galiausiai ji ryžosi įgyvendinti savo svajonę. Kaip pati sako, ją įkvėpė noras išbandyti ką nors naujo ir pomėgis viskuo domėtis.
„Kai kurie vyrai apie automobilius nesupranta tiek, kiek aš. Jeigu nieko neišmanai ir taksaudamas važiuoji, kol ratai sukasi, gerai nebus. Reikia suprasti, girdėti, jausti, laiku remontuoti. Mano dabartinis vyras yra vilkiko vairuotojas, jis jau antrą mėnesį išvykęs, tai kas turi rūpintis automobiliu? Aš“, – tikina I.Enskaitienė.
Irena pasakoja, kad meilė vairavimui atsirado vos pradėjus laikytis teises – jau prieš kiek daugiau nei 20 metų ji atsakingai lankė pamokas, domėjosi visomis detalėmis ir atsakingai ruošėsi vairavimo egzaminams.
„Kai išsiskyriau su vyru ir viena auginau mažus vaikus, greitai supratau, kad be automobilio bus sunku gyventi, – sako I.Enskaitienė. – Aš visada mėgau techniką, naujoves, visur kišau savo nosį, todėl nuo pat pradžių domėjausi ir vairavimu. O pas mus mokėsi tokių vyrukų, kurie net nežinojo, kur yra variklis.“
Irenos vaikai, išgirdę apie mamos pasiryžimą dirbti taksi firmoje, iš pradžių tik patraukė pečiais, bet vėliau vis drąsiau palaikė I.Enskaitienės sprendimą. Pati Irena tikina, kad jai vairavimas yra tikras malonumas, o tai įrodo ir jos atsidavimas darbui.
„Prisimenu, buvo klientas, kurį reikėjo nuvežti į Rygą, kadangi jis pavėlavo į autobusą ir jam nebeliko kitos išeities, kaip tik važiuoti su taksi. Aš jį nuvežiau, grįžau atgal ir dar keturias valandas dirbau Vilniuje. Kita taksistė sakė, kad čia išprotėjimas. Ji niekaip negalėjo suprasti, kaip aš po tokios kelionės dar pavelku kojas ir galiu dirbti. Bet aš galiu, tikrai mėgstu vairuoti“, – teigia Irena.
Vežiau daug narkomanų, išgėrę būdavo ne tik vyrai, bet ir moterys. O jos agresyvesnės už vyrus.
Vis dėlto pradėjus dirbti taksiste, ne visi Irenos turėti lūkesčiai iš karto išsipildė. Pirmi darbo mėnesiai moteriai buvo itin sunkūs, nes dirbti tekdavo ir dienomis, ir naktimis. O būtent tamsiuoju paros metu didžioji dalis klientų būdavo neblaivūs.
„Vežiau daug narkomanų, išgėrę būdavo ne tik vyrai, bet ir moterys. O jos agresyvesnės už vyrus, – neslepia I.Enskaitienė. – Būdavo baisu, kai reikėdavo dirbti naktį. Ateidavo vemiantys, geriantys... Kaip mano močiutė sakydavo, naktį tik velniai veisiasi, o normalūs žmonės miega.“
Su nemaloniais klientais naktimis susidurdavusi Irena sako, kad tokiais atvejais geriausias sprendimas būdavo sustabdyti automobilį ir paprašyti išlipti. Tik tokios situacijos moterį ne kartą privertė susimąstyti, ar tikrai taksistės darbas jai teikia malonumą.
„Išgėrę klientai norėdavo konfliktuoti, o tai niekada geruoju nesibaigia. Todėl esu ne kartą juos išlaipinusi ir net policiją iškvietusi. Būdavo, kad nesusimoka arba stengiasi pabėgti, bet visi buvo pagauti, – pasakoja I.Enskaitienė. – Kartais pagalvodavau, gal geriau būtų grįžti dirbti su maistu, o dar vaikai vis klausdavo, kaip nebijau vairuoti naktimis, primindavo, kaip kiti vairuotojai būdavo papjaunami ar užmušami. Tačiau aš nepasidaviau ir ėjau iki galo.“
Pavežėjos darbas padeda prasiblaškyti
Šiuo metu Irena jau antrus metus dirba pavežėja „Bolt“, o čia, anot jos, nemalonių klientų kone nėra. Visi jos vežami žmonės yra mandagūs, visada pasisveikina, padėkoja ir seniau kilusias problemas moteris jau yra pamiršusi. O ir linksmi nutikimai jai labiau įsirėžia į atmintį nei nemalonūs.
„Prisimenu, atvažiavau į aikštelę, o ten laukė pagyvenęs, labai girtas vyras. Aš visada laikiausi nuomonės, kad girtas žmogus negali važiuoti savo automobiliu, todėl jis kviečiasi taksi – tai yra logiška, – sako I.Enskaitienė. – Atvažiavau, jis lipo, lipo, šiaip ne taip įlipo ir šaukia, kad vežčiau jį namo. Klausiu, į kokią gatvę vežti, o jis man vis kartoja tą patį. Gal 8 kartus liepė vežti jį namo, kol galiausiai išjungiau variklį ir paprašiau jo išlipti. Gaila žmogaus, gražiai išlipo, bet jis niekaip negalėjo man atsakyti, kur jo namai.“
Nors šiandien pamatyti moterį už vairo yra įprasta, Irena sako vis dar sulaukianti nustebusių klientų reakcijos, kai šie, įlipę į automobilį, pamato, jog juos veš moteris. Tačiau ji tikina, kad visi žmonės nudžiunga, pasigiria, jog pirmą kartą važiuos taksi su moterimi, ir net pradeda klausinėti apie jos darbo ypatumus.
„Dažnai būna, kad atvežu žmogų į vietą ir jis paprašo truputį palaukti. Laukiu, klientas juk karalius, – šypsosi I.Enskaitienė. – O klientas nueina, nuperka gėlių ir atneša jas man. Taip faina... Tikrai pakelia nuotaiką.“
Nors prieš metus Irena išėjo į pensiją, ji nusprendė ir toliau dirbti pavežėja. Dabar ji tam skiria 4-5 valandas per dieną ir džiaugiasi pati galinti susidėlioti darbus – jeigu turi reikalų, tą dieną nevairuoja.
Visą laiką laukiau, kad greičiau ateitų pensija, galvojau, kad tada tikrai nebedirbsiu. Planavau, kaip megsiu, tvarkysiuosi namus...
„Visą laiką laukiau, kad greičiau ateitų pensija, galvojau, kad tada tikrai nebedirbsiu. Planavau, kaip megsiu, tvarkysiuosi namus... Bet vyras išvažiuoja dirbti, o ką man veikti? Kiek galima su šluota po namus vaikščioti? Aš susitvarkau, bet daiktų niekas neišmėto, kad juos reikėtų vis tvarkyti, tai kas toliau? – sako I.Enskaitienė. – Man patinka prasiblaškyti, pasikalbėti su žmonėmis, o ir vaizdai pro langą keičiasi važiuojant.“
Irena aiškina dažniausiai vairuojanti rytais arba vakarais, kadangi piko metu būna dideli kamščiai, kurie ją vargina. O ir vairuoti jų metu neapsimoka, kadangi didžiąją laiko dalį tiesiog stovi vietoje.
„Būna, kad išvažiuoju 9–10 val. ryte ir grįžtu apie 13, arba išvažiuoju tik apie 19 val. Per kamščius dirbti nemėgstu, nes kuras dega, o nuvažiuoti nelabai kur gali. Kai apmažėja transporto priemonių kelyje, galima padaryti daugiau reisų“, – teigia I.Enskaitienė.
Išėjus į pensiją, turimas darbas Irenai padeda ne tik prasiblaškyti, bet ir prisidurti pinigų. Moters pensija šiuo metu siekia 315 eurų ir už tokią sumą, kaip pati sako, pragyventi būtų neįmanoma.
„Pasižiūrėkite į kainas, jos yra nerealios pagal mūsų atlyginimus. Ką man daryti su gaunama pensija, kaip išgyventi? Gerai, kad galiu pavažinėti, nebadauju ir nusiperku viską, ko reikia, neturiu skaičiuoti centų piniginėje“, – sako I.Enskaitienė.
Ką man daryti su gaunama pensija, kaip išgyventi? Gerai, kad galiu pavažinėti, nebadauju ir nusiperku viską, ko reikia
Be pavežėjos darbo, Irena mėgsta megzti, skaityti, žiūrėti filmus, be to, turi 10 anūkų, kuriems reikia skirti dėmesio, todėl veiklos, anot jos, užtenka su kaupu.
„Aš manau, kad užsiėmimai neleidžia senti. Esu veikli, turiu draugų, reikalų ir Jurbarką kartais aplankau. Manęs draugai net kartais pasą paprašo parodyti, nes tiek judu visur“, – juokiasi I.Enskaitienė.
Irena yra puikus pavyzdys, kaip net būnant pensijoje, galima išlikti aktyviam ir nenustoti viskuo domėtis. Vis dėlto yra nemažai senjorų, kurie, sulaukę poilsio meto, praranda susidomėjimą ir užsidaro namuose. Tačiau I.Enskaitienė pataria – nepaisant to, kiek tau metų, nereikia susenti.
„Kai man buvo 50 metų, turėjome susitikimą su bendraklasiais, kur viena moteris atėjo pasiramsčiuodama lazdele. Žinokite, aš atrodžiau kaip dukra, o ji – lyg mama. Žmogus žmogui nelygus, sveikata daug lemia, bet tikrai ne viską, – tikina Irena. – Kai niekas neįdomu, sėdi, valgai, žiūri televizorių, nejudant stingsta kaulai, atsikeli ir nebegali paeiti. Gerai, kad mano draugės jaunos, parodo naujovių, pataria, kaip rengtis.“