– Larisa, papasakokite apie savo dieną. Ką veikiate? Kokių pomėgių turite?
– Man šešiasdešimt penkeri. Kiekvieną dieną keliuosi apie šeštą ryto, geriu vandenį ir kavą, gaminu sau pusryčius. Maždaug apie devintą valandą imuosi darbo. Esu laisvai samdoma lietuvių–rusų kalbos vertėja.
Man ruduo – derliaus apdorojimo metas. Turiu sodą, jame auginu uogas, daržoves. Kadangi rūpinuosi mityba, derlių šaldau, džiovinu ir perdirbu be cukraus, acto ir pan. Taip pat džiovinu laukuose augančias vaistažoles, žiemą geriu jų arbatėlę ir draugams dovanoju.
Labai mėgstu siuvinėti. Kartais mano siuviniai tampa dovana.
Pati kepu duoną iš įvairių sėklų ir viso grūdo miltų. Sveikai besimaitindama ir sporto nepamirštu. Karts nuo karto užsiiminėju joga. Dar labai mėgstu siuvinėti. Kartais mano siuviniai tampa dovana. Ir automobilį vairuoju. Taip ir prabėga diena...
– Kaip jūs suprantate senatvę?
– Pirmiausia, senatvę suvokiu kaip laisvę daryti tai, kam anksčiau laiko nerasdavau. Tai yra sodas, namai, anūkai, įvairūs pomėgiai. Sveikatos patikros niekada nebuvo mano prioritetas. Vis dar atlieku tik būtiniausius patikrinimus.
– Jei reikėtų papasakoti didžiausią neseniai patirtą nuotykį, kas tai būtų?
– Skrydis parasparniu virš Birštono! Vau, kaip smagu buvo. Tik devyniolika minučių, bet prisiminimai, adrenalinas kunkuliuoja many iki šiol.
– Esate aktyvi ,,Sidabrinės linijos“ savanorė. Kaip šią savanorystę atradote?
– Sunkiai susirgau, pasveikau. Pasveikusi jaučiau begalinį dėkingumą Dievui ir Visatai už galimybę gyventi toliau.
Svarsčiau įvairius būdus dėkingumui išreikšti ir radau ,,Sidabrinę liniją“. Užpildžiau anketą, dalyvavau mokymuose, pasirašiau sutartį. Tai man – dar viena dovana, dar viena galimybė atsidėkoti.
Kartą per savaitę kalbu su labai įdomiais žmonėmis. Jaučiu, kad tai naudinga ir man pačiai. Gyvenu viena, dukra su šeima gyvena užsienyje. Pasikalbėjus su pašnekove – ir man diena smagesnė.
– Ko palinkėtumėte senatvės bijantiems žmonėms?
– Pirmiausia reikėtų atsakyti sau tiksliau – ko būtent bijom? Vienatvės, ligų, nepritekliaus? Ar jausmo, kad tampi nebereikalingas? O po to jau galima ir spręsti.
Turiu daug patirties. Mielai pasidalinsiu. Sveikatos sunkumai ir be senatvės būna. Tai su jais galima ir kovoti. Vienatvė – taip pat išsprendžiama problema. Galima lankyti įvairias veiklas. Pavyzdžiui, aš lankau Trečiojo amžiaus universitetą, kitas nemokamas paskaitas, kurias organizuoja savivaldybė. Tai ugdo drąsą kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, susipažinti. Iki tol buvau dalykiška ir uždara.
Dieną praskaidrina ir pokalbiai ,,Sidabrinėje linijoje“. Ruošiuosi pokalbiui su savo pašnekove iš anksto. Užsirašau jos svarbius įvykius – nes mano atmintis kartais mane apgauna... Kviečia mane dar įstoti į „Bočių“ draugiją. Tai pensininkų draugija, kuriai kartais padedu kaip savanorė.
Nepriteklių spręsti galima ieškant darbo. Taip mano hobis versti tapo papildomu uždarbiu, o ir laiko internete neleidžiu beprasmiškai.
Dažniau rodykime dėmesį aplinkiniams, jis grįžta atgal. Patikrinta!
Ar bijote, kad esate niekam nereikalingas? Visiems jūsų reikia. Daug žmonių laukia jūsų bendrystės. Susipažinus, susidraugavus būsite laimingi ir kitiems laimę teiksite.
Mano pašnekovė iš ,,Sidabrinės linijos“ – labai įdomus žmogus. Kartais stebisi, kad su ja kalbu, ir man nenuobodu. Ji nori įsitikinti, kad yra įdomi. Daugeliui iš mūsų tai svarbu. Dažniau rodykime dėmesį aplinkiniams, jis grįžta atgal. Patikrinta!
„Sidabrinė linija“ šiemet drauge su dar 23 organizacijomis dalyvauja 15min projekte „Šiemet buvau geras“, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į gerumo iniciatyvas, kurios keičia Lietuvą.
Kviečiame susipažinti su projekto bendruomenėmis, fondais, asociacijomis bei iniciatyvomis ir jiems aukoti, kad geri darbai tęstųsi ir augtų!
Daugiau apie projektą rasite ČIA.