Sugalvojo, kaip gali palaikyti Ukrainą
Herkaus mama Raimonda prisimena, kad, prasidėjus karui, sūnus mokykloje per dailės pamoką nupiešė piešinį Ukrainai. Grįžęs namo vaikas pasiteiravo, ar būtų galima jį, pavyzdžiui, spausdinti ant marškinėlių, o tai ir buvo užgimusio projekto „Ukrainos palaikymas“ pradžia.
„Pasakiau, kad galima, pasiūliau padaryti internetinę parduotuvę ir visiems parodyti, jog mes taip palaikome Ukrainą. Namie nupiešė dar kelis piešinius, aš atrinkau, kuriuos būtų galima dėti ant marškinėlių, nes kaip vaikas jis ten visko prikringeliavo, – šypsosi R.Cukurienė.
– Tuomet pabandžiau sukurti paprastą elektroninę parduotuvę, pasižiūrėjau, ko joje gali reikėti. Herkus pats net pavadinimą sugalvojo, aš tik patikrinau, ar toks yra laisvas. Truputį buvome įstrigę, kol viską padarėme, bet tada paleidome, pasiuntėme žinutę per savo pažįstamus, mokyklą.“
Anot Raimondos, jų šeimos išsikeltas tikslas yra parduoti 60 marškinėlių – po 10 skirtingų dydžių ir piešinių. Dabar, mamos duomenimis, yra likę 15 baltų marškinėlių.
„Tai turbūt yra laikinas projektas. Norėjome paskatinti Herkų ir parodyti, kad visos idėjos yra įgyvendinamos“, – sako R.Cukurienė.
Tiesa, karo pradžioje Raimondai atrodė, kad sūnus šia tema nieko nemato ir negirdi, bet, vieną dieną su juo pasikalbėjus, paaiškėjo, jog yra kitaip.
„Norėjome padaryti šeimos pasitarimą, kaip elgsimės, jei bus A, B ar C scenarijus, ką mums reikia žinoti, kuris į kokią pusę važiuosime. Herkus dalyvauti atsisakė. Tada supratau, kad su juo reikia pasikalbėti.
Sūnus sureagavo, kad jam yra baisu, labai tiksliai įvardijo, jog bijo mirti. Dar prieš porą dienų klausė, kada baigsis karas. Jis mato, kad visi tuo gyvena, jaučia nerimą. Net automobilyje, kai iš pradžių nuolatos klausydavausi žinių, Herkus prašydavo perjungti“, – pasakoja R.Cukurienė.
Raimonda pastebi, kad Herkus, kaip ir priklauso tokio amžiaus vaikui, ne visada geba įvardyti ar suvaldyti net paprastas emocijas, o šioji yra didelė, todėl jos vengia arba kaip tik nori prisidėti, palaikyti.
„Jam karas iš karto asocijuojasi su mirtimi, – teigia R.Cukurienė. – Bandau jį palaikyti, priminti, kad mes prisidedame. Kai pradėjome projektą, Herkus buvo labai įsitraukęs, pakavo siuntas, rašė žinutes, prašė patikrinti, ar kas nors nupirko marškinėlius. Jam labai rūpėjo.“
Prisidėjo prie „Bayraktar“ pirkimo
Turėdama Herkaus piešinius, Raimonda nusiuntė juos vienai įmonei, kuri ir sukūrė spaudus paprastiems marškinėliams.
„Prašiau, kad atrodytų gražiai, nebūtų tiesiog piešinys kvadrate – jie pasistengė, nuėmė foną, dabar atrodo, jog nupiešta ant pačių marškinėlių“, – džiaugiasi R.Cukurienė.
Anot Raimondos, marškinėliai buvo perkami labai pamažu. Be to, ji pastebi, kad ne visos šeimos į tokį jų projektą reaguoja palankiai.
„Matau iš tėvelių, kad ne visi nori, jog jų vaikai šia tema domėtųsi, dėvėtų tokius marškinėlius. Kai kurie pasakė, kad į politiką vaikų traukti nereikia. Vis dėlto buvo ir tokių, kurie su tėvų palaikymu pirko iš savo santaupų sakydami, jog už 15 eurų, kuriuos gali išleisti saldainiams, nori nusipirkti marškinėlius. Man tokie vaikai kažkoks kosmosas, – šypsosi R.Cukurienė.
– Stebiu, kaip jie auga. Man pačiai, suaugusiam žmogui, labai gera matyti. Vaikams reikia palaikymo, paaiškinimo, turime kartu įsitraukti, jog parodytume, kad jie gali.“
Man pačiai, suaugusiam žmogui, labai gera matyti.
Pradėjus pardavinėti marškinėlius, Raimonda su Herkumi kalbėjosi apie tai, kam norėtų paaukoti gautus pinigus. Iš pradžių sūnaus noras buvo už juos nupirkti vaistų, tačiau visuomenininkui Andriui Tapinui pradėjus akciją, per kurią buvo renkami pinigai bepiločiam dronui „Bayraktar“, šeima savo sprendimą pakeitė.
„Herkus gauna laiko žaidimams, bet naršyti internete neleidžiame, todėl apie pinigų rinkimą „Bayraktar“ nei matė, nei girdėjo. Aš pati pasiūliau, paklausiau, ką jis apie tai mano. Stengiuosi jį palaikyti, sakiau, kad galbūt tokiu atveju nebereikės pinigų vaistams, nes nebus sužeistųjų“, – pasakoja R.Cukurienė.
Už marškinėlius Herkus su šeima buvo gavęs 460 eurų, tad visus juos pervedė „Bayraktar“ pirkimui. Per savaitgalį jie surinko dar 200 eurų – kur paaukos šiuos, dar nenusprendė. Berniuko poelgį pastebėjo ir A.Tapinas, kuris viešame įraše pasidžiaugė, o tai lėmė naują susidomėjimo bangą vaiko siūlomais marškinėliais.
„Buvo susidomėjimas, bet ne masiškas. Matėsi, kad užėjimų būta, vėliau puslapis nulūžo. Tai turbūt buvo momentinis, emocinis apsilankymas“, – mano Raimonda.
Nors Herkaus projektas daugeliui kelia geras emocijas, kai kurie mano, kad vaikai ir ginklų pirkimas tarpusavyje nedera. Vis dėlto Raimonda šiuo klausimu turi savo nuomonę.
„Manau, specialiai vaiko įtraukti nereikia, bet, jeigu jam svarbu, aktualu, kyla klausimų, galima apie tai kalbėtis, aiškinti jam suprantama kalba. Palikti nežinioje tikrai negalima“, – įsitikinusi R.Cukurienė.
Raimonda neslepia labai palaikanti savo sūnų, o jo sumanytas projektas jai yra itin gražus.
„Tie vaikai, kurie pirko marškinėlius už savo santaupas, atrodo dar gražiau. Tai parodo, kad jiems rūpi, – džiaugiasi R.Cukurienė. – Herkus atitinka savo amžių: pakalbėjome, kad vienas žurnalistas užsiminė, jis paminėtas internete, nori padėkoti. Herkus sako: „Vau, mama, aš dabar kietas.“ O tada nuėjo žaisti žaidimų. Eilinis vaikas.“
