Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Marija Gustainienė jaunimą stengiasi įkvėpti savo pavyzdžiu. Nors, pasak M.Gustainienės, technologijų eroje tai nėra lengva, kelią į jauno žmogaus širdį galima rasti per pagarbos ir pasitikėjimo kultūros puoselėjimą.
Kūryba – dvasinė atgaiva ir įkvėpimas
Profesorė, lyderystės tyrinėtoja Brene Brown atskleidė, kad net 90 proc. jos atliktų tyrimų dalyvių mokytoją ar kitą švietimo sferos darbuotoją įvardijo kaip žmogų, kuris nepaprastai sustiprino pasitikėjimą savimi ir savo gebėjimais. Tačiau net 85 proc. respondentų sakė, kad puikiai prisimena juose gėdą išprovokavusį nutikimą, kai pedagogas jiems „baksnojo“, jog yra prasti rašytojai, šokėjai ar artistai. Ir tai neigiamai paveikė jų požiūrį į save, sužadino nepasitikėjimą savimi bei užvėrė kelius tobulėjimui.
„Išties, pedagogo įtaka mokiniui yra labai didelė. Todėl, dirbdama lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, jaunimui stengiuosi rodyti geruosius pavyzdžius ir diegti meilę literatūrai, kuria pati „degu“ nuo vaikystės“, – sako M.Gustainienė.
Devynios parašytos knygos ir leidybai paruošta dešimtoji – tai M.Gustainienės „užklasinės veiklos“ derlius. Filosofinės esė, romanas, eilėraščiai ir miniatiūros – šios mokytojos kūrybos žanrai.
„Vaikystėje literatūroje rasdavau nusiraminimą, paguodą, knygos man užpildydavo meilės ir šilumos trūkumą. Jau suaugusi šio nuostabaus pasaulio ne tik neapleidau – rašymas tapo mano gyvenimo būdu, galimybe emocijas išsakyti popieriaus lape. Todėl stengiuosi, kad spausdintas žodis rastų kelią į kiekvieno mokinio vidinį pasaulį“, – sako literatė.
Technologijų kartą įtikinti nelengva
Pasak M.Gustainienės, gyvename laikotarpiu, kai ir vaikai, ir suaugusieji yra įnikę į technologijas. „Puikiai tą suprantu, nes technologijos svarbios ir mano gyvenime. Kita vertus, jos neturi užgožti jauno žmogaus pasaulio suvokimo, nes pasaulis daug platesnis nei jį matome telefone“, – teigia pedagogė.
Norėdama parodyti pasaulio įvairiapusiškumą, M.Gustainienė siekia literatūra sudominti ir jauną žmogų. „Tai išties nėra paprasta. Turbūt kiekvienoje mokykloje yra tokių mokinių, kurie mano, kad literatūra, ypač klasikinė – neįdomi atgyvena. Suprantama, jauni žmonės turi kitų susidomėjimo objektų, vis dėlto rankų nuleisti nereikia. Ką aš darau, kad pakeisčiau jų nuomonę? Visų pirma, stengiuosi parodyti savo pavyzdžiu, kad tai gali būti įdomu ir naudinga. Tuomet jauni žmonės pradeda tikėti mokytojo žodžiais“, – pasakoja mokytoja.
Kitas metodas, pasak M.Gustainienės, priartinti kūrinį prie mokinio. „Nesistengiu pasakoti to, kas vadovėlyje, bet kalbu apie rašytojo asmenybę, kokių iššūkių jis patyrė, ką išgyveno. Dažnai pasirodo, kad tai labai artima ir šių laikų jaunimui, nes gyvenimo tikslo paieškos, meilė, draugystės išbandymai yra universalios temos“, – sako ji.
Mokytoja taiko ir dar vieną labai paveikų metodą – akių kontaktą. „Net ir su apsnūdusiais, dėmesio nerodančiais mokiniais tai neretai suveikia. Esu įsitikinusi, kad ir nemotyvuotą mokinį reikia pastebėti, nepulti jo kritikuoti, nes taip galima nukirsti paskutines jo pastangų susidomėti gijas“, – įsitikinusi M.Gustainienė.
Pastangų reikia ne tik jaunimą sudominti klasikų kūriniais, bet ir ugdyti mokinių raštingumą. „Neraštingumas išties yra nemaža šios epochos problema. Vis dėlto ieškau metodų, kaip padėti vaikams lengviau išmokti rašyti be klaidų. Pavyzdžiui, dažnai taikau „žodinio diktanto“ praktiką ir ji neretai pasiteisina. Taip pat skatinu mokinius dirbti poromis, kolektyve, taip lengviau įsimenami sudėtingos rašybos žodžiai“, – atskleidžia ji.
Svarbu ugdyti vidinę kultūrą
Mokytoja įsitikinusi, kad susidomėjimas gali būti perduodamas vienų kitiems, todėl reikia stengtis suburti klasės aktyvą. Tie, kuriems dalykas yra įdomus, dažnai patraukia paskui save ir arogantiškus, viskam aplinkui „ne“ sakančius bendraklasius. Taip pastarieji įsitraukia į pamoką.
M. Gustainienė ugdo ne tik mokinių įgūdžius, skatina domėtis spausdintu žodžiu, bet ir plečia mokinių kultūrinį suvokimą. „Kaip ir su literatūra, teatrą taip pat mėgsta ne visi. Ne kartą esu girdėjusi sakant: „Man tai neįdomu, nuobodu“. Tada paklausiu mokinio, ar jis kada yra ten buvęs. Atsakymas dažniausiai būna – „ne“. Tačiau po apsilankymo jaunimas nuomonę pakeičia, dažnai net patys klausia, kada vėl galėsim eiti“, – atskleidžia ji.
Mokytoja turi dar vieną metodą, kaip jaunimui atverti pasaulį. „Dažnai mokinius veduosi į muziejus, lankome parodas. Turbūt kiekvienas esame matę į telefonus įnikusių moksleivių grupes, kurioms visiškai neįdomu, kas vyksta aplink. Siekdama to išvengti ir norėdama, kad mokiniai sužinotų ką nors naujo, kiekvienam duodu konkrečią užduotį grįžus papasakoti, ką naujo, iki tol nežinomo jie pamatė ar išgirdo iš gido pasakojimo. Niekada nerašau pažymių vien už apsilankymą muziejuje ar parodoje“, – sako ji.
Kad ir kokia, pasak M.Gustainienės, būtų mokytojo diena – nagrinėjant kūrinį, rašant diktantą ar lankantis muziejuje, labai svarbu praktikuoti dialogo ir pagarbos kultūrą. „Būtina mokiniui parodyti, kad jo nuomonė yra vertinama, leisti jam pasijusti pastebėtam, įvertintam, suprastam. Jauni žmonės brangina parodytą šilumą. Tada jie taps tavo draugais ir juos mokyti bus paprasčiau. Pasitikėjimas ir dėmesys yra raktas, kuris atrakina mokinių širdis“, – įsitikinusi M.Gustainienė.
