Apie Živilės įkurtą vokiečių aviganių veislyną „Laukinė vilkauogė“ šios veislės šunų augintojai atsiliepia itin gerai, vadindami jį geriausiu veislynu Lietuvoje. Tačiau pati Ž.Čepulienė tokio įvertinimo nepripažįsta, ir sako, kad Lietuvoje yra ir geresnių veislynų, ir atsakingų veisėjų.
Neseniai Živilės namuose apsigyveno ir naujas gyventojas – juodas gaidys.
„Gaidys pataluose“, – krizenau, kolegėms nusiuntusi nuotrauką iš Živilės feisbuko, kur lovoje jaukiai buvo įsitaisęs gaidys. Nuoširdžiai sakau: gaidžio pataluose dar nebuvau mačiusi.
15min pokalbis su Ž.Čepuliene – apie jos augintinius, karingąjį gaidį Feliksą ir jausmus, kurie turi kvapą.
– Živile, kiek laiko jau yra įkurtas veislynas?
– Oficialiai registruotas 2000 metais.
– Gyvūnai jūsų gyvenime – nuo vaikystės?
– Taip. Aš jau penktoje klasėje žinojau, kad būsiu biologė. Visos laidos apie gyvūnus buvo peržiūrėtos, kaupiamos vaizdo kasetėse. Kone atmintinai viską žinodavau. Vaikystėje tėtis mane pasiimdavo į įvairius žygius, rodydavo, pažindindavo. Gamta ir gyvūnai visą laiką buvo šalia.
– Tačiau profesiją pasirinkote ne biologės, o kinologės. Esate pareigūnė. Kaip ja tapote?
– Iki darbo valstybės tarnyboje daug laiko užsiėmiau su šunimis, dar iki įkurdama veislyną jais domėjausi. Pirmą šunį įsigijau 1991 metais, vėliau buvo veislynas, o dirbti valstybės tarnyboje pradėjau 2006 metais. Kodėl? Sunku ir pasakyti, bet kai domiesi šunimis, tavo aplinkoje irgi atsiranda tuo pat besidominčių žmonių. Tad kažkas man ir pasakė, kad paskelbtas konkursas kinologo pareigoms. Taip čia ir pradėjau dirbti.
– Tačiau kai pradėjote domėtis šunimis, kai kūrėte veislyną – tai buvo vokiečių aviganiai. Kodėl būtent ši veislė?
– Kartais pati savęs to paklausiu. Gal tai atsirado tais laikais, kai būdavo rodomi seni filmai? Juose veikėjas būdavo Lesė arba vokiečių aviganis. Du pasirinkimai.
Pirmasis mano šuo buvo kolis, bet aš visada norėjau vokiečio. Vėliau Lietuvoje atsirado įvairių kitokių veislių, kurios gražios, ir man atrodė, kad kitą kartą jau turėsiu kitos veislės šunį. Bet taip ir liko vokiečių aviganiai.
– Iš Vilniaus persikraustėte į buvusio dvaro patalpas. Sostinėje trūko vietos, nes daug gyvūnų?
– Ne, ne dėl to. Mano veislyne juk nėra šimto šunų, o tie, kurie yra, gyvena kaip šeimos nariai. Veisimas yra mano veikla, mano kūryba.
Taip atsitiko gyvenime, kad reikėjo pakeisti gyvenamąją vietą. Vilniuje gyvenau kotedže ir bėdos neturėjau: galėjau ir ten užsiauginti vadą šuniukų.
Su kaimynais dėl gyvūnų nesu turėjusi nė vieno konflikto. Atvirkščiai – vis pagirdavo, kad šunys gražūs ir tvarkingi. Beje, tris šunis auginau ir tada, kai dar vaikai buvo maži ir gyvenome 50 kvadratinių metrų bute, penktame aukšte. Tik neveisiau tada.
Reikėjo rodyti šunims Feliksą narve ir aiškinti, kad ne, mes jo tikrai nevalgysim.
Kalbant apie kaimynus, aš stengiuosi niekam neužkliūti ir noriu, kad žmonės pamatytų: su šunimis galima gyventi patogiai ir gražiai.
– Kai viena kolegė rekomendavo jus pakalbinti, ji sakė, kad jūsų veislynas geriausias Lietuvoje.
– Ne, aš prieštarausiu. Aš nesu geriausia ir to nesiekiu. Yra žmonių, kurie ir daugiau investuoja ir labiau tuo gyvena, augina tikslingiau - parodoms. Mano veislynas galbūt yra šeimyniškiausias.
– O kas yra tas geras veislynas, Živile?
– Vieni pasakys, kad geras yra tas, kurio išveisti šunys užima aukščiausias vietas parodose, varžybose. O man svarbiausia, kad žmonės būtų patenkinti mano šunimis. Jei jie laimingi, jei antrą kartą grįžta – tada aš savo darbą padariau.
– Ko reikia, kad šuo būtų tinkamo būdo, charakterio?
– Visų pirma, lemia genetika. Auklėjimas ir šuns socializacija duoda daug, bet viskas atsispiria nuo genetinio pagrindo.
Kiekvienas šuo turi savą charakterį, o ir kiekvienas šeimininkas iš savo šuns reikalauja skirtingų dalykų. Juk net toje pačioje šeimoje augantys vaikai būna skirtingo charakterio. Taip ir šunys.
– Iš jūsų įrašų feisbuke supratau, kad jūsų šunys, į namus atėjus svečiams, yra jiems draugiški, leidžiasi glostomi.
– Taip ir yra, jie svečiais labai džiaugiasi. Bet mano šunys moka būti visokie. Prie manęs namuose jie ir meilūs, ir lipa ant rankų, bet nerekomenduočiau ateiti į mano namus, kai manęs nėra.
– Kalbame, tačiau taip ir nepaklausiau, kiek šunų gyvena jūsų namuose?
– Devyni vokiečių aviganiai, vienas rusų žaisliukas (toks, beje, ir yra tikslus šios veislės šunų pavadinimas). Neseniai atsirado dar vienuolika mažylių. Jie laukia savo šeimininkų.
– Esate kinologė, tad tarp jūsų keturkojų gyventojų turbūt yra ir tarnybinis šuo?
– Taip. Jo vardas Rėjus ir jis gyvena kartu su manimi. Tik kai kas ateina į svečius, sakau: nesakykit, kad tai ne mano, o valstybės šuo. Jis yra šventai įsitikinęs, kad yra mano šuo. Rėjus niekaip neišskiria iš kitų namuose augančių šunų. Jis tik turi privilegiją važiuoti į darbą.
Puikiai tai žino, o kai pamato, kad aš užsivelku uniformą, supranta, kad tai yra mūsų laikas. Ir jei automobilio durys kieme atidarytos, pats eina į tarnybinį automobilį ir laukia manęs.
Rėjus niekaip neišskiria iš kitų namuose augančių šunų. Jis tik turi privilegiją važiuoti į darbą.
– Ar Rėjų galima vadinti pareigūnu? Na, ne tiesiog šunimi, o pareigūnu.
– Man patiktų, jei jį taip vadintų. Manau, kad buhalteriniuose dokumentuose jis yra kiek kitaip įvardintas (juokiasi). Bet aš jį vadinu pareigūnu.
Tarnybiniai šunys yra išmokyti rasti vienus ar kitus objektus, daiktus. Muitinės šunys ieško narkotinių, psichotropinių medžiagų, tabako ir pinigų.
– Šunys visko ieško pagal kvapą, tiesa? Bet niekada nepagalvojau, kad pinigai turi kvapą.
– Turi, ir labai stiprų. Pamenu dar iš senesnių laikų, kai nebūdavo kortelių ir žmonės turėdavo didesnį kiekį grynų pinigų. Tas kvapas yra labai stiprus, specifinis. Net nežinau, su kuo palyginti.
– Kokių gyvūnų dar yra jūsų namuose?
– Trys katės ir gaidys.
– Ne šiaip gaidys, o smalos juodumo gaidys.
– Tokių gaidžių nuotraukas pamačiau prieš keletą metų. Jie ne tik patys juodi, jų ir kaulai juodi, ir mėsa. Tai – Ayam cemani veislės paukštis. Man jis paliko didelį įspūdį. Ir šiaip, gaidys yra savotiškas paukštis-mistifikacija, jei žiūrėtume į legendas apie šiuos paukščius. Aš užsidegiau, užsimaniau tokio gaidžio.
Mano vienas kolega užsiima paukščiais, tad ir paprašiau jo, kad jei būtų galimybė – tokį gaidį įsigyčiau. O žodis tampa kūnu – galimybė ėmė ir atsirado. Šiaip gyvenime esu laikiusi daug gyvūnų: ir roplių, ir meškėną, taip pat didžiąsias papūgas. Tad galiu pasakyti, kad gaidys namie teršia mažiau nei didžioji papūga.
– Kuo jis vardu?
– Feliksas.
– Sprendžiant pagal nuotraukas, kuriose Feliksas yra prie jūsų kompiuterio ar įsitaisęs lovoje, jis gyvena kaip šeimos narys, ne kokioje vištidėje?
– Taip, kaip šeimos narys. Beje, aš norėčiau turėti ir vištų namelį, ir pačių vištų. Bet kol kas, kaip juokauju, Feliksui į namus vedžiotis moterų neleidžiu, tad jis gyvena vienas ir yra mūsų šeimos narys. Tik nakčiai jį uždarau į narvą, nes reikia kontroliuoti situaciją. Aš gi laikau gyvūnus, kurie yra vienas kito mitybos grandinėje.
– Kaip paukštis sugyvena su katėmis ir šunimis?
– Gaidžiai yra gaidiški gyvūnai. Ir nors jis muša kates, bet savas aplenkia – jų neliečia. O ir katės Felikso vengia.
Su šunimis sutaria gerai, žinoma, tam reikėjo laiko, reikėjo rodyti šunims Feliksą narve ir aiškinti, kad ne, mes jo tikrai nevalgysim. Jie vienas prie kito įprato, gaidys užsilipa ir ant šunų, rakinėja jų kailius.
– Koks apskritai Felikso būdas?
– Karingas. Jis labai puikiai skiria svetimus žmones, bet ir labai protingai vertina savo galimybes. Jis žino, kad geriausia užpulti paslapčia, o jei priešininkas silpnesnis, jį galima mušti. Bet dėl to į mano kiemą nei svetimi šunys, nei katės neužeina.
– Klausausi jūsų ir galvoju, kiek laiko jums reikia tam, kad jo užtektų visiems gyvūnams.
– Tikriausiai aš esu labai laimingas žmogus, nes gyvūnams skiriamo laiko neskaičiuoju. Kai nieko neskubi, tai viską spėji – ir pažaisti, ir paglostyti, ir išeiti pasivaikščioti, laiko yra ir dresūrai.
– Kada namuose yra daug gyvūnų, pats šeimininkas pririštas prie namų. Ar galite sau leisti, pavyzdžiui, išvykti dviem savaitėms atostogų?
– Galiu. Vienu metu labai intensyviai nardžiau, tad teko keliauti. Bet kai tu gyveni su šunimis, tave ima supti šuniniai žmonės. Jei aš iš namų – kas nors kitas į namus. Padeda mama, dukra, draugai.
– Priglaudžiate ir beglobius gyvūnus?
– Taip, esu priglaudusi, tačiau nesu toks geras žmogus, kad ieškočiau, kam padėti. Priglaudžiu tuos, kuriuos tiesiog sutinku savo kelyje. Teko išauginti ir bedalių gyvūnų.
– Živile, jūsų nuomone, kaip gyvūnai mus supranta? Kartais pati pagalvoju, kad mano katinui trūksta labai nedaug – tik mokėti kalbėti. Man kažkodėl atrodo, kad jie supranta labai daug, daugiau, nei mums atrodo.
– Labai daug ir supranta. Yra dokumentinių filmų, mokslinių tyrimų apie tai, kad šuo supranta kaip 3–4 metų vaikas, kad jis „moka“ apie 260 žodžių. Čia kalbu apie tuos šunis, kuriems leidžiama gyventi tarp žmonių, kurie yra socialiai aktyvūs.
– O katė? Irgi protingas gyvūnas?
– Taip, labai. Katės supranta tą patį, kaip ir šuo, bet jų požiūris į viską skiriasi. Šuo labiau siekia kontakto su žmogumi, o katės labiau naudotojos. Jų požiūris ir poreikiai kitokie.
Kalbant apie šunis, kai mums nutinka bėda, kai verkiame arba džiaugiamės – šuo jaučia. Vienas dalykas, šunys mato mūsų veidus ir labai gerai iš veidų skiria emocijas, kitas dalykas – chemija. Gyvūnai labai daug visko užuodžia, nes jų organizmas yra cheminė laboratorija. O mūsų jausmai turi kvapą.
