Tu jų greičiausiai net neišbandysi, o jei ir išbandysi – jie tikriausiai neveiks. Todėl man taip maga kalbėti apie visai kitokią tinginystę – mažyti ofisinį sabotažą ir bandyti tave (ir save!!!) įtikinti, kad visgi neverta persistengti darbe.
Sutinku, būti puikiu darbuotoju yra gerai. Jei tavo pastangas įvertins, tu galbūt būsi pirmas eilėje palypėti ant kito karjeros laiptelio, galbūt vadovo „ačiū“ pateps širdį medumi, tave išrinks metų darbuotoju, kolegos tau plekšnos per petį, o banko sąskaitą glostys išaugęs atlyginimas. Gal tau pasiseks (kartais juk pasiseka), bet kur kas dažniau noras išspausti iš savęs maksimumą – tiesiog neperspektyvus.
„Už iniciatyvą baudžiama“, – sako vienas rusų priežodis, o bausti tiek bosas, tiek kolektyvas tikrai moka. Dažnai visi kiti faktoriai tiesiog klostosi taip, kad tavo ilgos darbo valandos ir superproduktyvumas ne tik lieka nepastebėtas, bet greičiau apsisuka antru galu ir trinkteli per pakaušį. Štai keletas punktų pasvarstymui, kai kitą kartą knietės persistengti:
- Kai esi kompetentingas, tu gauni pačias bjauriausias užduotis. Kai išpainioji vieną komplikuotą problemą, gauni dar sudėtingesnę. Žinau, koks malonus jausmas apima, kai randi trūkstamą mozaikos detalę! Viena užduotis po kitos, tau – sekasi. Bet jei susimausi, tavo autoritetui - šakės.
- Jei atliksi savo darbus greitai – visada gausi naujų. Parodykit man tą nykstančią vadovų rūšį, kuri su šypsena palydėtų tave pro duris, kai pabaigsi savo dienos darbų normą. Ne, tau kraus papildomas veiklas ir visada tikėsis tokio pat produktyvumo. Kai ateis ta diena, kai iš savęs nebepajėgs išsunkti visko, tavimi nusivils. Atmink, ne tokiems puikiems kartelė visada žemiau.
- Produktyvūs darbuotojai be jokių ypatingų pastangų tampa savo srities ekspertais. Tuomet prie jų stalo nusidriekia visa eilė patarimų, paslaugų ir pagalbos prašytojų. Sutinku, kartais visai malonu jausti savo pranašumą, tačiau to kaina – imi mokyti kitus, o tarpuose tarp svetimų problemų bandai suspėti su savo darbais. Taip ir užsisuki kaip voverė rate ir, žiūrėk, namo jau velkiesi krūvą popierių, kad atliktum tai, už ką tau moka.
- Efektyvūs darbuotojai dažnai randa būdų, kaip užduotis atlikti geriau ir greičiau. Jei jie sugalvoja keisti procesus, t. y. mesti iššūkį egzistuojančiam status quo, sulaukia nemažai strėlių į nugarą: aplink visada pilna tų, kam pokyčiai sukelia traukulius ir paleidžia putas iš burnos.
- Tavo produktyvumas – tikras peilis kolegoms. Jei jie negali arba nenori tavęs pasivyti nudirbamų darbų kiekiu ar kokybe, tikrai nebūsi jų mėgstamiausias. Liūdna tiesa: apie moksliukus kuria komedijas dėl tos pačios priežasties.
- Jei dirbi taip, kad esi nepakeičiamas – rizikuoji šiose pareigose užsilikti ilgam. Tavo vadovui tikrai paprasčiau nesukti galvos, kur rasti tokį, kuris atitiktų tavo greitį ir sugebėjimus. Paaukštinti tave ir kaišyti atsivėrusią tuštumą jam gali pasirodyti neefektyvu nei laiko, nei finansų prasme.
- Jei manai, kad ilgos darbo valandos visada bus vadovo įvertintos, tu klysti. Jei jas išsitrauksi kaip kozirį, prašydamas didesnio atlyginimo, didelė tikimybė, kad, nepaisant visų pasiekimų, tavo sugebėjimas nusistatyti prioritetus ir planuoti laiką bus kvescionuojamas. „Jei nespėji darbo valandomis, galbūt tau reikia dirbti efektyviau?“ – nuo tokios frazės garas iš nosies gali pasipilti.
- Jei tavo vadovas pats nesijaučia labai stabilus savo kėdėje arba slapta kenčia nuo nevisavertiškumo komplekso, tavo superpastangos jam gali pasirodyti kaip tiesioginis iššūkis – greičiausiai kėsiniesi į jo vietą.
Tikrai nesiūlau dirbti blogai. Įdėti širdį į tai, ką darai, – kiekvieno sąžiningo žmogaus pareiga. Bet atiduoti 100%? Šaltu protu įvertink savo prioritetus ir esamą situaciją. Patausok savo supergalias ir palaikyk toms akimirkoms, kada jos tikrai galės atnešti tau didžiausią grąžą.
Alvyda Tamulevičienė (tinklaraštis geresneneivakar.com). Daugiau tekstų rasite ir jos FB puslapyje.