Siųskite šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui „Pirma meilė nerūdija“ ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.
Dar dviejų istorijų autoriams padovanosime nepaprasto skonio kokybiško Lietuvoje gaminto šokolado „Chocolate Naive“ rinkiniais.
Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite ČIA.
Mano istorija, tikiu, vis dar be pabaigos, nors kai kuriuos taškus jau sudėjau pati ir turbūt sudaužiau kelių žmonių likimus, bet labiausiai dužusi mano širdis, kuri dar ilgai jaus sielos skausmą.
Viskas prasidėjo 2014 metų rudenį...
Studijavau trečiame kurse ir buvau vieniša, tačiau visada jaučiau grupės draugo simpatiją. Su juo visada gerai sutardavome, tačiau taip niekad gilesnių jausmų jam ir nepajutau. Rankų jis nenuleido – dažnai mane stebindavo gėlių puokštėmis, dovanomis. Mokėjo skaniai gaminti, tad kepdavo pyragus, keksiukus, tortus ir juos dovanodavo, nes visada norėjo padaryti mane laiminga, žinodamas, kokia esu saldumynų „narkomanė“.
Jis įjungė amžiams mano širdyje pasilikusią dainą „Still loving you“ ir pakvietė prisėsti jam ant kelių...
Kartu eidavome į kinus, teatrus, daug bendraudavome ir universiteto aplinkoje, ir laisvu laiku, kartu vykdavome į įvairias praktikos išvykas. Buvo daugybė atsiminimų ir nutikimų, tačiau kad ir bandžiau jam atsakyti tokiu pat dėmesiu, pamilti man jo nepavyko. Jis kankinosi... Bet dabar žinau, kad yra laimingas ir tuo džiaugiuosi, nes jis rado savo laimę.
Netikėtai ir mano gyvenime atsirado tikroji ir pirmoji meilė. Tai buvo JIS. Kitoks, paslaptingas ir įdomus žmogus, kuris ir dabar mano širdį priverčia plakti stipriau...
Susitikome Sostinės dienų šurmulyje, Vinco Kudirkos aikštėje. Susipažinome per paprastą ir banalų pažinčių portalą, bet jau tada jaučiau, kad ši pažintis bus kitokia. Jis mane pastebėjo – jį patraukė mano meniška nuotrauka su lengva dailia suknele prie vandens kanalo, daryta ankstyvą pavasarį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Išsiskyrusi ir vieniša mama: kaip gyventi toliau? Psichologės komentaras
Taigi per pirmąjį susitikimą nedrąsiai apsikabinome, pradėjome šnekučiuotis. Jis atrodė toks svetimas, bet kartu ir toks artimas man, viduje pajutau kažkokią šilumą ir nedidelę kibirkštėlę, kad jis skirtas MAN.
Pabendravome neilgai, bet jau nekantriai pradėjau laukti mūsų kitų susitikimų. Iš tiesų aš tiesiog pradėjau skaičiuoti mūsų pasimatymus ir priminti jam, ką kiekvieną kartą veikėm.
Ruduo buvo šiltas. Valgydavome ledus, eidavome pasivaikščioti, vis sugalvodavome ką nors naujo, o ir jis nuolat mane stebindavo. Pirmasis mūsų bučinys buvo labai įsimintinas. Jis persikraustė arčiau manęs ir gyvenome tiesiog tame pačiame mikrorajone, todėl pradėjome dažniau matytis.
Kartą pasikvietė mane į svečius, gėrėm arbatą, šnekėjomės, paklausė, kokią grupę mėgstu, o aš kaip tik su drauge buvau nusipirkusi bilietus į „Scorpions“ koncertą. Jis įjungė amžiams mano širdyje pasilikusią dainą „Still loving you“ ir pakvietė prisėsti jam ant kelių...
Prisiglaudžiau ir apkabinau jį. Tiesa, numaniau, kad sulauksiu bučinio. Tai pirmasis gražiausias ir mieliausias prisiminimas, likęs manyje, nes tai buvo taip tikra, nuoširdu ir šilta. Rodos, radau savo krantą, kuriame norėčiau likti amžinai...
Vos atsirakinusi duris puoliau skaityti jo laišką. Taip jis atsisveikino su manimi. Paliko, nes galvojo, kad taip bus geriau.
Vėliau pradėjome pyktis, buvo visko, tačiau jis visada džiugindavo mane mažais dalykais, netgi dabar. Nors jau ir nesame kartu, neseniai gavau nuo jo šokoladinę voverytę, tikriausiai – paskutinį kartą...
Jis skindavo man lauko gėles, nes žinojo, kad labai jas mėgstu, piešdavo atvirukus, rašydavo eiles, buvo labai romantiškas ir meniškos prigimties žmogus. Tačiau aš jau buvau pradėjusi suprasti, kad jis lygiai taip pat vertina ir laisvę.
Mūsų pirmieji Naujieji metai buvo švenčiami Vilniuje, mano bute, ir, kas jautriausia šioje istorijoje, – buvome abu nekalti. Jam tuo metu buvo 24-eri o man – 21-eri. Bandėme, tačiau mums nepavyko, aš kažko išsigąsdavau, tad taip ir nebuvome priėję prie būtent to suartėjimo.
Draugavome metus. Vasarą ištiko krizė. Nesupratau, kas vyko ir kieno tai buvo kaltė, nors jis sakė, kad jautėsi sutrikęs gyvenime ir kad aš niekuo dėta. Abu mylėjom vienas kitą, tačiau tai nepadėjo.
Vasaros metu dirbau vienoje parduotuvėje. Vieną dieną jis trumpam užėjo pas mane į darbą ir mane labai trumpai užkalbinęs išėjo. Važiuodama namo, gavau nuo jo žinutę – jis parašė nebenorintis gyventi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jam ir jai: dalykai, kuriuos turėtumėte žinoti dar iki vestuvių
Puoliau jam skambinti, rašyti – nekėlė. Grįžusi namo prie savo buto durų išvydau geltoną rožę ir laišką... Kritau ant žemės, girdėjosi mano balsas, koridoriaus aidas ir gili rauda. Vos atsirakinusi duris puoliau skaityti jo laišką. Taip jis atsisveikino su manimi. Paliko, nes galvojo, kad taip bus geriau.
Man būdavo sunku jį suprasti, bet aš jį mylėjau ir vis dar myliu. Būčiau padariusi viską dėl mūsų.
Kurį laiką nebendravom, tačiau po to ir vėl pradėjom, bandėm taikytis, tačiau mačiau, kad jam jau darėsi vienodai viskas, netgi tie patys mūsų santykiai, nes jis daugiau laiko skirdavo draugams, kitiems žmonėms.
Tada nusprendžiau aš viską nutraukti.
Atsirado simpatija, žmogus panašus į mane. Vėžiukas, kaip ir aš, kuris mane gerai suprasdavo, padėdavo, palaikydavo, o tuo metu man buvo tikrai sunku. Širdyje vis dar buvo atvira žaizda, o dar laukė paskutiniai studijų metai.
Buvęs vaikinas dar bandė kažkaip pasirodyti, bendrauti, bet pati stengiausi nepalaikyti ryšio, nes žinojau, kad nesibaigs viskas gerai. Žiemą pradėjau draugauti su nauja simpatija, tačiau dar nebuvau pamiršusi pirmosios savo meilės.
Galvojau, kad kitas žmogus padės man tai padaryti, bet, nepasakojant, kiek jis man rodė dėmesio ir savo meilės, aš laikiausi atstumo ir neprisileidau jo. Nes galvojau apie kitą.
Taip praėjo beveik metai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Liudo meilės istorija „Darysiu viską, kad mano pirmoji meilė būtų ir paskutinė“
Nors draugavau su naująja simpatija, susirašydavau ir su pirmąja meile. Su juo kartais susitikdavome pabendrauti, pamatyti vienas kitą, nors aš ir turėjau vaikiną, o jis merginos – ne.
Pavasarį jis nusprendė išvažiuoti į užsienį dirbti. Jis norėjo atsisveikinti, bet nesutikau, nes man tai atrodė per daug žiauru, būčiau neištvėrusi ir pratrūkusi. Aš visada jį mylėjau ir myliu, o atsisveikinimai man yra sunkiausi gyvenime.
Baigiau mokslus, pasinėriau į kursus, tad neturėjau, kada galvoti apie jį, intensyviai mokiausi, dirbau ir palaikydavau draugiškus ryšius su savo vaikinu. Bet niekada neužmiršau JO.
Atėjo 2015 metų ruduo.
Grįžau po intensyvių kursų į Vilnių ir į tą savo gyvenimą, kuriame buvau prieš tai. Netikėtai sužinojau, kad grįžo JIS. Užsienyje praleidęs pusmetį, jis grįžo atgal į Lietuvą. Kartu nudžiugau ir išsigandau, nes nežinojau, kaip save suvaldysiu. Jaučiau tik viena – begalinę trauką tam žmogui. Privalėjau vėl jį pamatyti.
Su savo vaikinu pradėjau dažniau pyktis, nes mane erzino jo kontrolė ir noras viską žinoti. Nebuvau prie to pripratusi. Mačiau jo didžiulį pavydą viskam ir savininkišką požiūrį į mane.
Tai, kas vyko po to, norėčiau pamiršti, tačiau blogiausia, kad atsimenu beveik kiekvieną žodį. Aš jį apsikabinau ir pradėjau glostyti galvą. Jis pradėjo kalbėti...
Susitikome su Juo. Buvo taip gera vėl jį pamatyti, apkabinti, pajausti. Abu tai darėme nedrąsiai, bet kartu su troškimu laikyti vienas kitą glėbyje.
Galiausiai nusprendžiau išsiskirti su savo vaikinu ir pradėjau gaivinti santykius su pirmąja meile. Tik jis jau buvo paragavęs laisvės, tad jau nebe taip skubėjo draugauti.
Praradau viltį, nesupratau, ar išvis gausis kas nors mums vėl, ar ne. Laukiau kažko, tikėjausi, bet jis man nieko nežadėjo. Tokia sutrikusi susitaikiau su buvusiu draugu ir pati nežinau, kodėl.
Visai neseniai prieš porą dienų gavau smūgį. Atsirado žaizda, kurią gydysiuosi labai ilgai.
Taigi, mes su pirmąja mano meile vis tiek susirašydavome, kartais susitikdavome. Mačiau ir žinojau, kad jis manęs ilgisi ir aš – jo, tačiau kažkas atsitiko, jis buvo kitoks.
Tik neseniai pasikvietusi jį į svečius, aš viską sužinojau. Jis atėjo ryte po naktinės pamainos darbe, norėjo miego, tad priėmiau ir leidau miegoti savo kambaryje. Kadangi žadėjau pavaišinti keksiukais, ėjau į parduotuvę produktų.
Kai jis pabudo, ant stalo jau garavo bananiniai keksiukai. Priguliau ant lovos, jis taip pat. Širdis tukseno, laukė ir tikėjosi nors mažo ženklo iš jo pusės. Nusisukau į sieną (visada taip darydavau, kai norėjau, kad jis mane apkabintų iš nugaros), jis mane apkabino... O tada paklausė:
– Ar atsimeni?
– Taip, – atsakiau.
Taip ramiai ir gulėjom, o man norom nenorom krito ašaros. Tada atsisukau į jį, žiūrėjom vienas į kitą, prisiglaudėm skruostais. Jaučiau jo lūpas šalia manųjų. Jis labai labai švelniai suėmė mano lūpas ir pabučiavo, atsakiau tuo pačiu. Kaip buvau pasiilgusi to...
Jam kelis kartus suskambo telefonas, bet jis nekėlė. Ir kai trečią kartą paskambino, jis atsikėlė ir atsiliepė į skambutį.
Tai, kas vyko po to, norėčiau pamiršti, tačiau blogiausia, kad atsimenu beveik kiekvieną žodį. Aš jį apsikabinau ir pradėjau glostyti galvą. Jis pradėjo kalbėti...
– Aš nežinau, ar tau tai sakyti, bet...
– Turi draugę? – paklausiau.
– Kaip ir taip... Ne oficialiai, na, mes tik dėl sekso, be įsipareigojimų...
Mane perdūrė peiliu. Kaip jis pats sakė, prieš du mėnesius darbe susirado merginą, su kuria pradėjo bendrauti. Nors mes draugystės metu taip ir nepadarėme TO, aš turėjau viltį, kad tai vis tiek įvyks ir mes pagaliau po visko būsim kartu. Jis mane nužudė. Sugniuždė ir po to prisipažino, kad dėl to pastarąjį laiką buvo toks vangus ir šaltas, nes tai visai neseniai įvyko.
Jis tikino man jaučiantis aistrą ir prisirišimą, tačiau aš atsistojau ir norėjau, kad jis tiesiog išeitų. Pasakiau, kad daugiau nebesimatysime. Mano galvoje buvo tik viena mintis – visa tai reikia užbaigti ir pamiršti.
Išlydėjau pro duris ir antrą kartą gyvenime patyriau tokį stiprų gyvenimo smūgį, kuris mane laužė, traiškė, plėšė, niekada dėl nieko man taip neskaudėjo. Suvokiau, kad praradau savo žmogų, praradau Meilę, netekau vilties, tapau niekas, nes aš be jo – ne aš.
Užtemo viskas ilgam.
Pati, galima sakyti, esu jo vietoje, taip pat jaučiuosi palikta, įžeista, bet daugiau nieko negaliu padaryti. Negaliu prisiversti kito žmogaus mylėti.
Po kurio laiko jis man parašė žinutę: „Ačiū, kad norėjai su manimi pasimatyti ir taip jaukiai ir skaniai priėmei... Gera buvo apkabinti Tave. Prisiminti gražias dienas, kurios praėjo. Aš taip nedrąsiai, bet... taip iš tiesų norėjau Tavęs. Ir kad viskas būtų, kaip buvo kadaise. Kaltinu tik save ir prašau Tavęs atleisti man“. Atsakiau jam, kad ilgai dar gydysiuosi šią žaizdą. Ir dabar jaučiu, kad viskas baigta.
Fizinis skausmas nebūtų buvęs toks stiprus, koks dabar yra dvasinis. Begalinis. Kitą dieną išsiskyriau ir su savo vaikinu. Žinoma, įskaudinau ir jį taip padarydama, tačiau tiesa tik ta, kad dabar noriu pabūti visiškai viena ir išsigydyti visas savo žaizdas. Noriu susivokti savyje, suprasti, pamilti gyvenimą iš naujo.
Žinau, kad ir buvusiam draugui skauda. Pati, galima sakyti, esu jo vietoje, taip pat jaučiuosi palikta, įžeista, bet daugiau nieko negaliu padaryti. Negaliu prisiversti kito žmogaus mylėti.
Dužo visos mano svajonės, viltys, troškimai, norai. Dužo viskas. Aš dar ilgai jo nepamiršiu. Tai buvo kažkas nepaprasto. To neapsakysi, nepapasakosi, tai tik pajausi. Turiu nuojautą, kad nieko kito taip nemylėsiu, ir tai yra sunkiausia.
Likau viena, visiškai viena. Dėl to savęs negailiu, tačiau labai bijau. Ar tai viskas? Tiesiog tokia pabaiga? Ne, aš tikiu, Meilė yra. Ji nuolat transformuojasi, ir ji ateis, tik dabar ji bus stipresnė ir galingesnė. Ir dabar aš jai jau būsiu pasiruošusi.
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Pirma meilė nerūdija“.
Jame dalyvauti galite ir Jūs! Siųskite romantiškas, šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui adresu konkursai@ji24.lt ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.
