Po studijų nusprendė eiti netradiciniu keliu
Baigusi mokyklą, Aistė išvyko į Vieną studijuoti architektūros, kur įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Vis dėlto šiandien tradicine architekte ji vadintis negali – būtent magistro studijų metu, anot moters, viskas pakrypo įdomia bei netikėta linkme.
„Studijų metais buvau skatinama į erdvės kūrybą pasižiūrėti iš meninės ir kūrybinės pusės. Galvojau, kaip būtų galima architektūroje pritaikyti šių dienų technologijas bei galimybes. Todėl dabar galiu save pristatyti kaip skaitmeninės kūrybos menininkę ir eksperimentinę architektę“, – sako A.Ambrazevičiūtė.
Po studijų sugrįžusi į Lietuvą, Aistė suprato neįsivaizduojanti, kaip galėtų įgytas žinias pritaikyti praktikoje. Moteris ne tik nežinojo, kur galėtų dirbti, bet ir ramybės nedavė klausimas, kaip realizuoti save, kad galėtų būti naudinga visuomenei.
„Taip prasidėjo mano meninės krypties ieškojimas – vis svarsčiau, kaip pristatyti savo veiklą. Mažais žingsneliais pradėjau kurti darbus ne apie architektūrą, bet apie augmeniją.
Būtent gamtos kurta aplinka man pasirodė esanti mažiau susikausčiusi, kūrybiškesnė, ten aš radau ramybę. Taip iš architektės pamažu tapau menininke, kuri kuria ne su statybinėmis medžiagomis, o su skaitmeninėmis priemonėmis“, – šypsosi A.Ambrazevičiūtė.
Kaip aiškina Aistė, eksperimentinėje architektūroje daugiau laiko skiriama ne rezultatui, o procesui. Anot jos, dirbant nėra apibrėžtos užduoties, be to, niekada nežinai, kas iš to išeis.
„Eksperimentinė architektūra išlenda iš tradicinių apibrėžimų ir yra labiau susijusi su mažesniais masteliais, kūrybine programa, medžiagų tyrinėjimais, – pasakoja A.Ambrazevičiūtė. – Skaitmeninė menininkė esu todėl, nes daug laiko praleidžiu dirbdama kompiuteriais ir tam tikromis modeliavimo priemonėmis.“
Aistės teigimu, Lietuvoje panašios krypties atstovų dar nėra daug, todėl parvykus iš studijų užsienyje, jai prireikė laiko, kol įsitvirtino. Vis dėlto, jos nuomone, dėl karantino daugelis žmonių ėmė balansuoti tarp fizinio ir virtualaus darbo, o tai ateityje gali lemti didesnį menininkų įsitraukimą į skaitmeninį pasaulį.
„Kai eini savo keliu ir neturi pavyzdžių, kuriais galėtum remtis, išeina labai unikalūs, asmeniški rezultatai, o kūrybos veiklą būna sunku prie ko nors priskirti. Dabar, kai tampu vis labiau matoma, su manimi patys susisiekia žmonės, kurie nori judėti panašia kryptimi, tačiau iš pradžių bendraminčių lauką sukurti buvo gana sunku, – pripažįsta A.Ambrazevičiūtė.
– Karantino metu buvo laikas, kai virtualus darbas visiems nusibodo ir norėjosi ko nors fizinio. Visgi man atrodo, kad balansuoti tarp dviejų pasaulių yra labai įdomu ir taip turima daugiau galimybių. Manęs negąsdina skaitmeninė erdvė, nes viskas juda į priekį ir įdomu pritaikyti tai, ką kuria mokslas.“
Vysto projektą apie skaitmeniniu būdu kurtus augalus
Lietuvoje Aistė nusprendė nešvaistyti laiko veltui ir iš karto imtis kūrybos – taip gimė jos projektas „Plantasia Lab“. Moteris kasdien pradėjo kompiuteriu kurti augalus ir dabar sėkmingai vystoma idėja jau džiaugiasi antrus metus.
„Grįžusi namo, niekaip neradau sau vietos, nežinojau, kur man būti. Tačiau turėjau žinių, kaip dirbti skaitmeninėje erdvėje, todėl buvo įdomu pakreipti ir įdomesnėmis formomis išvystyti tai, ką išmokau, – prisimena A.Ambrazevičiūtė. – Kurdama augalus, atsigręžiau į gamtos ornamentiškumą, formas ir medžiagiškumą. Norėjau pabrėžti, kad mus supančioje aplinkoje egzistuoja kūryba, kuri yra be galo unikali.“
Aistė neslepia, kad kartais nuotraukose matomi vaizdai gali nepriminti realybės, tačiau iš tiesų viskas sutinkama gamtoje. A.Ambrazevičiūtė augalus pasitelkia kaip lengvai suprantamus vizualinius elementus ir perkuria juos atsižvelgdama į tekstūrą, spalvą.
„Kurdama augalus, naudojuosi technologijų vaizduote. Būtent tai mane įkvepia į aplinką žiūrėti kitaip“, – sako A.Ambrazevičiūtė.
Tai mane įkvepia į aplinką žiūrėti kitaip.
Aistė savo kūrybinius užkulisius apibūdina kaip komplikuotus, chaotiškus ir itin banguojančius. Be to, jos darbas susideda iš kelių etapų, kurių metu vieno vaizdinio kūrimas gali užtrukti nuo poros valandų iki kelių savaičių.
„Kartais mėnesių mėnesius praleidžiu gamtoje nieko nekurdama ir tik stebėdama. Kai susikaupia tam tikra informacija, sėdu prie kompiuterio ir kuriu, – atskleidžia A.Ambrazevičiūtė. – Jei kuriu sau, dažnai net neatsižvelgiu, kiek laiko užtrunku, nes noriu patenkinti vidinį kritiką. Kitaip yra turint užduotis iš užsakovų ir aiškius terminus, kada reikia atiduoti darbą.“
Iš pradžių kūrusi tik sau, Aistė dabar džiaugiasi, kad atsiranda vis daugiau klientų, norinčių įsigyti jos darbų. Užsakovus moteris vertina kaip itin svarbius, kadangi tai ją įkvepia dalintis savo kūriniais.
„Kaip ir visuose darbuose, balansuoju tarp kūrybos, visos paletės jausmų ir nuobodaus darbo. Pavyzdžiui, šiuo metu itin daug laiko praleidžiu prie kompiuterio“, – pasakoja A.Ambrazevičiūtė ir priduria, kad visada siekia laiko kūrybai skirti daugiau nei tradicinis architektas.
Aistei gamta yra neatsiejama kūrybos dalis, iš kurios ji semiasi įkvėpimo. Vis dėlto pradėjusi savo projektą nuo augalų, moteris pripažįsta, kad kuriama pieva auga ir, galbūt, vieną dieną virs kai kuo daugiau.
„Kiekviena diena prasideda svajonėmis ir tikslais, o aš mažais žingsneliais einu link jų, – šypsosi A.Ambrazevičiūtė. – Noriu pamažu pereiti prie erdvės ir pateikti žmonėms, kaip įsivaizduoju augalų architektūrą.“
