Astos Girnienės gyvenimas Ukmergėje prasidėjo tada, kai jai buvo dešimt metų. Iš Jurbarko kartu su mama atsikraustė todėl, kad šiame mieste steigėsi tuometis aklųjų kombinatas, o regos negalią turinčiai Astos mamai čia pasiūlė darbą. Ir dar čia buvo galimybė gauti butą.
„Visą gyvenimą augau tarp aklųjų ir silpnaregių. Todėl po daug metų, kai čia steigėsi ir speciali biblioteka, visų akys nukrypo į mane, kad aš čia dirbčiau. Kaip ir kitą negalią turintys žmonės, aklieji į savo bendruomenę naujus žmones įsileidžia sunkiai. O aš jiems buvau sava“, – sakė A.Girnienė.
Pakvietusi mus į vidų, Asta supažindina ir su savo darbo vieta. Dabartinės aklųjų bibliotekos – tai ne tik knygos, parašytos Brailio raštu. Atvirkščiai – jų čia mažuma, o didžioji dalis – garso įrašai.
Asta rodo vieną iš „Hario Poterio“ knygų. Ir siūlo palyginti – greta stovi devynios tos pačios knygos A4 formato dalys, parašytos Brailio raštu.
„Tokios knygos užima labai daug vietos, be to, vis mažiau žmonių skaito Brailio raštu. Jie renkasi garso įrašus. Be to, garso įrašai bibliotekoje užima gerokai mažiau vietos“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasak Astos, Lietuvoje yra žmonių, kurie šiuo raštu skaito leidinius, tačiau tai, anot jos, Brailio fanai, kurių nėra daug.
Toks skaitymo būdas – pirštų pagalvėlėmis liečiant taškelius – nėra lengvas.
„Pati Brailio raštu – skaityti pirštais – nemoku. Galiu su abėcėle parašyti, galiu skaityt tik akimis, pirštais – ne“ – šypteli raudonplaukė moteris.
Tiesa, klaidinga manyti, kad tokia biblioteka yra skirta tik nematiems ar sunkiai matantiems žmonėms.
„Gali būti bet kas, kas negali skaityti spausdinto rašto. Pavyzdžiui, Parkinsono liga arba žmogaus akys tiesiog ašaroja. Mes visaip stengiamės perduoti žinią, kad žmonės čia ateitų, kad tokia vieta yra“, – kalbėjo bibliotekininkė.
***
Nors Asta buvo dar vaikas, kai su mama atvažiavo į Ukmergę, tačiau prisijaukinti šį miestą jai nebuvo lengva. Miestas nepatiko ir nebuvo savas.
„Tik po daug metų, kai gimė mano dukra, aš supratau, kad čia yra, čia bus mano namai“, – sakė A.Girnienė.
Tad šiuo metu Astos gyvenimas sukasi bibliotekoje, taip pat čia lankosi ir įvairiuose užsiėmimuose dalyvauja vaikai, o pati Asta nuo vaikystės nepaleidžia ir pagrindinio savo pomėgio – mezgimo ir nėrimo vąšeliu.
„Mezgimas, nėrimas yra mano laisvalaikis, tai – atsipalaidavimo būdas. Vis suku galvą, ką nunerti. Noriu – neriu žibutes, noriu – medžius. Noriu – nuneriu balandį“, – kalbėjo A.Girnienė.
Bemaž vienintelis dalykas, kurį megzti moteriai neįdomu, – megztiniai. Antra vertus, per gyvenimą tiek dukrai, tiek sau numegzta tiek drabužių, kad išardžius ir nutiesus siūlus galėtum apjuosti galbūt pusę Europos.
Pirmą kartą vąšelį į rankas Asta paėmė būdama maždaug šešerių, o su virbalais ją supažindino tėvas.
„Taip, megzti išmokė tėvas, parodė pagrindus. Dar megzdavo mano teta“, – pasakojo Asta.
Pirmas Astos savarankiškas darbas – vaikystėje nunerta palaidinė: „Atrodė pobaisiai, bet labai savimi didžiavausi.“
***
Sovietmečiu, kai stigo originalių drabužių, Asta juos mezgė ir sau, ir dukrai. Atsiradus įgūdžiams, Asta sugebėdavo naujus raštus tiesiog įsidėmėti, pamačiusi, pavyzdžiui, gatve einančią moterį su nežinomo rašto megztiniu. Kiek jų žino – nesuskaičiuoja.
„Dabar dukra jau suaugusi, jai 31 metai. Ir ji liepė man nieko nemegzti, nes visa vaikystė praėjo su mano mezginiais.
Kai dukra išvažiavo studijuoti, ji visus megztinius išsivežė ir, kaip sužinojau vėliau, atidavė bendrabučio draugei. Mat ta mergina neturėjo mamos, ir mezginiai patiko. Atidavė tai atidavė. Jai tiesiog nusibodo. Svarbu, kad neišmetė“, – kalbėjo Asta.
Pastaruosius ketverius metus ukmergiškė neria lėles. Atrado jas visai netikėtai. Kol kas jos kolekcijoje – nertos lėlės su Aukštaitijos ir Žemaitijos regionų tautiniais kostiumais, kuriuos identiškai vąšeliu ji stengėsi atkartoti pagal knygą „Lietuviškas tautinis kostiumas“. Kita grupė lėlių – gėlių motyvais.
Nunerti jas – ilgas darbas, o vienai lėlei tenka skirti apie du mėnesius. Daugiausiai laiko užima detalės. Pavyzdžiui, ant vienos lėlės sijono – beveik 400 mažų lapelių, kuriuos reikėjo nerti po vieną.
Moteris juokauja ji, jei vąšeliu tektų nunerti originalaus dydžio tautinį kostiumą, tam reikėtų maždaug dvejų metų.
„Kodėl lėlės? Aš juk augau sovietmečiu, ir vaikystėje gražių lėlių nebuvo, visos baisios, plastmasiniai balvonai. Tad gal tas noras – tarsi neišpildyta vaikystės svajonė?“ – svarstė pašnekovė.
Su savo lėlėmis moteris keliauja po įvairias parodas, o jos mintyse – ir nauji kūriniai.
Kartais Asta sulaukia ir kritikos. Jai sako, kad čia – ne tautodailė ir ne menas.
„Tačiau niekas nenuneigs, kad tai – kūrinys, rankdarbis. Pagaliau tai yra mano pomėgis“, – tvirtina Asta, kuri prie lėlių nerdama kartais sėdi net iki trečios valandos nakties. Ypač, kai ruošiasi parodai.
„Lėlės patinka man pačiai, tai – daugiausiai ieškojimų, daugiausiai reikia galvą pasukti“, – kalbėjo ukmergiškė.
Be to, lėlė yra kaprizingas kūrinys, tą pasakytų ir lėlininkai: „Skamba makabriškai, bet jei lėlė nenorės kuo nors būti – ji ir nebus. Nepadarysi.“
Kol kas apie lėlių pardavimą Asta negalvoja. Tai, ką daro parodoms, ji sako neparduosianti už tiek, kiek verta, kiek įdėta darbo.
***
Neseniai ukmergiškė atrado ir mezgimą grėbliu. Tai, sako ji, greičiausiai yra labai senas mezgimo būdas, tik pamirštas.
Megzti grėbliu ji moko ir bibliotekoje vykstančiuose edukaciniuose užsiėmimuose.
„O produktas – šalikas“, – sako Asta.
„Asta, bet jis siaurokas“, – pastebiu.
„Nes grėblys toks nedidelis, tik tiek dantų turi. Dabar išbandysim mezgimą su dideliu grėbliu, vadinamąja vėduokle“, – sako, traukdama jį iš po stalo.
„Čia tas, kur kapinėse lapus grėbia?“
„Taip“, – linkčioja.
Mezgant grėbliu, sako Asta, galima išgauti du skirtingus mezginio raštus. Kai vyko šeimų stovykla, kūrybinės ir dirbtuvės su grėbliais, jose dalyvavusi viena medicinos seselė pastebėjo, kad tokia veiklos rūšis galėtų būti kaip reabilitacijos dalis žmonėms, patyrusiems insultą.
„Tai būtų geras užsiėmimas smulkiosios motorikos lavinimui, – kalba Asta. – Net ir aklieji galėtų tokiu būdu megzti, bet jie vis nesiryžta.
Dirbama čia, bibliotekoje, kviečiu ir vaikus iš mokyklų, su jais kuriame knygas, rengiu kitus užsiėmimus. Noriu parodyti, kad yra tokia vieta, kad čia visada galima ateiti, kad esame įvairūs, atviri ir darome daug dalykų.“
