Geriausia graviruoti žąsų kiaušinius – jie tvirčiausi
Ažūriniai kiaušiniai – taip būtų galima pavadinti ponios Aldonos graviruojamus žąsies kiaušinius. Tuo moteris užsiima jau dvi dešimtis metų. Sako, kad, jei gerai pamena, tokiu būdu dekoruotus kiaušinius pirmą kartą pamačiusi viename žurnalų.
„Bet buvo labai primityviai – tokie kvadratėliai išgraviruoti. Draugas man buvo padovanojęs savo gamybos graviravimo aparatą. Juo ir pradėjau nuo skylučių, nes tada turėjau tik vieną apvalų grąžtelį ir taip vargdavau, kol ornamentus išgraviruodavau. Dabar turiu du kiniškus graviravimo aparatus, su daugiau grąžtelių“, – pasakojo A.Tenienė.
Pašnekovės teigimu, dekoruoti galima ančių, bet geriausia – žąsų kiaušinius, nes jų lukštas tvirčiausiai laiko. O štai vištų kiaušinių – labai lūžta. Pastaruosius ponia Aldona graviruoti siūlo nebent specialiai paruoštus, nudažytus, pavyzdžiui, akrilu, ar naudojant labai gerą graviravimo aparatą.
Svarbiausia – išgręžti skylutes per patį centrą
Paprašyta papasakoti apie procedūrą, moteris sakė, kad visų pirma kiaušinius reikia išpūsti ir labai svarbu skylutes išgręžti per patį centrą:
„O tai yra labai sudėtingas dalykas. Reikia pasiimti kokį spalvingesnį žurnalą, pastatyti kiaušinį ant galo, pažiūrėti, kad stačiai stovėtų, ir jį patrinti. Ten, kur atsiras juoda ar kita spalva, ir bus centras. Kadangi kiaušinis yra apvalėjantis, šone ta dėmė neatsiras, tik centre. Ir tada per patį centrą išgręži skylutę. Nuo jos priklauso, kaip išdėliosi ornamentus, todėl tai labai svarbu.
Kiaušinius galima išpūsti burna, anksčiau vyras juos išpūsdavo, man neužtekdavo jėgų. O dabar tai darau švirkštu, nes ypač žąsų kiaušiniams – oho! – kokių plaučių reikia.
Užspaudi viršutinę skylutę, o pro apatinę švirkštu su adata pūti orą. Ne trauki. Ir turinys pradeda bėgti pro tą skylutę. Porą trejetą kartų įpūti ir išbėga.
Vištų kiaušinius irgi išpučiu – juos puošiu, kartais parduodu, kartais dovanoju, kartais parodose dalyvauju. Pučiant švariu švirkštu kiaušinio turinys lieka švarus, gali jį sunaudoti. Nes dabar kiaušiniai brangūs, negali jų mėtyti.“
Kiaušinius galima išpūsti burna, dabar tai darau švirkštu.
Išpūstus kiaušinius, pašnekovės teigimu, reikia labai švariai nuplauti, kad jie neblizgėtų. Tam galima naudoti indų ploviklį, bet plauti, pasak moters, reikia rankomis, nenaudojant jokių šiurkštesnių kempinėlių, nes jos gali palikti įbrėžimus.
Paruoštą žąsies kiaušinį galima imti graviruoti.
Dažo natūraliais dažais
Ponia Aldona įspėjo – nesitikėkite, kad darbas lengvas ir greit atliekamas.
„Visą dieną neišdirbsi. Graviruojant labai dulka, labai akis vargina, smarvė tokia kaip gręžiant danties kaulą, – teigė pašnekovė ir patikslino, kad vienam kiaušiniui išgraviruoti prireikia maždaug trijų dienų: – Aišku, dirbant ne po aštuonias valandas. Aš jau esu garbaus amžiaus, jei žmogelis jaunas, jo gal ir akys šviesesnės, ir ranka stabilesnė, gal ir greičiau padarys.“
Kiaušinius galima pamerkti ir į raudonąją arbatą ar kavą, taip pat į juodalksnio žievės užpilą.
Kai kiaušinis išgraviruojamas, reikia kruopščiai ir atsargiai išvalyti jo viduje esantį apsauginį apvalkalėlį, kad ornamentas liktų švarus.
Tai atlikus, kiaušinį galima dažyti. Tiesa, tai daryti galima ir prieš graviruojant. A.Tenienė visada naudoja tik natūralius dažus – todėl, kad gręžiant labai dulka, o užsidėjus kauke, pasak pašnekovės, labai rasoja akiniai.
„Dažau ir prieš graviravimą. Tada labai gražiai išeina balti ornamentėlio kontūrai.
Kartais prieš dažymą vieną kiaušinio šoną pamerkiu į žaliąją arbatą, šiek tiek palaikau, paskui atsargiai apverčiu ir palaikau kitą šoną. Išeina labai tvarkingi ovalo kontūrai. Tada juose graviruoju ar dar piešiu, neberūpi padalinimai – o padalinti kiaušinį yra labai sunku. Taip nudažius kiaušinis išeina įdomesnis. Tas atspalvis nebūna ryškus, bet vis tiek yra.
Kiaušinius galima pamerkti ir į raudonąją arbatą ar kavą, taip pat į juodalksnio žievės užpilą – į jį dar kokios geležies, surūdijusių vinių įdedi, truputį druskos, keletą dienų palaikai ir išeina juodi kiaušiniai. Kartais jie būna rudi – tai priklauso nuo kiaušinio lukšto, bet vis tiek gražiai.
Jei norite, kad kiaušinis nusidažytų visas, reikia daugiau vandens, per tas skylutes vandens prisipildo ir kiaušinio vidus, jis pasinardina“, – kiaušinių dažymo natūraliais būdais ypatybes atskleidė pašnekovė.
Dažniausiai įlūžta baigus graviruoti
Paklausta, ar dažnai kiaušinio lukštas lūžta graviruojant, ponia Aldona sakė, kad nuolat, o dažniausiai tada – kai darbas jau eina į pabaigą.
„Kuo labiau ažūrinį jį darai – graviruoji, tuo jis gražesnis. Bet jau baigi, išplonini, dar nori skylutės – pliūpt ir įlūžta. Kai lūžta baigiant graviruoti, žinokit, širdis krenta į kulnis. Nes čia baisus darbas, per dieną nepadarysi“, – atviravo moteris.
Pašnekovės teigimu, kiaušinis kiaušiniui nelygus, o lukšto tvirtumas priklauso ir nuo to, kuo žąsys maitinamos. Kaip ir minėjo, apmaudu, kai didelis darbas baigiasi lukšto lūžimu, tačiau per tiek metų A.Tenienė išmoko įlūžusias vietas sulipdyti:
„Niekada graviruodama neišmetu dulkių, jos man subyra ant stalo. Dedu klijus, labai atidžiai renku duženas ir sulipdau atgal. Kartais matosi, bet vis tiek – darbas neišmestas.“
Iš lydekų kaulų kuria paveikslus
Ponia Aldona kiaušinius margina ir graviruoja kiekvienais metais. „Musiet susirgčiau, jeigu nepadaryčiau. Šiemet buvau užsidegusi – dariau su vaškiukais ir vis tiek du kiaušinius išgraviravau. Žadu eiti dar pagraviruoti“, – sakė pašnekovė.
Be kiaušinių marginimo įvairiais būdais, A.Tenienė stebina ir kitais savo kūriniais – daro žavius karpinius, o iš žuvų – lydekų, strimėlių, hekų –kaulų kuria paveikslus.
Turėjau ant stalo išvirtą lydeką. Užėjo noras ją panagrinėti. Pažiūrėjau – kokie gražūs kaulai, kokie plastiški!
„Mama anksčiau pasakodavo, kad lydekos galvoje yra visa Kristaus kančia. Ir kartą taip pasitaikė, kad turėjau ant stalo išvirtą lydeką. Užėjo noras ją panagrinėti. Pažiūrėjau – kokie gražūs kaulai, kokie plastiški! Viską – nervus, kraujus – išvaliau. Didelis darbas, nes tai reikia padaryti labai kruopščiai, su adatytėmis. Turėjau užsitiesusi barchatinę staltiesę, ir ėmiau tuos baltus kaulus dėlioti. Žinokite, išeina kardai, durklai, erškėčių vainikai.
Susiradau rėmą, aptraukiau juodu barchatu ir galvojau, kad viską perkelsiu. Aišku, perkelti to paties neįmanoma, pakrypo kauliukas – ir ornamentas keičiasi. Su pincetu, adatytėmis turi dėlioti iš naujo, patepant gražiai PVA klijais, nes jie yra neteplūs, gerai kimbantys. Ir taip vedžioji tą kauliuką, kur dingteli į širdį, suskausta – ten ir dedi.
Dabar yra problema – negalima gaudyti mažų žuvų, tuos paveikslus dariau dar tada, kai buvo galima. Ir šiaip – labai sunkus darbas, pusiau stačiomis, pasilenkus, tokiame amžiuje jau laužo nugarą. Be to, kur aš dėsiu – turiu sau ant sienos, vaikams, ir daugiau nereikia“, – šypsodamasi pasakojo A.Tenienė.
Paklausta, ar yra tautodailininkė, moteris nusijuokusi sakė: „Aš visą amžių esu kandidatė, nes mano darbai neatitinka tautodailės reikalavimų. Tarkime, lydekos kaulai, barchatas – nieko bendro neturi su tautodaile. Kiaušiniai – tik tie, kurie su vašku, graviruoti – irgi ne.
Kad ir vadina tautodailininke, visą amžių esu kaip kandidatas į Seimą, bet neišrenkamas (šypsosi).
Darau karpinius, bet ne tradicinius paukščiukus ir viščiukus. Pas mane yra Karbauskiaus gandrai, dar kokie balandžiai susipynę. Žodžiu, neatitinku tų dalykų. Kad ir vadina tautodailininke, visą amžių esu kaip kandidatas į Seimą, bet neišrenkamas (šypsosi).“
Ponia Aldona teigė dėl to neišgyvenanti, visi jos gabumai, kaip pati sakė, – iš savęs. O jos darbus vienas Dailės fakulteto dėstytojas yra pavadinęs naiviuoju menu. „Džiaugiuos aš, būdama tokia išskirtinė, labai didžiuojuos“, – juokdamasi sakė humoro jausmo nestokojanti pašnekovė.
