Abi noriai vardija ne tik darbo vienumoje privalumus, bet ir atvirai pasakoja apie kylančius iššūkius bei kaip su jais tvarkosi. Persidirbimas, kūrybiniai blokai ar kartais užklumpančios pavydo valandėlės − tik keletas jų.
Aliona Polujanova, geriau žinoma slapyvardžiu Verpėja mėlynais plaukais arba tiesiog Aliona Nova, paskutinius ketverius metus kartu su šeima gyvena kaime Anykščių rajone. Iki tol darbą žmogaus teisių srityje sostinėje dirbusi moteris laisvalaikiu mėgo megzti, o apsigyvenusi kaime susidomėjo verpimu. Įsigijusi verpimo ratelį ir karštuvą, šiandien Aliona mezga iš pačios susiverptų unikalių siūlų. Tvarų gyvenimo būdą propaguojanti kūrėja nuo mezgimo likusius siūlų galiukus panaudoja siuvinėdama originalius paveikslus.
Akimirkų Gaudyklės pseudonimu pasivadinusi Jolanta Daubaraitė gyvena Vilniuje ir dirba kūrybinėse dirbtuvėse savų namų palėpėje. Menininkės veiklų spektras toks planus, kad vargiai telpa į kokius nors rėmus: fotografija, rankdarbiai, popieriaus gamyba, baldų, drabužių ir kitų daiktų dekoravimas, siuvimas ir daugybė kitų. Vis dėlto daugumą jos veiklų jungia siekis kurti tvariai ir išmaniai panaudoti tai, kas kartą jau buvo panaudota. Su laisva kūrybine veikla namuose Jolanta taip pat derina samdomą darbą augalų parduotuvėje.
- Daugybė žmonių turi pomėgių bei hobių, kurių rezultatais dažniausiai dalijasi tik su šeima ir artimiausiais draugais. Kaip ir kada supratote, kad savo kuriamus darbus norite bei galite parduoti kitiems?
Aliona: Man toks suvokimas atėjo iš karto. Paprasčiausiai nebūčiau pirkusi verpimo ratelio už kelis šimtus eurų vien tik savo pačios savimeilei paglostyti. Yra žmonių, kurie prisiverpia ištisas lentynas ir spintas siūlų, žiūri į juos, grožisi. Bet man suverptų siūlų kaupti nesinori, aš iš karto norėjau pardavinėti. Be to, tuo metu gana atsitiktinai atradau siūlų iš šuns plaukų nišą. Iki tol niekada nebūčiau pagalvojusi, kad šitiek žmonių norėtų siūlų iš suverptų savo šuns plaukų. Tik dabar man tai atrodo visiškai natūralu, tokia organiška šuns turėjimo išdava. Šunų kailis visur krenta, žmonės renka jį kilogramais, tačiau nieko po to nedaro, laiko maišuose, kol supelija. Dabar šuns plaukų verpimas yra pagrindinis mano pajamų šaltinis.
Jolanta: Kalbant apie didesnes investicijas, nusipirkus profesionalų fotoaparatą man irgi norėjosi, kad jis atsipirktų. Iki tol savo malonumui daug portretų ir nuotraukų atvirukams esu nufotografavusi ir paprastesniu fotoaparatu. O šiaip mano verslas prasidėjo paskatinus aplinkiniams. Iš pradžių viską tik sau dariau, daug darbų išdalindavau arba darydavau nemokamai, bet tada žmonės norėdavo susimokėti, įvertinti mano tam skirtą laiką ir pastangas. Tačiau bent jau mano atveju labai pasiteisino nuolatinio darbo turėjimas, ne nėrimas stačia galva tik į kūrybinę veiklą, o turėjimas tokios savotiškos žaidimų aikštelės šalia, kur gali po truputį pasibandyti, ar tavo darbai tikrai faini ne tik tau, bet ir kitiems. Man svarbus saugumas. Tiesą sakant, esu nudegusi, kai po kelių sėkmingų projektų mečiau tuo metu turėtą pastovų samdomą darbą tikėdamasi išgyventi tik iš kūrybos. Tačiau bac − ir nepaėjo taip, kaip norėjau. Pragyvenimas tik iš kūrybos yra ilgas procesas, reikalaujantis daug pastangų ir verslumo. Taip pat reikia augintis žinomumą, kol galiausiai iš lūpų į lūpas pasklis žinia apie tavo darbus ir žmonės kreipsis į tave norėdami juos įsigyti. Dažniausiai tai ateina tik su ilgamečiu įdirbiu.
Aliona: Sutinku su tavim, kad taip turėtų būti, bet taip būna ne visą laiką. Bent jau mano srityje daug kas savo verslus pradėjo ne planuotai, o per karantiną. Atsirado tiek daug naujų verpėjų ir siuvinėtojų! Tiesiog žmonės sėdėjo namie ir sugalvojo tuo užsiimti. Beje, čia norėčiau pasidalinti nutikimu, kuris mane paskatino galiausiai ryžtis ir pradėti savo verslą.
Prieš pat man tampant trisdešimtmete, kai oficialiai dar buvau priskiriama prie jaunimo, sužinojau apie tokią Darbo biržos organizuotą programą jaunimo verslumui skatinti. Ten buvo galima gauti pinigų verslui, tereikėjo per dvejus metus nebankrutuoti. Taigi dalyvavau tos programos mokymuose. Savimi labai pasitikinčiai, vyresnio amžiaus mokymų vedėjai pristačiau savo verslo idėją, kad nusipirksiu verpimo ratelį, karštuvą ir sukursiu tokius siūlus, kokių niekur nėra. Žmonės juos iš manęs pirks, megsis sau rūbus, kojines ir taip mes visi prisidėsim prie tvaraus gyvenimo būdo populiarinimo. O, kad būtumėt matę, kaip keičiasi jos veidas manęs klausantis! Kaip ji mane tada sukritikavo! Pasakė, kad tokia veikla yra pernelyg nišinė, neįmanoma ir apskritai visi amatininkai Lietuvoje gyvena tik iš pašalpų. Tai, žinokit, pačioje mokymų pabaigoje nuėjau ir pasakiau jai, kad prieš kokius dešimt metų toks jos vertinimas būtų privertęs mane galvoti, kad tesu niekingas žemės kirminas. Tačiau dabar jai į miltus sumalus mano idėją galutinai supratau, kad aš ja vis tiek belenkaip tikiu. Tada iškart po tų mokymų nusipirkau ratelį ir pradėjau verpti, o karštuvą kiek vėliau nusipirkau už iš verpimo užsidirbtus pinigus. Tad mano atveju verslo pradžia buvo visiškas nėrimas stačia galva nežiūrint į visokias autoritetingas tetas. Imi ir susikuri savo nišinį darbą.
Kad būtumėt matę, kaip keičiasi jos veidas manęs klausantis! Kaip ji mane tada sukritikavo!
Jolanta: Taip, labai svarbu tikėti savo svajone ir savimi, ne tik racionaliai apgalvoti, bet ir tikėti, tiesiog dantimis ir nagais laikytis savo.
Aliona: Man atrodo, geriau yra pabandyti ir gailėtis negu nepabandyti visai. Pavyzdžiui, aš kartą veterinarijos vaistinėje pirkau lesalą vištoms. Ten dirbantis veterinaras manęs klausė, kiek turim vištų, ką darom su kiaušiniais. Pasakiau, kad vištų turime vienuolika, daug kiaušinių taip suvalgom, tačiau labai mėgstam ledus ir daug sunaudojam jų gamyboje. Išgirdęs apie ledus jis atsiduso ir prisipažino, kad sovietiniais laikais su žmona norėjo pradėti ledų verslą, tačiau negavo kažkokio leidimo ir jiems nepavyko.
Man jo klausantis pasidarė taip gaila, kad štai net po šitiek metų žmogus stovi ir visiškai nepažįstamam pirkėjui apie tai pasakoja. Galvoju, taigi eitų ir dabar pabandytų, nusipirktų ledų aparatą, ne tokie jie ir brangūs. Tiesiog eik ir gamink tuos ledus, jeigu vis dar galvoji apie tai. Aš už tai, kad reikia imtis visokių nurautų verslų, kurių neva niekam nereikia ir užsiauginti nišą, jeigu jos nėra.
Jolanta: Man panašiai su popieriaus gamyba buvo, pradėjau tai gana neplanuotai per antrąjį karantiną. Kartą užsuko kaimynė, aš kaip tik tuo metu visa suplukusi su tais popieriaus gaminimo rakandais sukausi virtuvėje. Sužinojusi, ką darau, ji taip nustebo ir paklausė, o kam čia to popieriaus reikia, ką su juo daryti?! Man toks pyktis sukilo! Kaip tai ką daryti su popieriumi?! (juokiasi, − aut. past.) Tikėjimas tuo, ką darai, tikrai laikui bėgant gali išvirsti į verslą.
– Aliona, Tu esi baigusi teisę, prieš persikraustydama gyventi į kaimą dirbai biure Vilniuje žmogaus teisių gynimo organizacijoje. Kada supratai, kad norėtum būti verpėja? Paprastai tokie pokyčiai užtrunka ir yra lydimi pačių įvairiausių išgyvenimų.
Aliona: Atvažiavus gyventi į kaimą man buvo labai sunku. Kadangi nebeturėjau darbo, maniau, kad mano egzistavimas neturi jokios prasmės. Sąmoningai to galbūt ir nesuvokiau, bet taip elgiausi. Galvodavau, kad kadangi neturiu darbo ir neuždirbu pinigų, turiu per dieną užkonservuoti, tarkim, dešimt stiklainių ir taip prisidėti prie mūsų šeimos gerovės. Vasarą, kai ilgai šviesu, darže knisdavausi iki vėlyvos nakties ir neleisdavau sau ilsėtis. Buvo įsigalėjęs nesveikas įsitikinimas, kad mano vertė lygi tam produktui, kurį aš sukuriu.
Labai svarbu tikėti savo svajone ir savimi, ne tik racionaliai apgalvoti, bet ir tikėti, tiesiog dantimis ir nagais laikytis savo.
Manau, užtruko maždaug metus, kol supratau, kad aš nesu tik mano darbas ir pinigai, kuriuos uždirbu. Mano kuriamas produktas yra tik vienas iš dalykų, apibūdinančių mano egzistavimą. Verpimas ir kiti mano darbai yra svarbūs, bet aš turiu ir kitų pomėgių. Pavyzdžiui, serialų apie ateivius žiūrėjimas man jokios finansinės naudos neatneša, tačiau mano gyvenime užima lygiai tokią pat svarbią vietą kaip verpimas ir apie tai man įdomu šnekėtis. Kai supranti šiuos dalykus, nebebūna baisu suklysti ar sulaukti iš kitų kritikos, nes tai tiesiog nebeturi jokios reikšmės. Daug svarbiau yra tai, ką tu pats apie save galvoji.
Aišku, man, kaip turbūt ir kitiems, kartais būna pavydo valandėlių (šypsosi − aut. past.) Ypač kai pamatau, kaip greitai ir savimi pasitikėdami žmonės pradeda ką nors daryti, labiausiai − kai pradeda pardavinėti. Bet man atrodo labai svarbu, kad pagaliau galiu apie tai atvirai kalbėti. Nes anksčiau tik sėdėdavau, pavydėdavau ir niekam nesakydavau (juokiasi, − aut. past.) Daug smagiau, kai gali apie tai su kitais pasikalbėti, tada pačiam ant dūšios lengviau.
Jolanta: Tų pavydo valandėlių būna ir man. Tiesa, mano atveju gal yra lengviau, nes turiu nuolatinį darbą, kad ir ne visu etatu, o kūrybinė veikla yra šalia. Tačiau etapais, kai mesdavau pagrindinį darbą ir visą laiką skirdavau tik kūrybai, tikėdamasi pragyventi tik iš jos, lyginimosi su savimi ir iš to sekančio pavydo būdavo daugiau. Tiesiog tuo metu į savo kūrybą dėdavau labai daug vilčių, neva kažką labai gerai darysiu ir galiausiai prasimušiu. O tada žiūri, kad va, tam žmogui daug geriau sekasi, o aš čia nevykėlė su kažkokiom savo nesąmonėm (juokiasi, − aut. past.) Nuo to man prasidėdavo tokios vidinės krizės, kad galiausiai vėl susirasdavau papildomą darbą. Kad tik viduj saugiau būtų… Tik šiemet pagaliau viskas tiesiog tobulai susidėliojo, kai turiu ir stabilumo teikiantį nuolatinį darbą, ir galiu daug dėmesio skirti kūrybai.
– Vienas iš darbo namuose paradoksų tas, kad dirbdamas savarankiškai žmogus dažnai dirba daug našiau ir daugiau, negu prižiūrimas ir kontroliuojamas viršininko. Sakykit, ar jums yra tekę persidirbti?
Aliona: Tai tiesiog neišvengiama, kai užsiimi savo mylima veikla ir darai tiek, kiek nori. Nes nebūtinai mano kūnas nori tiek, kiek aš psichologiškai noriu. Kartais idėjų būna belenkiek, nori viską padaryti, nespėji ir turi pasispausti. Bet mano atveju tai kyla ne iš blogos valios ar noro turėti daug pinigų. Dirbdama įprastą darbą biure aš irgi persidirbdavau, tik kitaip.
Jolanta: Man būna sezoninis persidirbimas. Tarkim, prieš Kalėdas didesnė įtampa, daugiau darbo. Bet žinau, kad čia tik toks etapas, dabar daug darbo ir aš turiu jį padaryti, bet po to bus ramiau ir pailsėsiu. Galbūt yra kitokių rankdarbių, kurių žmonėms reikia ištisus metus, bet mano atveju viskas tikrai gana sezoniška.
Aliona: Man atrodo, kad sezoninis persidirbimas būdingas daugeliui amatininkų ir tautodailininkų, kai ruošiamasi Kalėdoms, o tada Kaziukui. Mano darbas irgi labai sezoniškas, aš vasarą beveik nieko neveikiu. Tiesa, dabar, po kelių metų praktikos, esu sau griežtesnė ir darbus stengiuosi pasiskirstyti taip, kad nepervargčiau. Pavyzdžiui, dabar jau žinau, kiek ir kokių siūlų galiu kokybiškai suverpti. Esu pasidariusi sau limitus, viską išporceliavusi į plastikinius maišelius, kurių dabar taip visi nekenčia, bet aš juos naudoju ir pernaudoju, kol praktiškai visai sutrūnyja. Tai turiu tas porcijas, darbų grafiką ir atėjus laikui verpiu. Aš mėgstu daryti daug dalykų, kurie skirtingai veikia rankas – verpiu, mezgu, siuvinėju, tad išeina kaip mankšta. Sėdėti ir visą dieną tik verpti bent jau man yra neįmanoma.
– Laisvai samdomi specialistai ir kūrybininkai dažnai sprendžia dilemą, kaip tinkamai įvertinti savo darbą: nenusipiginti, tačiau ir neatbaidyti potencialių klientų per aukšta kaina. Į ką atsižvelgiate įsivertindamos savo pačių darbą?
Aliona: Užsienio rinkose man dažnai sako, kad nusivertinu. Turiu parinkti vidutinę kainą, kad nebūtų žmonėms gėda pirkti, neva perki iš trečiosios šalies ar apskritai užsiimi dempingu. Nustatydama kainą, be abejo, paskaičiuoju medžiagas. Stengiuosi parinkti kuo pigesnes, dirbu su perdirbtais pluoštais, tiksliau, aš juos pati perdirbu, o vėliau traktuoju kaip nemokamą, nors perdirbimui skiriu savo laiką.
Aš taip pat iš tų žmonių, kurie paskaičiuoja, ką galėtų atimti. Tai yra, aš nemoku nuomos, man nereikia niekur važinėti, esu namuose su vaiku. Nors jai 7 metai ir nieko labai daryti nereikia, man patinka su ja žaisti, kartu žiūrėti filmukus ar iškepti blynų, kai jai užsinori. Tai yra didelis tokio gyvenimo būdo privalumas. Jeigu tik man norisi, galiu sau leisti vėlai išsiristi iš lovos ar apsikabinusi tris kates gulėti nors ir visą dieną.
Galiu žiūrėti kokius tik noriu serialus, kol verpiu. Galiu kad ir nieko nedaryti, tiesiog tada nieko neuždirbsiu. Galiu pasakyti ne, jeigu man kažkas netinka. Galiu žiūrėti pro langą į pamiškėje lakstančias stirnas. Jaučiuosi lyg gyvenčiau turtingo žmogaus gyvenimą ir visa tai man turi didelę vertę. Kartais žmonės žiūri į mano pigų daiktą ir sako, ai čia pigiena, bet aš iš tos kainos, kurią galėčiau parinkti, atimu tuos visus išvardintus privalumus. Patiriant tiek malonumų atrodo, kad ta darbo valanda tiek daug ir nekainuoja. Manau, tai pasikeistų, jei man reikėtų mokėti nuomą ar galvoti apie išsimokėtinai pirktą įrangą. Tiesa, reikėtų turbūt kainas pakelti bent 15 proc., kad metų gale nebūtų šoko, kiek man reikia mokesčių susimokėti (juokiasi − aut. past.)
Jolanta: Tas ir blogiausia, kad kai darai kažką, kas tau labai patinka, deja, bet mažiau įvertini savo darbą, nes jis suteikia tau malonumą. O turint verslą yra tiesiog būtina save adekvačiai įsivertinti, kad tiek tu pats komfortiškai jaustumeisi, tiek ir pirkėjas, nes tiek per pigių, tiek per brangių darbų irgi niekas nenori pirkti.
Blogiausia, kad kai darai kažką, kas tau labai patinka, deja, bet mažiau įvertini savo darbą, nes jis suteikia tau malonumą.
Aš užsiimu keliomis veiklomis, už kurias imu pinigus. Fotosesijas iš pradžių nemokamai darydavau, vėliau kainas pradėjau po truputį kelti, bet man vis tiek sakydavo, kad per pigu. Dėl rankdarbių irgi dažnai sako, kad nusipiginu. Įsivertinti kainą man padeda ir mano pačios patobulėjimas. Pavyzdžiui, jeigu matau, kad kai ką darau daug geriau negu anksčiau, tai rodo, kad tikrai galima kainą kelti, nes kokybė aukštesnė ir didesnę vertę suteikiu. Aš, kaip ir Aliona, turiu savo dirbtuves namuose, man nereikia mokėti mokesčių už nuomą. Labai padeda žmonės, kurie sako, kad man už savo darbus reikia imti daugiau pinigų. Pavyzdžiui, anksčiau mano atvirukų kaina buvo tik 50 euro centų ir mane bičiulės vis protino, kad kainą reikia pakelti! Buvo baisu, kai kainą pakėliau dvigubai, bet dabar žmonės perka juos ir po eurą. Aišku, euras, žiūrint globaliai, vis tiek skamba juokingai, bet man tai buvo dviguba kaina. Galbūt dabar ir kiek mažiau parduodu, bet darbas labiau atsiperka ir daugiau užsidirbu.
Aliona: Norėčiau papildyti, kad nustatant aukštesnę kainą atsiranda nauja dilema: ar aš labiau noriu kelti kainą, ar turėti pilną spintą siūlų, kurių niekam nereikia? Esu priverpusi nemažai brangių siūlų, kuriuos, maniau, kad labai pirks, o iš tikrųjų nepirko. Tada tenka dalyvauti visokiuose mainuose, dovanoti. Keičiasi siūlo kaina, bet nuo to jis juk nepasidaro mažiau verptas. Būna gaila tam skirto laiko.
– Savarankiškas darbas namuose reikalauja ypatingos savidisciplinos, tačiau kūrybai griežta disciplina ne visada padeda. Ar esate susidūrusios su kūrybiniais blokais, kai visiškai nebėra įkvėpimo, reikia kažką sukurti, o rankos net nekyla pradėti?
Jolanta: Kūrybinis blokas dažniausiai kyla dėl baimės – arba, kad labai pasiseks, arba nepasiseks. Užėjus tokiam blokui, pati savęs klausiu, ko aš bijau? Pradedu įsivaizduoti, kaip kažkas nepavyks, žmonės sukritikuos arba atvirkščiai, labai gerai pavyks ir kokia man bus atsakomybė visa tai suvaldyti. Iš tikrųjų viskas yra galvoje. Dalykams, kuriuos man labai patinka daryti savo malonumui, blokų man niekad nebūna. Bet va kartais, kai būna išskirtinesnis užsakymas su iššūkiu, bijau, kad nepavyks ir imu panikuoti. Tada labiausiai padeda darbus padalinti į žingsnelius. Padarau kelis, tada dar kelis, galiausiai žiūriu, kad jau ir beveik viską padariau ir viskas gerai pavyko.
Aliona: O man, priešingai negu Jolantai, labiausiai patinka dirbti kaip tik su užsakymais, nes ten nieko daryt nereikia (juokiasi, − aut. past.) Techniškai teisingai viską padarai ir tiek, nes žmonėms tik tiek iš manęs tereikia.
Mano vienas patarimų būtų kaitalioti veiklas. Jeigu esi pavargęs nuo kūrybos, reikėtų padaryti kažką monotoniško ir nekūrybiško. Pavyzdžiui, mano atveju karšimas yra labai nuobodus darbas, sėdi ir monotoniškai braukai, ir braukai, ir braukai… Labai greitai užsinori eiti ir ką nors kūrybiško padirbėti.
– Paskutiniu metu internete kaip iš gausybės rago pasipylė patys įvairiausi skirtingų sričių tobulinimosi kursai. Jūsų veiklos sritys gana siauros, tačiau galbūt yra ir verpimo ar popieriaus perdirbimo kursų? Ką apskritai manote apie užplūdusią online master class bangą?
Aliona: Mano nuomonė gana kritiška. Man atrodo, kad laikui bėgant visi, kurie nori iš rankų darbo užsidirbti, pamato, kad reikia pardavinėti produktą, kurį gali greitai replikuoti be jokio įdirbio. O su rankų darbu taip tikrai nėra. Jeigu siuvinėji paveikslėlius, tikrai negali išsiuvinėti tiek, kiek gali atsirasti norinčiųjų nusipirkti, ypač jeigu apie tave žiniasklaidoje parašė, visi dabar tave gūglina ir nori tavo paveiksliuko. Tada reikia arba kažką kitaip daryti, arba kurti ir pardavinėti kursus.
Jolanta: Aš irgi gana kritiška šiuo atžvilgiu. Neseniai nusipirkau mini kursą apie perdirbto popieriaus glitavimą, sumokėjau pinigus, bet paaiškėjo, kad beveik viską ir taip iki tol žinojau. Daugiausia mokausi iš youtube ir interneto, susirandu visokių nemokamų pamokų. Žinias surenku kaip trupinėlius iš skirtingų šaltinių, bet galiausiai vis tiek kažką nuo savęs pridedu ir suprantu, kaip ką geriau daryti pačio proceso metu. Reikia turėti kritinį mąstymą, kaip tas pamokas atsirinkti. Be to, svarbu suprasti, kad tų visų master class pirkimas nėra kažkokia stebuklinga piliulė. Ten pasimokęs iškart nepradėsi kurti tobulų dalykų ir stebuklų, vis tiek reikalingas įdirbis. Jeigu tik vartotojiškai žiūrėdamas tų kursų prisipirksi, nieko nebus.
