Virš galvos skraidantys maži lėktuvėliai pažadino joje aistrą, kurios tuomet dar jauna mergina net nesuprato. Tik sulaukusi 23-ejų Amelia pirmą kartą gyvenime pakilo nuo žemės – tuomet ją paskraidyti kartu pasikvietė garsus to meto pilotas Frankas Hawksas. Šis skrydis visiems laikams pakeitė Amelios gyvenimą, jauna mergina tuomet galutinai suprato, kad jos pašaukimas yra aviacija.
Ryžto Ameliai Earhart niekuomet netrūko, nuo pat mažumės nepaprastai savarankiška mergaitė nuolat domėjosi berniukiškomis veiklomis, mėgo karstytis po medžius ir medžioti laukines žiurkes. Paauglystėje Amelia žavėjosi ambicingų ir daug pasiekusių moterų istorijomis, į savo iškarpų albumą ji klijuodavo žymių ir sėkmingų moterų nuotrauka. Jau tada mergina svajojo pakeisti pasaulį.
1915 metais baigusi vidurinę mokyklą, Amelia tapo savanore karo ligoninėje, kur padėjo slaugyti Pirmojo pasaulinio karo aukas. 1921 metų sausio 3-iąją Amelia pirmą kartą išbandė jėgas prie lėktuvo vairo ir jau po šešių mėnesių ji susitaupė pakankamai pinigų savo pirmajam lėktuvui. Su naujuoju pirkiniu jaunoji lakūnė pasiekė savo pirmąjį rekordą – 1922 metų spalio 22-ąją ji tapo pirmąja moterimi, pakilusia į 4 km aukštį. Maždaug po metų Ameliai buvo suteikta pilotės licenzija, tačiau dėl stipriai pablogėjusios sveikatos ir atsiradusių sunkių finansinių rūpesčių Amelia buvo priversta šiek tiek atidėti pilotavimą, nors aistros ir susidomėjimo ji niekuomet neprarado.
Bręstanti svajonė
1928 metų balandžio mėnesį Amelia Earhart sulaukė lemtingo skambučio. Tuomet kitame ragelio gale ji iš kapitono Hiltono H. Railey išgirdo klausimą – „Gal norėtum perskristi Atlanto vandenyną?“. Šio projekto kordinatoriai pasiūlė Ameliai kaip keleivei lydėti pilotą Wilmerį Stultzą ir piloto padėjėją bei mechaniką Louisą Gordoną jiems skrendant virš Atlanto vandenyno. Komanda iš Kanados pakilo tų pačių metų birželio 17-ąją ir lygiai po 20-ies valandų ir 40 minučių nusileido Didžiojoje Britanijoje. Tuomet vos išlipusi iš lėktuvo Amelia išreiškė nusivylimą, kad pilotuoti jai taip ir neteko: „Jaučiausi tarsi bagažas, lyg bulvių maišas. Galbūt kada nors turėsiu galimybę skristi viena“.
Nors lėktuvo Ameliai pilotuoti ir neteko, komandos skrydis susilaukė itin didžiulio susidomėjimo žiniasklaidoje ir visame pasaulyje, mat anksčiau tokį skrydį bandžiusios atlikti trys pilotės tragiškai žuvo. Kai skrydžio komanda grįžo į JAV, jų žygio garbei buvo surengtas iškilmingas paradas Niujorke, o tuometinis JAV prezidentas Calvinas Coolidge‘as pakvietė juos į priėmimą Baltuosiuose rūmuose.
Nuo tos dienos Amelios gyvenimas vėl pradėjo suktis apie pilotavimą, puikiai valdanti lėktuvo vairą ji sulaukė pripažinimo kaip pilotė moteris. 1931 metų vasario mėnesį Amelia ištekėjo už rašytojo ir leidėjo George‘o Putnamo. Būtent su juo po metų Amelia sukūrė slaptą planą – tapti pirmąja moterimi istorijoje, perskridusia Atlanto vandenyną.
Didįjį iššūkį Amelia vykdyti pradėjo jau netrukus – 1932 metų gegužės 20-ąją ji pakilo iš Kanados ir turėjo nuskristi į Paryžių, deja, dėl prastų oro sąlygų ir mechaninių problemų Amelia buvo priversta avariniu būdu nusileisti Airijoje. Nors skrydis ir nepasiekė savo tikslo, Amelia sulaukė pasaulinio pripažinimo. Prezidentas Herbertas Hooveris apdovanojo ją „National Geographic“ draugijos aukso medaliu, o Kongresas už pasiekimus ir herojiškumą Ameliai įteikė kariuomenės aviacijos kryžių.
Paskutinė kelionė
Bėgant metams, A. Earhart ir toliau stebino pasaulį savo heroiškais žygiais – 1935 metų sausio 11-ąją ji pirmoji pasaulyje viena perskrido Ramųjį vandenyną. Artėjant 40-ajam gimtadieniui (1937 m.) Amelia jautėsi pasiruošusi didžiausiam ir jau paskutiniam savo iššūkiui – legendinė lakūnė nusprendė tapti pirmąja moterimi, apskridusia visą pasaulį. Tuomet žiniasklaidai Amelia atviravo jaučianti, kad šis skrydis yra paskutinis dalykas, kurį ji privalo padaryti. Gaila, tuomet legendinė lakūnė dar nežinojo, kokia didžiule tragedija baigsis ši nuostabi jos svajonė.
Birželio pirmąją Amelia su šturmanu Fredu Noonanu pakilo iš Majamio ir pradėjo savo 29 tūkst. mylių kelionę. Beveik po mėnesio (birželio 29-ąją) jiems nusileidus Naujojoje Gvinėjoje, buvo įveikta jau 22 tūkst. kelionės mylių. Likusios 7 tūkst. mylių driekėsi per Ramųjį vandenyną – kita stotele Ameliai turėjo tapti nedidelė Hovlando sala. Iki šiol tai buvo didžiausias kelionės iššūkis, mat buvo baiminamasi, kad lėktuvui gali neužtekti degalų.
Amelia pakilo liepos 2-ąją, ir nors buvo prognozuojamos geros oro sąlygos, beskrendančią komandą pasitiko didžiulė liūtis, stipriai apsunkinusi šturmano F. Noonano darbą ir susisiekimo ryšį su sala. Paskutinė iš Amelios išgirsta žinia buvo, kad lakūnei baigiasi degalai. Nuo tos akimirkos ryšys su Amelios lėktuvu visiškai nutrūko.
Iškart buvo surengta gelbėjimo ir paieškos operacija, tapusi brangiausia to meto istorijoje. Išleidusi 4 mln. JAV dolerių ir apieškojusi 250 tūkst. kvadratinių mylių vandenyno, liepos 19-ąją JAV vyriausybė paieškos operacijas nutraukė. Aptikti kokių nors tragiško Amelios Earhart likimo įrodymų taip ir nepavyko.
Vis dėlto herojiškas lakūnės žygis ir tragiška mirtis amžiams buvo įrašyta į JAV istoriją – jos vardu buvo pavadintas oro uostas, daug JAV gatvių ir mokyklų, o 1938 metais Hovlando saloje legendinės lakūnės garbei buvo pastatytas švyturys. Pasaulis visuomet atsimins Amelią už jos drąsą, viziją ir didžiulius pasiekimus tiek aviacijoje, tiek požiūryje į moterį. Savo drąsią prigimtį Amelia atskleidė ir paskutiniame savo vyrui rašytame laiške nelaimės atveju: „Prašau, suprask, aš žinau, kokie pavojai manęs laukia. Tačiau man būtinai reikia įvykdyti šią kelionę. Moterys privalo išbandyti dalykus, kuriuos yra įvykdę vyrai. Ir net jei jie joms nepavyksta, tai turi tapti iššūkiu kitoms.“
