Dar vasaros viduryje Meinardas kartu su draugu Tomu įveikė daugiau kaip 1000 km dviračiu, keliaudamas per tris Baltijos šalis: keliavo iš Talino į Lietuvą. Visa ši kelionė turėjo ir tikslą – populiarinti vakcinas nuo koronaviruso. Kaip pasakoja Meinardas, tuo metu žmonės labai vangiai vakcinavosi, tad kelionė ir buvo dedikuota būtent šiam tikslui – paskatinti žmones skiepytis.
„Iš pradžių planavome važiuoti 600 km, tačiau pagalvojome, o kodėl ne 1000 km? Šį žygį sugalvojome dar vasario mėnesį, bet situacija daugelyje pasaulio šalių buvo itin neaiški, šalys ėmė viena po kitos užsidarinėti, prasidėjo karantinas, tad mūsų startas įvyko liepos 18 d., kai situacija buvo valdoma. Nusigabenome autobusu visus reikiamus daiktus ir dviračius į Taliną, ir pradėjome savo kelionę“, – prisimena Meinardas.
– Kaip jums sekėsi?
– Reikalų tikrai buvo (juokiasi). Nuvykome į Taliną, pernakvojome ir kitą rytą pradėjome važiuoti – skubėjome, lėkėme ir pirmą dieną nuvažiavome apie 360 km. Antrą dieną buvo daug asfalto, saulės, oro temperatūra siekė beveik 40 laipsnių, kas gerokai apsunkino mūsų kelionę, tad važiuoti buvo labai sunku, sprogo padanga... Netikėtumų netrūko. Tądien nuvažiavome apie 220 km. Nusprendėme, kad reikia dar vieną naktį nakvoti ir pratęsti savo kelionę – taip ir įveikėme 1000 km, tiksliau – 1001 km per 79 val. (į 72 valandas netilpome).
Po savo kelionės Vilniaus Katedros aikštėje mes buvome džiaugsmingai sutikti žmonių ir mūsų palaikymo komandos. Kelionės metu mes tikrai daug dėmesio skyrėme jos viešinimui ir sklaidai, viskuo dalinomės socialiniuose tinkluose. Ši kelionė nebuvo skirta vien tik mums, bet ir kitiems žmonėms ir galbūt kažką įkvėpė, padėjo atrasti ką nors svarbaus. Be to, tai buvo ir didžiausias mūsų įveiktas kilometrų skaičius. Prieš tai esame važiavę iki jūros 360 km ir tai tuo metu atrodė kosminis skaičius, bet įrodėme ir sau, kad galime daugiau.
„Iš pradžių planavome važiuoti 600 km, tačiau pagalvojome, o kodėl ne 1000 km?
Beje, dviratis mano gyvenime atsirado ne taip seniai. Bėgioju turbūt 10 metų, o minti dviratį nusprendžiau natūraliai – man norėjosi ko nors daugiau nei tik bėgimas. Taip prieš porą metų pradėjau važinėti dviračiu.
Iki mūsų sugalvotos akcijos per tris Baltijos šalis dažniausiai važiuodavome ankstyvais savaitgaliais – 5.30 ryto, kad nenukentėtų šeimos laikas. Treniruodamiesi numindavome 100 ir daugiau kilometrų. Rasti laiko tam tikrai nebuvo lengva – iš tikrųjų tai aš mielai pamiegočiau, bet kai yra tikslas, reikia kažką aukoti (juokiasi).
– Įveikėte ne vieną maratoną, važiuojate dviračiu, o dar ir bandote savo jėgas triatlone. Kaip viską suderinate?
– Mane labiausiai motyvuoja iššūkiai. Prisimenu, draugas pasiūlė sudalyvauti 5 km bėgimo varžybose. Sudalyvavęs supratau, kad bėgimas man teikia tikrai didelį džiaugsmą! Taip skaičiai vis didėjo – 10, 20 km, o galiausiai sudalyvavau ir ne viename maratone. Supratau, kad noriu dar daugiau ir įstojau į triatlono klubą.
Triatlonas apima tris rungtis – bėgimą, plaukimą ir važiavimą dviračiu. O tam išties reikia ir pastangų, nes atstumai nėra maži, reikia trijų treniruočių, o nesinori, kad nukentėtų ir šeimos laikas. Keltis tenka ypatingai anksti ar išnaudoti net pietų pertrauką (juokiasi). O svajonių aišku yra bet kurioje srityje, tikrai labai norėčiau kitais metais nuplaukti iš Vilniaus į Kauną.
Maratoną esu bėgęs šešis kartus. Pirmasis mano miesto Vilniaus maratonas, žinoma, man tapo tikrai svarbiu įvykiu gyvenime, nes jam ruošiausi kruopščiai ir atsakingai. Prisimenu, kaip giedojome himną prie Katedros aikštės, kaip jaučiausi. Tačiau prieš kiekvieną maratoną jauti jaudulį, yra tas nežinomybės faktorius, nes tu nežinai, finišuosi, ar nefinišuosi, ar pasakysi sau – viskas, nebegaliu. Ir pats maratono metu maniau bus lengva, juk treniruojiesi, tačiau vienu momentu, ties 20 kilometru buvo toks sunkus momentas ir taip viską skaudėjo, kad atrodo jau viskas, belieka tik sustoti.
Trečiasis maratonas man jau buvo tikrai geras. Bėgdamas maratoną visada varžaisi pirmiausia su savimi, nes norisi save pralenkti. Galiu tik pajuokauti, kad žvelgianti į amžių (Meinardui 34-eri – aut.) galbūt nelabai gali pasivaržyti greitume su kitais, tačiau tikrai tą gali padaryti atstume. Tad mano gyvenime būta ir ultramaratonų.
Tikrai labai norėčiau kitais metais nuplaukti iš Vilniaus į Kauną.
– Grįžkime prie pagrindinės jūsų gyvenimo veiklos. Esate garsus animatorius, jūsų darbai žinomi visame pasaulyje. Kaip susidomėjote animacija?
– Sakyčiau, kad gimiau būti animatoriumi. Tėtis mane nuvedė į animacijos būrelį, kai man buvo 11 metų. Tą akimirką supratau, kuo aš noriu būti. Mokykloje man nereikėjo galvoti, kur aš eisiu, kuo tapsiu, jau automatiškai žinojau, ko norėsiu. Šiandien džiaugiuosi, kad galime kurti Lietuvai ir pasauliui.
Kadangi mano pašaukimas yra būti animatoriumi, o tai reiškia, kad turiu daug sėdėti ir mažai judėti, natūralu, kad sportas atsidūrė mano gyvenime ir tapo svarbia dalimi. Animacija man yra įaugusi į kraują .
Sako, jeigu dirbsi tai, ką mėgsti, tai nedirbsi visai – būtent tuo aš ir vadovaujuosi savo gyvenime – darau tai, kas man patinka. Bet to, animacija turi išliekamąją vertę, yra meno kūrinys. Žinoma, turiu ir mylimiausią herojų animacijoje ir net tatuiruotę – tai peliukas Mikis, o Walto Disney kūriniai mane tikrai labai žavi ir įkvepia.
Tėtis mane nuvedė į animacijos būrelį, kai man buvo 11 metų. Tą akimirką supratau, kuo aš noriu būti.
Aš juo žaviuosi, aš iš jo mokausi, turbūt perskaičiau visas įmanomas jo biografijas, ir mano namuose labai daug jo kurtų įvairiausių animacinių personažų, herojų. Dievinu tai, ką sukūrė W.Disney, man patinka tai, kaip animacija pakeitė pasaulį, kaip jį vystėsi, plėtėsi ir galiausiai tapo komercine.
– Ką manote apie šiuolaikinę animaciją?
– Taip, kasmet pasaulį išvysta daugybė animacinių filmų ir turime daug garsių kompanijų, kurios juos kuria ir pristato visuomenei. Manau, taip kuriama ir komercija, ir edukacinis turinys. Filmukai visada kažko moko, na o technine, vizualine prasme tai labai ištobulinti, išgludinti filmai. Technologijos leidžia kurti daug, aišku, yra įvairios kategorijos, atskiros komandos, kurios dirba prie skirtingų dalykų. Kūrėjai gali kurti ilgai ir su labai didele komanda.
Įdomu ir tai, kad didžiausius pinigus filmus kuriančios kompanijos susižeria iš antraeilių dalykų, pavyzdžiui, filmas „Ledo šalis“ uždirbo kino teatruose apie pusantro milijardo dolerių, o iš antraeilių dalykų – net 10-15 milijardų.
Jeigu kalbėtume apie lietuvišką animaciją, daugelis trumpo metro filmų yra skirti suaugusiems, o pačios lietuviškos animacijos ateitis yra labai šviesi. Per artimiausius metus mes pamatysime daug kūrinių, kurie bus tikrai labai skirtingi. Anksčiau sakiau, kad vyksta animacijos renesansas, o šiandien galiu pasakyti, kad vyksta modernusis atgimimas.
Labiausiai džiaugiuosi plačiausiai nuskambėjusiu mūsų sukurtu animaciniu filmu „Look“, kuris buvo apdovanotas Holivude ir parodytas viso pasaulio kino teatruose. Ir toliau dirbame, kuriame, susipažįstame su festivaliais, jie laukia mūsų naujų darbų. Mūsų pagrindinis tikslas yra laimėti ir parvežti Lietuvai animacijos Oskarą. Skamba utopiškai, bet daug dirbame ir viskas įmanoma, reikia luktelėti ir smarkiai padirbėti.
Labiausiai džiaugiuosi plačiausiai nuskambėjusiu mūsų sukurtu animaciniu filmu „Look“, kuris buvo apdovanotas Holivude ir parodytas viso pasaulio kino teatruose.
– Kaip animacijos kūrimas kito bėgant metams? Ir ko palinkėtumėte vaikui, kuris svajoja būti animatoriumi?
– Kai atėjau dirbti ir mokytis nuo 11 metų, viskas buvo kitaip nei dabar. Tais laikais teko dirbti ir su piešimo priemonėmis, popieriumi, technologijos buvo sudėtingos, lėtos ir buvo sunku suprasti, kaip jos veikė. Kai kuriuos animacinius filmus mes filmuodavome ir montuodavome, net nespalvindavome kompiuterio pagalba. Reikėjo tikrai daug rankų darbo. Džiaugiuosi, kad perėjau per visus animacijos kūrimo etapus. Aš supratau, kaip anksčiau buvo sunku sukurti animacinį filmą, ypač, kai šiandien tu gali sukurti kokią tik nori istoriją!
Žmogui, kuris svajoja kurti animaciją, turiu pasakyti, kad geras animatorius turi turėti labai daug kantrybės, kadangi animacija labai greitai nepasidaro. Reikia mokėti suvaidinti situaciją, lavinti vaizduotę, kūrybiškumą, o tam padeda ir kitų sukurti darbai, skaitymas, istorijų kūrimas. Aš ir pats labai daug skaitau ir tai mane dar labiau skatina kurti istorijas. Tad kantrybė ir vaizduotės lavinimas ir du būtiniausi dalykai. O techniką išmokti gali visi.