Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2021 10 31 /2023 10 31

Antkapių meistras R.Talačka šią veiklą pasirinko 10-ies: meilė iš pirmo žvilgsnio

Kupiškio rajone esantis Šepetos kaimas vietiniams gyventojams jau seniai asocijuojasi ne su kuo kitu, o su... antkapinių paminklų dirbtuvėmis. 56 metų Romas Talačka šią veiklą pradėjo nuo nulio, o dabar tai išplėtotas šeimos verslas, įtraukęs ir abu jo sūnus. Pats vyras, jau nuo 10-ies žinojęs, ką veiks gyvenime, apie akmenis gali kalbėti valandų valandas. Taip juos įsimylėjęs, kad kiti juokauja – esą jo širdis turbūt akmeninė.
R.Talačka su anūkais ir jo kūriniai
R.Talačka su anūkais ir jo kūriniai / Asmeninio albumo nuotr.

Ką mums byloja akmenys

Romas gali vadinti save laimingu žmogumi, nes dirba darbą, kurį tikrai pasirinko iš pašaukimo. Dar būdamas ketvirtokas, jis apsilankė savo dėdės paminklų dirbtuvėse. Vos prisilietęs prie proceso, kurio metu iš paprasto akmens luito išgaunamas tam tikros formos antkapis, nebegalėjo pamiršti. Nuo tada jo visos vasaros prabėgdavo dėdės dirbtuvėse.

Kaip pats sako, iki ketvirtos klasės jis buvo labai padūkęs, pridirbo labai daug „zbitkų“, net tėvų namus buvo uždegęs, bet po apsilankymo pas dėdę nusprendė pasikeisti ir surimtėti.

Vienas vyras į tą moterį net nepažiūrės, o kitą kažkodėl ji traukia kaip magnetas, gimsta meilė. Aš tiesiog myliu akmenį.

„Jau tada pasakiau, kad ir aš dirbsiu tokį darbą. Tiesa, prieš tai pabaigiau radijo ir televizorių mechaniko specialybę. Iš pradžių ir dirbau pagal profesiją, o laisvu laiku gamindavau paminklus. Sovietiniais laikais tai buvo mano nedarbinės pajamos.

Kai kolūkiuose atsirado vadinamieji pagalbiniai verslai, visiškai perėjau į šią veiklą. Tai juodas darbas, bet mane jis užkabino. Negaliu pasakyti – kodėl. Čia kaip su meile. Vienas vyras į tą moterį net nepažiūrės, o kitą kažkodėl ji traukia kaip magnetas, gimsta meilė. Aš tiesiog myliu akmenį.

Kai pradedi iš jo kažką daryti, atsiskleidžia neapsakomas grožis. Kiek yra įvairiausių akmens spalvų ir atspalvių, tekstūrų, neįmanoma būtų jų visų surašyti. O kai dar pagalvoji, kad akmenys, kuriems 2–3 mln. metų, vadinami „jaunais“, supranti, kokia didybė juose slypi. Iš tiesų akmenys šioje Žemėje „gyvena“ dešimtis milijonų metų. Ir mes galime prie jų prisiliesti.

Taigi akmuo – tam tikra prasme pasaulio pradžių pradžia, jis amžinas. Medis supus, plastmasė išnyks, metalas surūdys, o akmenį nebent gali susprogdinti. Įdomu, kaip šiandien atrodytų Egipto piramidės, jeigu būtų padarytos, tarkime, iš betono“, – svarstė pašnekovas.

Dėl tokios vyro aistros akmenims tarp jo artimųjų paplito posakis, kad ir jo širdis turbūt akmeninė, nors akmeniu ji nekvepia nė iš tolo. Tačiau kad jis puikiai geba jausti akmenis, tai faktas. Nors mums akmuo visada yra kietas, paminklų meistras tikina, kad vieni akmenys yra kieti, kiti – minkšti, vieni – šalti, kiti – šilti.

Paminklams naudojami kietesni akmenys, pavyzdžiui, granitas. Taip pat svarbu, kad akmens sudėtyje būtų mažiau geležies, nes geležis su laiku pradeda lįsti į paviršių ir akmuo keičia spalvą – paruduoja. Tiesa, šiais laikais jau įmanoma tas rūdis pašalinti.

Kapinių ir paminklų mada keičiasi

Pasak pašnekovo, kiekviena šalis turi savo kapinių tradicijas. Lietuvoje kadaise buvo statomi mediniai kryžiai, bet palengva įsitvirtino akmuo. Kitose šalyse iš akmenų ir namai kapinėse pastatyti. Ukrainoje ant paminklų mėgstama iškalti žmogaus veiklos atributus: vairuotojui bus iškalta mašina, namų šeimininkei – pavyzdžiui, puodai. O štai Amerikoje, visi antkapiai vienodo dydžio ir formos, be jokių pagražinimų.

„Kapų mada keičiasi. Žmonės dabar labiau praktiški, nori, kad kapai, jeigu daugiau neplanuojama juose laidoti, būtų uždengti, todėl renkasi plokštes: vėjas užnešė purvo, lietus nuplovė, ir vėl viskas švaru ir tvarkinga, nereikia daug priežiūros.

Iš akmens galima padaryti bet kokią formą. Ką galima iš medžio išskaptuoti, tą patį galima ir iš akmens. Net jei tai būtų sudėtinga man, Lietuvoje ar kitose šalyse rasčiau meistrus, kurie tai padarytų. Šiandien technologijos labai pažengusios.

Asmeninio albumo nuotr./R.Talačkos antkapiniai paminklai
Asmeninio albumo nuotr./R.Talačkos antkapiniai paminklai

Nors vis dar liko daug rankų darbo, jau gaminamos staklės, kurias galima užprogramuoti tam tikriems veiksmams. Tačiau šiuo metu į madą grįžo klasika – tvarkingi stačiakampiai paminklai. Anksčiau buvo paplitusios apvalios formos, o klasika buvo visai išnykusi. Kaip ir visur, taip ir čia yra mada“, – apie lietuvių įpročius pasakojo Romas.

Papildomos frazės ant antkapių atsiranda retai, tačiau vis dėlto pasitaiko. Vieną kuriozišką užrašą, kurį teko iškalti prieš daug metų, Romas iki šiol atsimena. Žmona mirusiam vyrui užrašė: „Te skaisčiai dega tau pragaro ugnelė“.

Meistras yra gavęs ir labai ypatingų užsakymų. Pavyzdžiui, senelių namams jis yra iškalęs Mariją, taip pat yra padaręs angeliukų, o šiuo metu jo pasididžiavimas – Kupiškio bažnyčios šventoriuje atsirasianti žmogaus ūgio skulptūra, vaizduojanti biblinę Pietos sceną (Marija ant savo rankų laiko nuo kryžiaus nuimtą Kristų).

Kapinės – kaip bažnyčia

Antkapinių paminklų gamyba pakeitė ir Romo požiūrį į mirtį. Kapinės, po kurias vaikščiodamas jis atpažįsta ir prieš 20 metų savo gamintą antkapį, jam yra ramybės ir susikaupimo vieta – kaip ir bažnyčia. „Gimimas ir mirtis – du įvykiai gyvenime, kurie neišvengiami. Vieni ateina, kiti išeina“, – teigė jis.

Teko priprasti ir prie gedinčių, liūdinčių žmonių, kuriuos kartais jam tenka ne vieną valandą guosti ir išklausyti: „Aš jau esu įpratęs prie mirties ir žmonių liūdesio. Tik vis dar sunku, kai išeina jaunas žmogus, ypač jeigu tai padaro savo noru. Net ant širdies negera gaminant jam paminklą.“

Taigi didelės dirbtuvės, kurias sudaro ne vienas pastatas, įvairaus dydžio akmens apdorojimo staklių kolekcija bei gausybė įvairaus dydžio akmens luitų, atsigabentų net iš Kinijos ir kitų pasaulio kampelių, talpina savyje daugybę gyvenimo istorijų, daug meilės ir, žinoma, norą įamžinti išėjusio žmogaus atmintį.

Šiuo metu Romo pradėtame versle dirba daug žmonių, tarp jų – ir abu sūnūs. „Nė vienam nepiršau šio darbo, neverčiau jo rinktis. Nuo mažens stengiausi jiems būti ne tiek tėvas, kuris nurodinėja, kiek draugas. Nelabai ir tikėjausi, kad jiems patiks, bet jie padėdavo man nuo vaikystės. Ir jiems patiko“, – džiaugėsi pašnekovas.

Panašu, kad ir ateityje bus kam šį verslą perimti – auga jaunoji giminės karta, anūkai, kurie taip pat mielai leidžia laiką dirbtuvėse.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?