Savižudybės ir Japonija
2015 metais Japonija pagal savižudybių skaičių tenkantį šimtui tūkstančių pilnametystės sulaukusių gyventojų (15,4) užėmė 26 vietą pasaulyje. Šis skaičiaus kur kas aukštesnis tarp kitų stipriai ekonomiškai išsivysčiusių šalių: JAV rodiklis yra 12,6, Jungtinės karalystės 7,6 šimtui tūkstančių gyventojų. Šiame sąraše stipriai išsiskiria ir Japoniją lenkia tik moderni bei pažangi Pietų Korėja su 24,1 savižudybių šimtui tūkstančių gyventojų.
XX a. pabaigoje aukštas savižudybių rodiklis buvo paaiškinamas prasta ekonomine situacija ir, iš dalies, šis paaiškinimas buvo teisingas. Didžioji dalis savo noru pasitraukusių iš gyvenimo Japonijoje yra vyrai. Kaip tik tuo metu nemažai jų neteko darbo, o tai japonų kultūroje yra didžiulis smūgis.
Mes, išmesti iš darbovietės, tiesiog „nurytume“ pažeminimą ir kitą dieną pradėtume siuntinėti savo gyvenimo aprašymus į norimas darbovietes. Deja, japonai į viską žiūri daug rimčiau. Dar ir dabar yra įprasta visą savo darbingą gyvenimo periodą praleisti vienoje įmonėje, retkarčiais gaunant paaukštinimą.
Ši darbo kultūros dalis mums gali būti nesuprantama, tačiau ji siejama su Konfucijaus mokymu, labai giliai įleidusiu šaknis į Japonijos visuomenę. Žmogus, kuris neturi jokios naudos visuomenei, nėra bendruomenės dalis, yra bevertis.
Šioje visuomenėje vertinama ne tavo individualumas, o gebėjimas būti grupės dalimi, prisidėti prie bendro gerovės kūrimo. Kaip tik dėl to, asmuo, kuris buvo atleistas iš darbo, naują darbą gaudavo itin sunkiai, nes buvo laikomas nepatikimu.